Vargšės avelės, arba Gailesčio spąstai
Vyresniosios kartos atstovai puikiai atsimena, nes buvo auklėjami klasikinės literatūros pavyzdžiais, visokeriopai ugdančiais užuojautą: didieji rašytojai sielvartavo dėl užmušto mužiko, „aitrino širdį“ mąstydami apie prostitutės likimą, apdainavo gailestį pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems. Bet kol nepažvelgsime į šį reikalą kitaip, kol liesime graudžias ašaras dėl sušalusių, sušlapusių „bomžų“, mūsų dalia gali tapti nepavydėtina. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad pripažįstate, jog žmogus pateko į sunkią padėtį ir neranda išeities. Jūs matote jį kaip nevisavertę būtybę. Taigi – gailintysis visada yra aukščiau, ir jo žvilgsnis visada nukreiptas žemyn. Ar neatrodo, kad tai perdėtas pasitikėjimas savo jėgomis, susireikšminimas? Ar jums neatrodo, kad, gailėdamas kito, jį žeminate? Ar nenorėtumėte pagailėti kokios nors stiprios, energingos asmenybės? Ne? Kodėl? Nes ji pati puikiai sprendžia visas problemas. Tai yra – prieš ją nepasipuikuosi. Ja galima žavėtis, jai galima net pavydėti, bet jos gailėti sunku. Nors jos gyvenime turbūt irgi nemažai problemų ir jai būna sunku… Tačiau niekam neateis į galvą mintis pasakyti: „Vargšelė“ ir paglostyti jai galvą… Bet juk gailestis, užuojauta – puiki dingstis padėti žmogui. Gal reikėtų nepaisyti pasitikėjimo savimi, kuriuo tarsi dangstosi gailestis, jei jis duoda tokius puikius rezultatus: skatina padėti kitam?
O ne! Padėdami iš gailesčio mes, vaizdžiai tariant, penime žuvimi, bet nemokome pasidaryti meškerės.