Lietuviai – begėdžiai?
„Lietuvai vėl užtraukta gėda: Anglijos žvaigždė išjuokė dvi „manekenes“ iš Marijampolės.“ „Kapinių vandalės nustatytos – vyriausiajai tik sukaks penkiolika metų.“ Tai pavadinimai poros straipsnių, o tokių yra daugiau, kuriuos sieja tik tai, kad rašinių herojės – marijampolietės, skirtingais būdais garsinančios Lietuvos vardą pasaulyje. Jų pastangas, užfiksuotas vaizdo įrašuose, „Youtube“ gali pasižiūrėti visas pasaulis. Vienas vaizdelis pavadintas „Dreamgirls“ (apie dvi smaugiamų kačių balsais dainavusias lietuvaites, pasiryžusias užkariauti pasaulį), kitas – „Wandales“ (apie Marijampolės kapinėse kryžius varčiusias ir ant kapo besišlapinusias paaugles). Dėl to jas visi Lietuvoje gėdina ir patys jaučiasi susigėdę. Ar dėl to ir ypač dėl to, kad ir aš iš Marijampolės, ir man turėtų būti gėda? Apie gėdą. Kiekvieno ir visų. Apie kolektyvinę gėdą. Tautos gėdą, jeigu norite. Apie tai galima būtų kalbėti ir rašyti be galo – apie holokaustą, apie kapituliacinę prieškario Lietuvos politiką, apie susitaikėlišką penkis dešimtmečius trukusią tautos egzistenciją, bet labiausiai apie tai, kas svarbu šiandien ir už ką mes visi, gyvenantys šiuo metu, esame atsakingi. Tiesą sakant, aš asmeniškai nejaučiu gėdos dėl kryžius vartančių paauglių (chuliganų yra visame pasaulyje) ar dėl merginų (gal jos „drąsios“, o visai ne begėdės?), Londone patyrusių fiasko, iš kurių tyčiojosi kažkoks anglas (ir kaip jam ne gėda!) Simonas Cowellas.