Po skyrybų

Po skyrybų

2011 metais Lietuvoje buvo 10 341 ištuokos. Vadinasi, išsiskyrė 20 682 žmonės. Vadinasi…57 žmonės per dieną! Kai pagalvoji, tai daug jų turi vaikų, kurie turės išmokti gyventi su tėvais, kurie negyvens drauge. Kurie galbūt pyksis. Kurie galbūt juodins vienas kitą. Skyrybos yra didelis stresas visiems, tačiau didžiausias – vaikams. Prisimenu, prestižiniame Educational Leadership žurnale skaičiau straipsnį, kuriame buvo surašyti didžiausi vaikų stresoriai (tyrė streso hormono kiekį kraujyje). Pirmasis – tėvų (arba vieno jų) mirtis. Antrasis – brolio/sesers gimimas (o mes taip jaudinamės dėl išėjimo į darželį). Trečiasis – tėvų skyrybos. Ne juokas. Besiskiriančių tėvų vaikai išgyvena jausmus, kurių nesupranta. Todėl tėvams (nors ir patys išgyvena itin sunkų laiką!) privalu suprasti, ką jaučia vaikas ir kaip galima jam padėti. Kai tėvai skiriasi, vaikai dažnai atsiduria barnių sūkuryje. Kad taip neatsitiktų, reikia sėsti ir kalbėtis apie tai, kad net ir tada, kai santuoka baigiasi, jūs vis vien esate vaiko tėvai. Vienas jūsų liekate mama, o kitas – tėte. Nepamirškite, ką išgyvena jūsų vaikas: vyresnis gali vaidinti, kad jam neskaudu; daug vaikų mano, kad skyrybos įvyksta dėl jų kaltės; kiti jaudinasi, kaip šią žinią pranešti draugams.

|

Pilietiškumo ir tautiškumo ugdymas

Kalbant apie pilietiškumą ugdymą svarbiausia būtų pabrėžti, kad pilietiškumas yra visa apimantis. Visų pirma, pilietiškumas reiškia, kad visi piliečiai turi teisę naudotis žmogaus teisėmis ir jausti, kad juos gina demokratinė visuomenė, o visų antra, pilietiškumas reiškia, kad kiekvienas turi dalyvauti sprendžiant visai visuomenei rūpimus klausimus. Taigi pilietiškumas yra tai, ką mes jaučiame, kas yra neatsiejama mūsų dalis. Lietuvoje daug kalbama apie pilietiškumą nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Apie tai daug diskutuota, rengti vadovėliai, programos, mokyti pedagogai. Tačiau ar kas nors pasikeitė? Vis dažniau pasigirsta balsai, kad pasikeitė, tačiau, deja, ne į gerąją pusę. Dabartiniai 30-mečiai puikiai prisimena, kaip mokyklose vos ne visos mergaitės į kasas buvo įsipynę trispalvius kaspinus, o berniukai buvo įsisegę trispalves. Tam tikra prasme tai buvo būtinybė, kitaip net neįsivaizdavome. O dabar? Dabar būti tautišku, pilietišku (nors mokyklose tiek daug investuota į to ugdymą) yra vos ne gėda. Tarsi kontrastas tam buvo tai, kai vizito JAV metu vandens parke prieš delfinų šou, visi atsistojo ir, ranką prie širdies priglaudę, sugiedojo himną. Atrodo, smulkmena. Bet sujaudinanti iki širdies gelmių. Po daugybės tokių „smulkmenų“ nebestebina tūlo amerikiečio net, sakyčiau, aklas patriotiškumas. Pažvelkime į pedagogus. Juk tam, kad vaikas taptų tikrai pilietišku, reikia, kad mokytojas irgi būtų pilietiškas. Pilietiškumo pamokų neužtenka. Ar užtenka mūsų mokytojų darbo kokybės, jų kompetencijų vaikų pilietiškumui ugdyti?

Tai bent karščiai…naudingi patarimai
|

Tai bent karščiai…naudingi patarimai

Vaikai su tėte – vos pavalgę pusryčius – išdundėjo į sodybą. Nežinau, kaip jūs, bet mes tai net miegam kažkaip sudėtingai…karšta karšta karšta. Nesakau, kad noriu lietaus , tačiau vis dėlto geriausia tokiu oru būtų ne sėdėti prie kompiuterio, o gulėti prie tvenkinio tėvų sodyboje. Ir valgyti šaltibarščius. Arba šaldyti sultis ir lapnoti ledus. Esu labai dėkinga tinklaraščio skaitytojai Olgai, kuri šiandien atsiuntė nuorodą į priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (kuriame pati Olga ir dirba) tinklalapyje esantį straipsnį, kuriame patariama, kaip elgtis per karščius ir ką daryti, jei vis dėlto atsitinka nelaimė.

Pasaulio Sveikatos Organizacija perspėja: kiaulių gripas plinta
| |

Pasaulio Sveikatos Organizacija perspėja: kiaulių gripas plinta

Na, jau tikriausiai retas negirdėjome apie kiaulių gripo protrūkį. Man, turiu prisimažinti, paukščių gripas kažkaip gražiau skambėjo. Kiaulių gripas man asocijuojasi su Orwelu, nors tu ką. O dar kai perskaitai, kad GALI BŪTI, jog jau yra atvejų ir Didžiojoje Britanijoje, ir Prancūzijoje, kurios mums arčiau, nei Klaipėda nuo Vilniaus, tai kaip ir šiek tiek neramu. O dar kai pasižiūri PSO pranešimus. Gal iš tiesų kuo mažiau žiūri, kuo mažiau žinai, tuo ramiau? Bet iš kitos pusės – kaip sako viena gera rusų patarlė – apsisaugojusį ir Dievas saugo:) O šiais laikas, manau, geriausiai apsisaugoti turint informacijos ir žinant, kaip ją panaudoti. Šį įrašą ruošiau pagal CNN informacinį straipsnį. Pasaulio Sveikatos organizacija pavadino šį kiaulių gripo protrūkį keliantį pavojų visuomenės sveikatai tarptautiniu mastu. Kiaulės gripas labiausiai paplito Meksikoje, dabar jau persimetė ir į JAV. Kalbama apie tai, kad jau daugelio valstybių vyriausybės tariasi, kaip būtų galima išvengti tolimesnių protrūkių. Kas yra kiaulių gripas? Kiaulių gripas yra užkrečiama kvėpavimo liga, kuria serga…kiaulės. Ją sukelia A tipo gripo virusas. Gripo protrūkiai kiaulėms pastebimi kiaurus metus. Įprasčiausias tipas yra H1N1. Gripas, kurio proveržį stebime dabar, yra H1N1 viruso variacija, susimaišius žmogiškajam ir gyvuliškajam. Ar kiaulių gripu suserga žmonės? Nors šiuo virusu kiaulės userga reguliariai, paprastai žmonės juo neužsikrėsdavo.

Mokykime vaikus aukoti
| |

Mokykime vaikus aukoti

Dažnai prakalbus apie labdarą ir apie tai, kad vaikus mokyti aukoti yra labai svarbu, gali susilaukti pačių įvairiausių žvilgsnių ir komentarų. Žmonės šiek tiek supratingesni, jei pradedi apie tai kalbėti didžiausių metų švenčių metu: juk tada visiems norisi būti dosniems, supratingiems ir užjaučiantiems. Be to, visi mėgsta dovanoti. Ypač vaikai. Taigi gal verta vaikus mokyti dovanoti dovanas, kurios nieko nekainuoja? Gal verta jau su ikimokyklinuku kalbėti, kad mažiausia auka – iš kišenės ištraukti pinigai, kurių ir taip pilna kišenėje. Juk dar Biblijoje buvo parašyta, kad moteris, kuri paaukojo vieną pinigėlį, bet tai buvo jos vienintelis, paaukojo daugiausiai iš visų… Vaikai mus nuolat stebi. Kiekvienas mūsų mielaširdingas, užuojautos kupinas ir nesavanaudiškas poelgis nepraslysta jiems pro akis. Tačiau – besistengdami užauginti duodančius ir empatiškus vaikus – dažnai pamirštame, kad būtent tie netikėti, spontaniški poelgiai perduoda vaikams amžinąsias vertybes ir padeda jiems augti aukojančiais žmonėmis. Prieš porą mėnesių viena pažistama prasitarė, kad su vyru nedovanos vienas kitam Kalėdinių dovanų. Tiesiog pasikalbėjo apie tai, kiek pinigų tam skirtų, ir nusprendė visus juos skirti labdarai. Ta šeima – tūla lietuvių šeima: du vaikai, butas daugiabutyje. Bet ir kažkas tokio visiškai neįprasto, ar ne?

Nuoga(s)…prie vaikų
| |

Nuoga(s)…prie vaikų

Šia tema ne kartą manęs klausė ir draugai, ir tinklaraščio skaitytojai. Šiandien – dar kartą paprašyta pasisakyti šia tema – pagalvojau, kad reikėtų tiesiog viską surašyti į vieną vietą ir – jeigu kam nors įdomu – tiesiog duoti nuorodą. Nes vienu sakiniu visko nepasakysi. Iš tiesų manau, kad ši tema – labai “jautri”. Nes visi augome skirtingai, todėl ir susiformavęs požiūris į nuogumą yra kiekvieno kitoks. Tačiau pradėkime nuo to: Ar noriu, kad mano vaikas gėdintųsi savo kūno? Ar noriu, kad jo pasitikėjimas savimi būtų mažesnis, o ne didesnis? sakysite, kuo čia dėtas pasitikėjimas… O visgi “dėtas”. Jeigu dvejų metų pypliui, kuriam lakstyti nuogam yra smagumų smagumėlis staiga liepsite VISADA apsirengti, visaip jį gėdinsite…nenuostabu, kad jis augs gėdindamasis savo kūno. Sakysite, “prie ko” čia dabar nuogas vaikas ir nuogi tėvai (tarsi aš “suplakčiau” viską į viena)? “Prie to”, kad tokie tėvai ir patys bijo savo kūno Arba sako, kad nebijo, o iš tiesų nedrįstų nusirengti net prie geriausio(s) savo draugo(ės), nes būtų…gėda! Jokiu būdu nesakau, kad nusimeskite rūbus ir vaikščiokite po namus plikšiai kaip sakosi daranti Britney Spears ar Christina Aguilera , tačiau tikrai nereikia slėptis po devyniais užraktais, kai persirengiate. Ir nepamirškite SVEIKO PROTO. Jeigu persirengiate kitame kambaryje, mokote vaiką gerbti tai, kad žmogus gali norėti privatumo. Jeigu, jums persirengiant, vaikas užeina, o jūs jį išvarote, tai mokote, kad nuogas kūnas – gėdinga.

Vaikų baimės – ko jie bijo ir kaip jiems padėti
| |

Vaikų baimės – ko jie bijo ir kaip jiems padėti

Daugumai tėvų vaikų baimės atrodo visai be pagrindo. Tačiau vaikams tamsoje tupintys monstriukai ir iš palėpės sklindantis žingsnių aidas yra patys tikriausi. Baimės itin išryškėja apie antrąjį gimtadienį: mažai arba nieko nebijojęs mažylis staiga ima paniškai bijoti kaimynų šuns, maudynių vonioje ar tamsos. Kodėl būtent šiame amžiuje atsiranda baimės? Visų pirma 2–6 metų vaikai dažniausiai jau būna susidūrę su skausmu (kažkas įkando, nudegė, prisivėrė ir pan.) ir baime (jiems pasirodė, kad pasiklydo; palikote su aukle, darželyje ir pan.). Šio amžiaus vaikų laki vaizduotė, o priežasties ir pasekmės ryšys – dar nelabai suprantamas. Dvejų trejų metų vaikas jau žino nemažai apie dydžius ir formas, tačiau jis nesupranta, kad niekas negali jo įtraukti į unitazą ir juo labiau „nuleisti“ kartu su tekančiu vandeniu. Darželinukai išgirsta (per TV, radiją, neatsargius suaugusiųjų pokalbius) apie įvykius, kurie jiems atrodo baisūs ir nė nesuabejoja, kad tai atsitiks ir jiems. Juk jie dar negirdėjo apie tikimybių teoriją ir jiems nėra lengva atskirti, kas yra tikra, o kas – fantazija. Išsiskyrimo baimė. Šią baimę jaučia ne tik vaikai, bet ir tėvai, kurie juos palieka darželyje ar auklei. Visada pasakykite vaikui, kad išeinate. Jei išeisite neperspėję, tik pasėsite nepasitikėjimo sėklą. Kai kurie vaikai apsiramina, jei tėvai padeda įsitraukti į žaidimą, o kitus užburia atsisveikinimo ritualas. Žiūrėkite, kas tinka jūsų vaikui.

Visos šeimos laimingos vienodai
|

Visos šeimos laimingos vienodai

Ar menate tą, atrodo, L.Tolstojaus frazę, kad visos laimingos šeimos yra vienodos, o nelaimingos – kiekviena vis kitaip. Šiandien pagalvojau, kad…ne. Gal čia tokia akimirkos nuotaika, bet iš tiesų pagalvojau, kad…juk gali būti, kad yra atvirkščiai! Tuoj paaiškinsiu. Nekalbėkime apie nelaimes. Pakalbėkime būtent apie tai, kaip jaučiasi šeima, kuri gali save priskirti laimingoms. Na, gerai, ne laimingoms, o tiesiog patenkintoms savo gyvenimu. Man neišeina iš galvos mintis, kad prieš kelias dienas su viena drauge sušnekome, kad jos kita draugė yra stereotipiškai moteris, o jis – stereotipiškai vyras. Ta prasme, kad jie pasidalinę vaidmenimis ir, tarkim, moteriai atrodo normalu, jei vyras tiesiog sumąsto kažkur važiuoti ir…informuoja, kad jis taip padarys. Žodžiu, namai, vaikai ir visa kita yra jos reikalai:) Ir, žinote, ką??? Ta šeima yra laiminga. Iš tiesų laiminga. NES ABU TENKINA TOKS SANTYKIS, TOKS GYVENIMO BŪDAS. Vakar vakare ilgai diskutavome su Medeina: ar žmogus pradeda domėtis, nes tuo domisi jo mylimas žmogus, ar tiesiog tas domėjimasis tarsi glūdėjo jame, ir tas artimas žmogus jį pažadino? Medeina kaip pavyzdį paminėjo tai, kad ji visada domėjosi mašinomis, visada norėjo vairuoti, todėl natūralu, kad, susipažinus su vaikinu, kuris domisi mašinomis, dar labiau susidomėjo. Aš? Aš susidomėjau politika. Ir dabar mąstau: ar aš nesidomėjau todėl, kad man iš tiesų buvo neįdomu, ar todėl, kad tiesiog niekas ja nesidomėjo aplinkoje, o iš tiesų man…labai įdomu.

Jūsų skyrybos ir… sūnus
|

Jūsų skyrybos ir… sūnus

Turbūt nereikia nė sakyti, kad prirašyta daugybė knygų ir atlikta daugybė tyrimų apie tai, kokios yra ilgalaikės skyrybų pasekmės vaikams. Kai kurių psichologų nuomone, skyrybos ir jų padarinys –vaikų gyvenimas tik su vienu iš tėvų – negrąžinamai sugadina jų gyvenimus. Kiti mano, kad išsiskyrusių tėvų vaikai neišgyvena jokių ilgalaikių pasekmių. Tikriausiai tiesa yra kažkur per viduriuką. Nelygu skyrybos, nelygu vaikas. Kodėl berniukai? Todėl, kad nepaisant to, kad abi gyvųjų būtybių gimtys lyties atžvilgiu (moteriškoji ir vyriškoji) šiais laikais visais įmanomais būdais siekia lygios padėties tiek visuomenėje, tiek šeimoje, lyčių skirtumai egzistuoja. Todėl, kad berniukai dažnai šiek tiek kitaip reaguoja į tėvų skyrybas, negu mergaitės. Galiausiai dėl to, kad kiekviena lytis nusipelno šiek tiek išskirtinio dėmesio. Taigi idealiame pasaulyje berniukas gyvena su mama ir tėte, jaučiasi svarbus, reikalingas, augdamas įgyja įvairiausių gebėjimų ir kompetencijų. Kai tėvai išsiskiria, tas „idealus“ pasaulis sugriūva (beje, vien tai, kad tėvai gyvena kartu, dar nereiškia, kad vaikas auga idealiomis sąlygomis). Tačiau ar jis sugriūva visiems laikams? Daug žmonių mano, kad išsiskyrusių tėvų vaikai neturės normalios santuokos. Netiesa. Mičigano universiteto (JAV) atliktas tyrimas su 6 000 suaugusiųjų parodė, kad 43 proc., kurių tėvai išsiskyrė jų vaikystėje, yra laimingai susituokę.

Jūsų vaikų elgesys ne namuose
| |

Jūsų vaikų elgesys ne namuose

Išleisdami vaikelį iš namų pasirūpiname, kad jis būtų švarus, susišukavęs, dailiai aprengtas, tačiau dažnai ignoruojame tai, kad jau ,,pampersinis” mažylis turi savo nuomonę ir – tam tikra prasme – savo gyvenimą. Jis jau pažįsta draugystės saldumą ir konkurencijos pradžiamokslį, jam jau yra sopėjusi širdelė dėl patirtos neteisybės ir džiūgavusi iš džiaugsmo. Nors beveik visada galite būti šalia, galite liūdėti ir džiaugtis drauge su savo mažyliu, tačiau labai mažai galite kontroliuoti tai, kas vyksta jo gyvenime. Tai, kas iš tiesų vyksta jūsų vaiko gyvenime, gali papasakoti pats vaikas (paprastai tai priklauso nuo tėvų ir vaikų ryšio, šeimos narių temperamento, amžiaus ir pan.) arba suprasite stebėdami saviškio bendravimą su draugais. Gali būti, kad apie savo atžalą nugirsite iš kito tėvo arba auklėtojos (mokytojos). Kartais tos žinios bus geros, o kartais – tokios, kokių nenorėtumėte išgirsti. Jei tai yra universalūs dalykai (pavyzdžiui, vaikai pešasi dėl žaislo ir jis yra atimamas; jūsų vaikas trenkia kitam vaikui, ir kitas tėvas jį sudrausmina; vaikai yra paprašomi sutvarkyti žaislus ir t. t.), be jokios abejonės, namų šeimininkas turi teisę to paprašyti. Jei jums nepatinka, kad jūsų vaikas svečiuose yra prašomas susitvarkyti ir / ar nesimušti, būti mandagus – ką gi, manau, greitai jūsų vaiko niekas nebekvies į svečius. Sutikdami leisti vaikui pasisvečiuoti pas kitus žmones perduodate atsakomybę už savo vaiką, ir jie gali reikalauti, kad jūsų vaikas būtų kultūringas.