Lietuviai - begėdžiai?

SHAME WOMAN HANDS Straipsniai.lt
Teksto dydis: +1, +2, normalus

„Lietuvai vėl užtraukta gėda: Anglijos žvaigždė išjuokė dvi „manekenes“ iš Marijampolės.“ „Kapinių vandalės nustatytos – vyriausiajai tik sukaks penkiolika metų.“ Tai pavadinimai poros straipsnių, o tokių yra daugiau, kuriuos sieja tik tai, kad rašinių herojės – marijampolietės, skirtingais būdais garsinančios Lietuvos vardą pasaulyje. Jų pastangas, užfiksuotas vaizdo įrašuose, „Youtube“ gali pasižiūrėti visas pasaulis. Vienas vaizdelis pavadintas „Dreamgirls“ (apie dvi smaugiamų kačių balsais dainavusias lietuvaites, pasiryžusias užkariauti pasaulį), kitas – „Wandales“ (apie Marijampolės kapinėse kryžius varčiusias ir ant kapo besišlapinusias paaugles). Dėl to jas visi Lietuvoje gėdina ir patys jaučiasi susigėdę. Ar dėl to ir ypač dėl to, kad ir aš iš Marijampolės, ir man turėtų būti gėda? Apie gėdą. Kiekvieno ir visų. Apie kolektyvinę gėdą. Tautos gėdą, jeigu norite. Apie tai galima būtų kalbėti ir rašyti be galo – apie holokaustą, apie kapituliacinę prieškario Lietuvos politiką, apie susitaikėlišką penkis dešimtmečius trukusią tautos egzistenciją, bet labiausiai apie tai, kas svarbu šiandien ir už ką mes visi, gyvenantys šiuo metu, esame atsakingi. Tiesą sakant, aš asmeniškai nejaučiu gėdos dėl kryžius vartančių paauglių (chuliganų yra visame pasaulyje) ar dėl merginų (gal jos „drąsios“, o visai ne begėdės?), Londone patyrusių fiasko, iš kurių tyčiojosi kažkoks anglas (ir kaip jam ne gėda!) Simonas Cowellas.

Motinystė - prestižas ar gėda?

shame ss 1920 Straipsniai.lt
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Šiame straipsnelyje išdėstyta mano subjektyvi nuomonė ir pastebėjimai, na gal šiek tiek rėmiausi prieš 10 metų skaitytomis knygomis 🙂 Parašyti pastebėjimai, manau, labiau "galioja" moterims auginančioms mažamečius vaikus. Pastebėjau, kad motinystė iš vienos pusės yra labai vertinama, o iš kitos pusės labai nuvertinama. Pavyzdžiui, kalbant apskritai apie motinystę, tai ji yra labai sureikšminama, iškeliama kaip vertybė. O kai susiduriama su konkrečia konkrečioje šeimoje motinyste, tai ji yra sumenkinama iki paprasčiausio buvimo su vaikais namuose. Vyras visą dieną dirba, o žmona sėdi namie ir "nieko neveikia". Vyro darbą matuojame išdirbtomis valandomis ir uždirbtais pinigais. O kaip išmatuoti motinos darbą? Darbo valandos - 24 val per parą ir be poilsio dienų? Skamba drastiškai, bet juk tai tiesa. Vyras grįžta iš darbo vakare, o žmonai nėra kaip grįžti iš darbo, nes ji jame gyvena. Kartais vyrai skundžiasi, kad grįžę jie nori pailsėti, o neapsikrauti namų ruošos darbais ir vaikais. Įsivaizduokime, kad yra dirbanti "normalų" darbą motina. Ji grįžusi iš darbo įsideda vaisių salotų, pasiima žurnalą, įšsitiesia ant sofos ir ramiausiai skaito. Juk taip beveik nebūna, nes jos puola daryti šeimynai valgyti, išklausyti vaikų dienos įspūdžių ir zirzenimų, tvarkytis, ruošti vaikus rytdienai ir t.t. Jos tiesiog neturi kito pasirinkimo. Kodėl gi vyrams yra kitaip? Gal tai nusistovėję stereotipai? Gal tai vyrų psichologija? O gal žmonų apsileidimas, kad nemoka įtraukti vyrų į namų ruošą?

Nuoga(s)…prie vaikų

Walrus Canine tooth fangs Little girls Two Straipsniai.lt
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Šia tema ne kartą manęs klausė ir draugai, ir tinklaraščio skaitytojai. Šiandien – dar kartą paprašyta pasisakyti šia tema – pagalvojau, kad reikėtų tiesiog viską surašyti į vieną vietą ir – jeigu kam nors įdomu – tiesiog duoti nuorodą. Nes vienu sakiniu visko nepasakysi. Iš tiesų manau, kad ši tema – labai “jautri”. Nes visi augome skirtingai, todėl ir susiformavęs požiūris į nuogumą yra kiekvieno kitoks. Tačiau pradėkime nuo to: Ar noriu, kad mano vaikas gėdintųsi savo kūno? Ar noriu, kad jo pasitikėjimas savimi būtų mažesnis, o ne didesnis? sakysite, kuo čia dėtas pasitikėjimas… O visgi “dėtas”. Jeigu dvejų metų pypliui, kuriam lakstyti nuogam yra smagumų smagumėlis staiga liepsite VISADA apsirengti, visaip jį gėdinsite…nenuostabu, kad jis augs gėdindamasis savo kūno. Sakysite, “prie ko” čia dabar nuogas vaikas ir nuogi tėvai (tarsi aš “suplakčiau” viską į viena)? “Prie to”, kad tokie tėvai ir patys bijo savo kūno Arba sako, kad nebijo, o iš tiesų nedrįstų nusirengti net prie geriausio(s) savo draugo(ės), nes būtų…gėda! Jokiu būdu nesakau, kad nusimeskite rūbus ir vaikščiokite po namus plikšiai kaip sakosi daranti Britney Spears ar Christina Aguilera , tačiau tikrai nereikia slėptis po devyniais užraktais, kai persirengiate. Ir nepamirškite SVEIKO PROTO. Jeigu persirengiate kitame kambaryje, mokote vaiką gerbti tai, kad žmogus gali norėti privatumo. Jeigu, jums persirengiant, vaikas užeina, o jūs jį išvarote, tai mokote, kad nuogas kūnas – gėdinga.

Apie miegojimą kartu ir kitus natūralius dalykus

shame 3 Straipsniai.lt
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Vakar mažylė pirmą kartą pati užsimanė miegoti savo kambaryje. Įsitaisė savo kūdikiškoje lovytėje (ši jau antri metai virtusi sofa, nes nuimtas šonas), o šalia lovytės ant pagalvių susiguldė visus savo žaislus. Pasakė man „Labanakt“ ir liepė išeiti. Kai užgesinau šviesą, pradėjo prašyti uždegti. Palikau įjungtas tik žvaigždutes. Pradėjo prašyti, kad pasėdėčiau. Visgi man besėdint staiga persigalvojo ir pasiprašė miegoti kartu su mumis. Pasidaviau, nes toks žaidimas truko jau gerą valandą (nors mažylė tikrai mėgino miegoti patogiai įsitaisiusi) ir pati labai norėjau miegoti. Nežinau, kada turėsiu tiek kantrybės, kad pripratinčiau ją miegoti atskirai. Eilinį kartą grįžtu prie minties nupirkti jai naują lovytę ir tuomet jau griežtai apsispręsti ją migdyti atskirame kambaryje. Tačiau ir vėl viskas baigiasi tuo, kad nerandu patinkančios lovytės, o po to nerandu ir laiko ieškoti, kur tokią lovytę dar būtų galima rasti ir pan. Prisideda ir tai, kad man jauku su ja miegoti, nepaisant to, kad ji apspardo man nugarą. Tokiom mąstymo minutėm prisimenu kartą žiūrėtą filmą (niekaip neprisimenu pavadinimo) apie vieną besilaukiančią porą, kuri važinėjo po pasaulį, norėdama atrasti savo vietą ir stebėjo kitų šeimų santykius. Visos šeimos kažkuo buvo keistos/nenormalios. Ir visgi viena beprotiška natūralistų šeima man patiko. Jų miegamasis buvo viena didžiulė lova, kurioje kartu miegojo ir visi vaikai. Moteris aiškino, kad jie neslepia nuo vaikų savo meilės.

Gėda, kad esu mušama

BarbaraWilson4a Straipsniai.lt
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Nesibaigiantys keiksmai, kaulų lūžiai, mušamą mamą matančių vaikų klyksmas. Tokia Šiaulių rajono gyventojos Laimos (vardas pakeistas) istorija. Laima — iš nedaugelio skriaudžiamų moterų, išdrįsusių paatvirauti. Santuokoje Laima gyvena beveik dešimtmetį. Pirmą kartą sutuoktinio smurtą ji kentė jau antraisiais bendro gyvenimo metais. Teko kviesti policiją. Po incidento šeimyna pusmetį gyveno ramiai. Tačiau vyras pradėjo išgėrinėti ir dėl to neteko darbo. Praradus darbą, o tuo pačiu ir vienintelį pajamų šaltinį, prasidėjo didysis košmaras. „Vyras nuolatos mušėsi, įžeidinėjo mane, mano artimuosius. Sykį neradęs cigarečių vaikų akyse mane suspardė, — sakė Laima. — Smūgių būta tokių stiprių, kad lūžo ranka, sukrėstos galvos smegenys.“ Po šio skandalo sutuoktinio padarytas žaizdas Laima ilgai lopėsi ligoninėje. Policijoje pareiškimo neparašė — bijojusi sutuoktinio keršto. „Grįžus iš ligoninės, niekas nepasikeitė: buvo plėšomi mano drabužiai, baldai, dokumentai, buvau žeminama. Nemigo naktų, praleistų namo rūsyje, šiltnamyje ar pas kaimynus, nesuskaičiuosiu, — sunkius žodžius su ašaromis akyse renka Laima. — Įpratau miegoti atviromis akimis. Bijau, kad įmigusi būsiu užpulta. Bijau dėl vaikų.“ Dėl vyro ir tėvo siautėjimo Laima su vaikais ne kartą glaudėsi pas gimines. Moteris tvirtina šeimoje gyvenanti vaikų labui. Sprendimą ką nors keisti ji atidėlioja tam laikui, kai sūnūs užaugs.

Agresija gali būti ir pozityvi

handling childhood noncompliance Straipsniai.lt
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Gyvenime dažnai būna, kad atsakomybę už savo poelgius ir veiksmus, kuriuos galime kontroliuoti patys, priskiriame išorės faktoriams. Pavyzdžiui, kai sakome: "Tas žmogus mane įsiutino" arba "Ši padėtis mane pykdo", paslėpta prasmė yra tokia: kažkas man sukelia tam tikrus jausmus. Tai klaidinga prasmė. Reikalas tas, kad niekas negali sukurti žmoguje kokio nors jausmo, išskyrus jį patį. Pasaulis tiesiog egzistuoja. Jausmai jo atžvilgiu kyla mumyse, ir tik mes esame už juos atsakingi. Tik mes galime jiems leisti būti arba nebūti. Nes tai - mūsų jausmai. Tokie posakiai, kaip "Jis mane erzina/skaudina" ar panašiai, rodo, kad jūs neprisiimate atsakomybės už išgyvenimus, kuriuos iš tikro galite kontroliuoti. Jūs kalbate taip, tarsi neturėtumėte galimybės reaguoti kitaip, lyg neturėtumėte laisvės rinktis. Jūs patys atimate iš savęs šią laisvę. Pripažindami, kad jūsų jausmai yra nulemti ir valdomi jėgų, esančių ne jumyse ir jums nepavaldžių, pasiduodate išorės aplinkybių nelaisvėn ir prarandate gyvenimišką aktyvumą bei situacijos kontrolę. Susidarius nepalankiai situacijai, negatyvius jausmus reikia paversti konkrečiu veiksmų planu. Įdiegę šią taisyklę į kasdienį gyvenimą, problemą galėsite paversti stimuliuojamąja jėga, priversti ją dirbti jums, o ne prieš jus. Pyktis yra itin stiprios energijos šaltinis. Kiekvieną dieną ši energija, neapčiuopiama ir nepažabojama, griauna viską aplink jos užlietą žmogų. Tačiau pati savaime ši energija yra neutrali.

Godumas verčia elgtis neracionaliai ir rizikuoti

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Šalia manęs garuoja puodelis arbatos, į akis šviečia monitorius ir aš vėl dešimčiai minučių sėdu užrašyti savo minčių tėkmę. Kol kas dar nežinau apie ką rašysiu, nors mintyse lyg ir pradeda kauptis godumo tema. Šiandieną skaičiau kažkokios bankrutavusios kompanijos Amerikoje direktoriaus komentarą apie šią jo nesėkmę. Komentaras buvo labai aiškus, trumpas, paprastas, bet kartu ir verčiantis susimąstyti. Jis tepasakė „mus pražudė godumas“. Godumas žudo. Godumas verčia elgtis neracionaliai ir rizikuoti. Godumas neleidžia blaiviai vertinti situacijos ir priimti reikiamų sprendimų. Atsimenu, atėjus man dirbti į dabartinį dabrą, man irgi davė patarimą: „nebūk godus, nes visų pinigų vis tiek neuždirbsi“. Turbūt nuo to laiko žymiai atsargiau žiūriu į visas spekuliacijas, kurios vyksta rinkoje, į visus pinigus, kurie lyg ir mėtosi, bet jiems pakelti reikia rizikuoti ir galbūt prarasti daugiau nei tikėjaisi uždirbti. Nebūti godžiam. Juk viskas daroma ne dėl pinigų, o dėl to, kad man patinka tai daryti. Kažkada buvau pagalvojęs, kad turbūt dirbčiau tą patį darbą, net jeigu man mokėtų dvigubai mažiau - bent jau kol man pakanka pavalgyti ir pragyventi, nieko nenoriu keisti, nes man patinka mano darbas. Suprantama, jei turėčiau šeimą, kurią reiktų išlaikyti, turbūt kalbėčiau kitaip, bet manau kad reiktų klausyti šio duoto patarimo nebūti godžiam ir nesivaikyti niekada nesimaterializuojančios vaivorykštės horizonto tolumoje.

Jei nerimą kelia vaiko godumas

Teksto dydis: +1, +2, normalus

“Po jubiliejinio žmonos gimtadienio pristigęs pinigų mokesčiams sumokėti, sumaniau keletą litų pasiskolinti iš savo septynmečio sūnaus, kuriam reguliariai “mokame” kišenpinigius. Jis mielai sutiko paskolinti, bet pareikalavo kita tiek “palūkanų”. Nustebintas tokio sūnaus godumo, pradėjau rimtai galvoti, kaip susitaupyti pakankamai pinigų senatvei, kad jo globojamam netektų numirti badu...” “Mūsų dukra niekada nepamiršta pasidalyti gautais saldumynais su mumis ir savo broliuku. Mielai duoda jų ir savo draugėms. Bet paplūdimyje žaisdama su nepažįstamais vaikais, nenori jiems duoti savo žaislų. O kai kartą kelionėje pasiūliau jai pavaišinti saldainiais gretimai sėdėjusį mažametį bendrakeleivį, patyriau didžiulę gėdą: dukra nepakluso ir pradėjo isteriškai verkti. Regis, auginame tikrą šykštuolę!” Psichologo komentaras. Vaikai, kaip ir suaugę žmonės, būna labai skirtingi. Vieni linkę viskuo dalytis su kitais, kiti - kaupti, taupyti. Jeigu vaikas neskuba kuo nors dalintis su savo draugais, tai dar nereiškia, kad užaugęs jis bus šykštus ar godus. Teisingai auklėjamas, jis gali užaugti taupus, praktiškas žmogus. Pirmajame laiške minimas atvejis rodo ne vaiko godumą, o tam tikrą vaiko ir tėvo tarpusavio priklausomybę ir netgi konkurenciją. Prašymas paskolinti pinigų - tarsi įsiveržimas į svetimą teritoriją, už kurią galima pareikalauti atlyginimo, kompensacijos. Matyt, vaikas tai suvokia, todėl ir reikalauja. Tuo tarpu tėvelis linkęs vertinti vaiko elgesį pernelyg kategoriškai.

Minčių etiudai - Gerumas

ai generated, angel, wings
Teksto dydis: +1, +2, normalus

O koks didelis ir stiprus gali būti pažintas gerumas! Kiek daug jame gali būti gyvybės ir vilties, kiek daug stebuklingų galių gali nešti savyje! Ir visai nesvarbu, kaip gerumas atrodys. Gal tai tik švelnus pavasarinis drugelio prisilietimas. Nebūtiniai gerumas turi būti toks didelis, kaip koks basakojis milžinas, kurio viena koja stovi ant auksinės ražienos, o kita - ant kieto, perdžiūvusio, tiesiog plytomis virtusio grumstuoto dirvono. Taip, gali atrodyti, kad tavo sutiktas gerumas rankomis gainioja debesis, o akimis kalbasi su saule. Gal dėl to, kad gerume gali matyti šviesą ir nubanguojančius tolius, paslaptingus kraštus bei pajusti net iš kažkur atklydusio nepažinto vėjo gaivumą arba palaimingą ramybę. Gera, kai žinai, kad pavargus tave pakels stiprios arba švelnios gerumo rankos, kad ryškiau už vaivorykštę veide uždegs šypseną. Gali būti, kad gerumo rankos bus užimtos šimtais kitų reikalų. Gal jos bus reikalingos gėlei pamerkti, baltai staltiesei ant stalo užtiesti, mažai mergaitei kasytes supinti, o gal gintariniam alui įpilti, senolės galvai prie savęs priglausti, saldžiam rojaus obuoliui nuraškyti ir dar, ir dar. Juk jo rankų reikia ir pačiam didžiausiam švelnumui prie plakančios širdies prisiliesti, tad gali pagalvoti: kur jau man, gyvenimo pavargėliui, jų šilumos laukti. Gal tik pačiame saulėlydyje lyg atpildą už gerus darbus, už kantrų bei saldų laukimą prie jo kiekvienam iš mūsų bus galima priglausti savo veidą. Manau, kad ir tokia mintis bus gera.

Ar egzistuoja gerumas?

cookies, oatmeal, confectionery
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Tikriausiai pastebėjote, kad kai kurie žmonės visada stengiasi padėti kitiems. Anksčiau galvojau, jog jie tiesiog yra išmintingi ir supranta, kad pagalba kitiems - pagrindinė mūsų išlikimo sąlyga. Žmonės nėra pakankamai stiprūs, kad patys sugebėtų įveikti visas jų kelyje pasitaikančias kliūtis, o didesnė tikimybė sulaukti pagalbos yra tada, kai pats padedi kitiems. Tai nebūtinai reiškia, kad tau padės tas pats žmogus, kuriam tu padėjai, bet tavo pagalba gali sukelti grandininę reakciją, kuri galiausiai paveiks ir tave (tiesiog žmogus, kuriam tu padėjai, supras šio poelgio svarbą, paseks tavo pavyzdžiu ir padės kažkam kitam, o tas kitas dar kitam, ir t.t., kol kažkieno pagalba pasieks ir tave). Tačiau kai pagalba siūloma netgi tada, kai jos visai nereikia, tada ir susimąstai, jog kažkas čia ne taip. Iš tikrųjų šie padėti mėgstantys žmonės dažnai nėra nei išmintingi, nei mąstantys apie visuomenės išlikimą ir gerovę. Jie tiesiog siekia patenkinti savo poreikį būti įvertintiems (juk smagu išgirsti apie save vieną kitą gerą žodį), nori pasijusti reikalingi (argi ne gera jausti, kad esi nepakeičiamas, o dėl to ir svarbus kitiems) arba tiesiog įsitvirtinti pagalba pasinaudojusių tarpe (juk žmogus, be kurio neįmanoma išsiversti, turi tam tikrą autoritetą). Bet dabar kyla klausimas - ar tokią pagalbą kitiems galima pavadinti gerumu? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad taip - juk šitaip kažkam padėjome, palengvinome gyvenimą, o tai - geras darbas, ko daugiau galima norėti.

Kun. Robertas Grigas: Gerumas mus vienija

girl, may, flower background
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Akciją Gerumas mus vienija rengiame nuo 1998 metų. Tuomet Lietuvos Caritas tarybos, kurią sudaro mūsų centro ir visų Vyskupijų Caritas vadovai, posėdyje kilo mintis adventinį laukimą išreikšti labiau akcentuojant ne vien pasninką, rimtį, bet ir gailestingumo darbus. Konkreti parama, dėmesys greta mūsų esantiems, įvairaus skurdo varginamiems žmonėms yra tiek mūsų maldų nuoširdumo, tiek asmeninio ir bendruomeninio atsinaujinimo matas. Kaip ir Caritas apskritai, ši akcija siekia atkreipti vietos bendruomenių, parapijų dėmesį į krikščionių pareigą nešioti vieni kitų naštas (plg. Gal 6,2), suteikti impulsą ir galimybę piniginėmis aukomis ar daiktais padėti stokojantiems. Džiaugiamės, kad per praėjusius 7 metus Gerumas mus vienija su kasmet kitokiais plakatais, kukliais, bet mielais suvenyrais aukotojams, žmonių sąmonėje įsitvirtino kaip graži Advento tradicija. Dalyvauja tikinčioji liaudis kaimiškose ir miestų parapijose, socialiai jautresnis jaunimas bei inteligentai, paremia firmos bei įmonės. Esame dėkingi vyskupams ir klebonams, kurie, artėjant Adventui, paskatina geros valios žmones atsiliepti į prasmingą Caritas iniciatyvą. Tokie paraginimai tikrai nelieka be atgarsio, be to, jie viešai liudija Bažnyčios neabejingumą visuomenės bėdoms. Taip skelbiama mylinčio Dievo Evangelija, tiesiogiai net ir neminint Jo vardo. Tam tikra paaukotų lėšų dalis skiriama bendrajai Vyskupijos Caritas veiklai, susijusiai su vargstančiųjų šalpa, vykdyti.

Ar lietuviai geraširdžiai?

Ar lietuviai geraširdžiai?
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Nėra lengva nusakyti kurios nors tautos charakterį, kiti sako kad tai apskritai beprasmiška. Neketinu čia svarstyti šios keblios problemos, bet manau, kad įvairūs veiksniai iš tikrųjų nulemia vienoje geografinėje aplinkoje gyvenančių, vienodą istorinį likimą patyrusių, vienai kultūrinei tradicijai priklausančių žmonių tam tikrą panašumą: vargu ar kas paneigtų, kad, pavyzdžiui, ispanai ir skandinavai yra skirtingų charakterių žmonės, nors tarp jų visados bus didžiausių individualių skirtybių. Tad vis dėlto lietuviai - kokie jie? Šiandien dažniausiai sakoma: pavyduoliai, kerštingi, ,,kraujo trokštantys‘‘. Bet klasikinėje mūsų literatūroje požiūris yra kitas. Verta prisiminti kad ir tokias ekscentriškas, į standartines mąstymo formas neįtelpančias, daug kuo skirtingas asmenybes kaip Balys Sruoga ir Vaižgantas. Abu jie daug mąstė apie lietuviško charakterio ypatumus ir abudu manė, kad gerumas, geraširdiškumas, dvasinės sandaros subtilumas ir didelis dorovinis jautrumas sudaro mūsų nacionalinio charakterio šerdį.Ir iš tikrųjų - šitai paliudija kad ir daugelis specifinių lietuvių kultūros reiškinių, taip pat folkloro, literatūros ir kitų menų - prisimintina to paties B. Sruogos duota Kipro Petrausko sukurtų operos vaidmenų ,tarp jų - Lohengrino, interpretacija, Jono Biliūno proza ir nesuskaičiuojama gausybė kitų. Bet esama ir kitokių gerumo modifikacijų arba veikiau reiškinių, kurie tik savo išoriniu luobu atrodo esą gerumo atvejai, bet iš tikrųjų yra kažkas visiškai kita.