Lietuviai – begėdžiai?

SHAME WOMAN HANDS Straipsniai.lt

„Lietuvai vėl užtraukta gėda: Anglijos žvaigždė išjuokė dvi „manekenes“ iš Marijampolės.“ „Kapinių vandalės nustatytos – vyriausiajai tik sukaks penkiolika metų.“ Tai pavadinimai poros straipsnių, o tokių yra daugiau, kuriuos sieja tik tai, kad rašinių herojės – marijampolietės, skirtingais būdais garsinančios Lietuvos vardą pasaulyje. Jų pastangas, užfiksuotas vaizdo įrašuose, „Youtube“ gali pasižiūrėti visas pasaulis. Vienas vaizdelis pavadintas „Dreamgirls“ (apie dvi smaugiamų kačių balsais dainavusias lietuvaites, pasiryžusias užkariauti pasaulį), kitas – „Wandales“ (apie Marijampolės kapinėse kryžius varčiusias ir ant kapo besišlapinusias paaugles). Dėl to jas visi Lietuvoje gėdina ir patys jaučiasi susigėdę. Ar dėl to ir ypač dėl to, kad ir aš iš Marijampolės, ir man turėtų būti gėda?

Apie gėdą. Kiekvieno ir visų. Apie kolektyvinę gėdą. Tautos gėdą, jeigu norite. Apie tai galima būtų kalbėti ir rašyti be galo – apie holokaustą, apie kapituliacinę prieškario Lietuvos politiką, apie susitaikėlišką penkis dešimtmečius trukusią tautos egzistenciją, bet labiausiai apie tai, kas svarbu šiandien ir už ką mes visi, gyvenantys šiuo metu, esame atsakingi. Tiesą sakant, aš asmeniškai nejaučiu gėdos dėl kryžius vartančių paauglių (chuliganų yra visame pasaulyje) ar dėl merginų (gal jos „drąsios“, o visai ne begėdės?), Londone patyrusių fiasko, iš kurių tyčiojosi kažkoks anglas (ir kaip jam ne gėda!) Simonas Cowellas. Bet tai nereiškia, kad nežinau, kas yra gėda, kad šis jausmas man svetimas.Kai gūdžiais sovietiniais laikais Marijampolėje lankiau Jono Jablonskio (dabar Rygiškių Jono) gimnaziją, tuomet taip pat visko pasitaikydavo. Būdavo, kai koks nors mokinys neatlikdavo namų darbų, o atėjęs į mokyklą sugalvodavo pasiteisinimui priežastį ir būdavo sugautas meluojant – tuomet jam būdavo didelė gėda. Kai prastai mokydavosi – jam tekdavo pasilikti po pamokų, o prasidėjus vasarai, kai visi draugai atostogaudavo, tekdavo kelias savaites lankyti papildomus užsiėmimus ir laikyti vadinamąsias pataisas. Jei nepadėdavo ir tai – jis būdavo paliekamas antriems metams kartoti kursą. Ir tai būdavo dar didesnė gėda. Vien mintis apie tokią galimybę versdavo visus mokinius pasitempti.

Politikams už blogai atliktą darbą tokių nuobaudų – pakartoti kursą – nepritaikysi. Būti paliktiems antrai kadencijai – kiekvieno seimūno ar ministro svajonė. Bet vis dėlto ar bent jaučia gėdą mūsų išrinktieji? Kaip jaučiasi, pavyzdžiui, Kubilius ir Ko, dėl to, kad Lietuva pagal daugumą ekonominių rodiklių velkasi ES valstybių uodegoje? O Grybauskaitė, kuri „Briuselyje jaučiasi sava“, ar nejaučia gėdos ir pažeminimo prieš savo kolegas ES viršūnių susitikimuose?

Straipsniai 1 reklama

Atsakyti galėtų tik jie patys, bet tikėtis tikro, nuoširdaus atsakymo iš politikų nebegalima. Tokie skrupulai – kaip teisybės sakymas, kai darbo specifika reikalauja meluoti (kaip kitaip, jei ne melavimu pavadinti tai, kai dalijami pažadai, iš anksto žinant, kad jie niekada nebus įvykdyti?), tikriausiai tik pakenktų jų „darbui“. Išsilaikyti kėdėje daugiausiai galimybių turi tie, kurie įvaldę intrigų meną, kurie neturi gėdos jausmo. Trumpa nepriklausomos Lietuvos istorija tik patvirtina, kad dauguma mūsų politikų buvo ir yra tikri begėdžiai, kurie meluoja, nesilaiko duoto žodžio ir jiems jokia pagalba jau nepadės. Geriausia tokius bent kuriam laikui pririšti prie gėdos stulpo.

Bet kaip jaustis eiliniams piliečiams – tiek gyvenantiems Lietuvoje, tiek ir už jos ribų? Ar jiems tas pats, kokia mūsų tėvynė? Ką jaučia jie dėl to, kad Lietuva pirmauja tik emigracijos mastais, savižudybių skaičiumi ir ekonomikos smukimo tempais?

Gė-da, gė-da – prieš dvidešimt metų skanduodavo žmonių jūra Vingio parke, Katedros aikštėje ar Marijampolės Pašešupio parke, kai koks nors oratorius pasmerkdavo Maskvos politiką. Gė-da, gė-da – užsiundytos ant buvusių komunistų šią skanduotę vėliau kaip ginklą naudodavo „megztosios beretės“. Toks pasmerkimas, stengiantis sugėdyti, kartu buvo ir raginimas pasitaisyti bei niekada daugiau taip nesielgti. Tačiau šiandien, atrodo, visa tai pamiršta. Ar kam nors dėl ko nors gėda? Kiek žmonių dar yra, kuriems tas jausmas nėra svetimas? Gal išties geriau jo atsikratyti kaip atavizmo, o jeigu vis dėlto pasidarytų gėda, šį jausmą pasistengti savyje užgniaužti. Pavyzdžiui, tokiais momentais, kai esi verčiamas duoti kyšį (priešingu atveju neteksi užsakymo, bankrutuosi, prarasi darbą ir tavo vaikai bus alkani) arba imti (dėl panašių priežasčių). Taip bus lengviau gyventi. Juk taip gyvena tūkstančiai ir tūkstančiai mūsų tautiečių.

Bet gal vis dėlto geriau prisiminti pačiam ir priminti kitiems tai, ką esame pamiršę, ką vaikystėje žinojo kiekvienas bamblys, kai braukydamas vieną į kitą rodomuosius pirštukus (lyg ritualinį iš istorijos priešaušrio atkeliavusį ir pasmerkimą reiškiantį ženklą) tokiam pačiam pypliui savo bendraamžiui, padariusiam ką nors netinkamo, šaukdavo – gėda, pelėda, tave šunys ėda. Ne, nereikia savyje užgniaužti gėdos jausmo. Jis mums netgi labai reikalingas, nes kaip lakmuso popierėlis parodo, kad einama neteisingu keliu. Būtina savęs paklausti – ar gėda pažadėti ir neištesėti? Nuolat pralaimėti ir būti atsilikėliui? O daug ir sunkiai dirbti ir vis tiek gyventi skurde? Arba būti atleistam iš darbo, nes priešingu atveju kokiam nors bankininkui gali tekti susimažinti atlyginimą? Tavo kūdikiui mažina pažadėtą išmoką, tavo tėvui pensiją – o tu net necypteli, nedrįsti protestuoti. Ar ne gėda? Jei į šiuos klausimus atsakysi – taip – gėda – tai reikš, kad dar ne viskas prarasta. Tik pabudinus šį jausmą galima susigrąžinti ir savigarbą. Tai gali būti postūmiu keistis pačiam ir keisti aplinką, bet pradėti reikia nuo savęs.

Tai prisiminė ir priminė protesto prie Seimo rūmų dalyviai šių metų sausio šešioliktąją. Vėl skambėjo skanduotė – gėda, gėda. Šį kartą skirta ne okupantams, o „saviems“…

Galvojant, kaip užbaigti šiuos su patosu parašytus kovingus pamąstymus, ir man pasidarė truputį gėda. Dėl to, kad esu panašus į daugumą tų, kurie, išvažiavę kur nors į Ameriką ar Airiją, stebėdami iš kito kranto ir kartkarčiais pakritikuodami bei neužmiršdami pridurti „o pas mus Amerikoje“ ar „pas mus Airijoje“, moko, kaip gyventi, Lietuvoje pasilikusius bendrapiliečius. Ką gi – pasiguodžiau – jei gėda, matyt, dar ne viskas prarasta.

Views All Time
Views All Time
1272
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

− 2 = 1