Lietuviai – begėdžiai?
| |

Lietuviai – begėdžiai?

„Lietuvai vėl užtraukta gėda: Anglijos žvaigždė išjuokė dvi „manekenes“ iš Marijampolės.“ „Kapinių vandalės nustatytos – vyriausiajai tik sukaks penkiolika metų.“ Tai pavadinimai poros straipsnių, o tokių yra daugiau, kuriuos sieja tik tai, kad rašinių herojės – marijampolietės, skirtingais būdais garsinančios Lietuvos vardą pasaulyje. Jų pastangas, užfiksuotas vaizdo įrašuose, „Youtube“ gali pasižiūrėti visas pasaulis. Vienas vaizdelis pavadintas „Dreamgirls“ (apie dvi smaugiamų kačių balsais dainavusias lietuvaites, pasiryžusias užkariauti pasaulį), kitas – „Wandales“ (apie Marijampolės kapinėse kryžius varčiusias ir ant kapo besišlapinusias paaugles). Dėl to jas visi Lietuvoje gėdina ir patys jaučiasi susigėdę. Ar dėl to ir ypač dėl to, kad ir aš iš Marijampolės, ir man turėtų būti gėda? Apie gėdą. Kiekvieno ir visų. Apie kolektyvinę gėdą. Tautos gėdą, jeigu norite. Apie tai galima būtų kalbėti ir rašyti be galo – apie holokaustą, apie kapituliacinę prieškario Lietuvos politiką, apie susitaikėlišką penkis dešimtmečius trukusią tautos egzistenciją, bet labiausiai apie tai, kas svarbu šiandien ir už ką mes visi, gyvenantys šiuo metu, esame atsakingi. Tiesą sakant, aš asmeniškai nejaučiu gėdos dėl kryžius vartančių paauglių (chuliganų yra visame pasaulyje) ar dėl merginų (gal jos „drąsios“, o visai ne begėdės?), Londone patyrusių fiasko, iš kurių tyčiojosi kažkoks anglas (ir kaip jam ne gėda!) Simonas Cowellas.

| |

Nacionalistai ir patriotai

Dublinas vienas brangiausių miestų pasaulyje. Niujorke, Romoje, Madride ir Berlyne gyventi yra pigiau nei Dubline. Naujausiais skaičiavimais Airijos sostinė brangiausių miestų sąraše pirmą kartą pralenkė Londoną. Todėl visai nenuostabu, kad ypač ekonominio nuosmukio sąlygomis airių pulkai traukia į šiaurinę salos dalį ir „šluoja” parduotuves, kur kainos dėl svaro kurso kritimo (Didžiajai Britanijai priklausančioje Šiaurės Airijos provincijos valiuta – svarai sterlingų) ir dėl mažesnių mokesčių yra gerokai žemesnės nei Airijos Respublikoje. Situacija identiška kaip Lietuvoje, kurios gyventojai masiškai apsipirkinėdami Suvalkuose ir kituose Lenkijos miestuose kelia kaimyninės šalies ekonomiką. Spaudoje rašoma, kad Airijos Respublikos pasienyje esantys prekybos centrai, praradę pirkėjus, patiria didelius nuostolius ir priversti užsidarinėti, o tuo tarpu tik pervažiavus sieną Ulsteryje prie supermarketų kartais nebūna vietos kur automobilį pastatyti. Tai neturi stebinti – daugelis maisto produktų, alkoholis kainuoja trečdaliu ar net dvigubai pigiau nei Airijos Respublikoje ir jokie bandymai apeliuoti į gyventojų patriotizmą atsako nesulaukia. Bet apie Šiaurės Airiją užsiminiau ne vien todėl, kad palyginčiau kiaušinių ar alaus kainą abiejose sienos pusėse. Jau visa savaitė ne tik Airijos Respublikos, Didžiosios Britanijos, bet ir viso pasaulio masinių informacijos priemonių dėmesio centre – kruvini įvykiai Š. Airijoje. Šeštadienį, kovo 7-osios vakarą, prie kareivinių buvo nužudyti du britų kareiviai ir sunkiai sužeistas jiems picas atvežęs lenkų emigrantas. Nepraėjus ir 48 valandoms kitame mieste nušautas policininkas. Atsakomybę dėl žudymų prisiėmė Real IRA ir Continuity IRA – nuo Airijos Respublikos Armijos atskilę sukarintos grupuotės, kurios vis dar nenutraukia veiklos pogrindyje. Šie kruvini išpuoliai naujuosius imigrantus iš nuostabos verčia trūkčioti pečiais, o airiams tai tarsi praeitų dešimtmečių aidas, ką daugelis jau buvo spėję primiršti. Bloody Ireland (kruvina Airija) – šį airių posakį apie savo tėvynę Airiją tikriausiai girdėjo kiekvienas, ilgiau pagyvenęs šioje šalyje. Tačiau tik dabar galima suvokti tikrąją žodžių prasmę. Baiminantis naujų išpuolių ir ieškant nusikaltėlių, pradėti tikrinti automobiliai pasienyje.