Skirtingos asmenybių dalys mūsų viduje su aplinkiniais žmonėmis bendrauja kiekviena savaip. Štai kodėl galite kartais jaustis sutrikę dėl savo santykių su aplinkiniais. Vieną dieną vertinate kai kuriuos savo draugo ar artimo žmogaus bruožus, o kitą dieną jie Jus erzina. Suvokdami, kaip Jūsų vidiniai „aš” galvoja, jaučia ir bendrauja su žmonėmis, pradėsite suprasti savo santykių komplikacijas ir pakelsite juos į visai kitą lygį. Tvarkdarys. Jis realizuoja save toje terpėje, kuri apibrėžta taisyklėmis – šeimos ar socialinės grupės. Šis žmogus pasirinks tokį gyvenimą, kuris išpildys jo šeimos ar socialinės grupės viltis jo atžvilgiu, sėkmingai dirbs savo sferoje. Jeigu identifikuojate save su šia subpersonalija, bus lengviau įtikti savo giminaičiams ar kolegoms. Maištautojas. Jis laužo taisykles. Tai asmenybės dalis, kuri trukdo gerai sutarti su šeima ar bendruomene. Maištautojas dažnai elgiasi neprognozuojamai ir šokiruoja aplinkinius. Jis galvoja, kad neturi jokių taisyklių, tačiau vis dėlto turi vieną, bet esminę – laužyti visas taisykles. Atsargus stebėtojas. Žmogus, kuriam svarbu saugumas ir garantijos mėgsta prieš kažką darydamas išsiaiškinti visą situaciją. Jis laikosi nuošalyje nuo visų įvykių ir gali nepelnytai būti palaikytas droviu, bet jam tiesiog būtina viską žinoti. Spontaniškasis. Tokia asmenybė pirmiausia daro, o tik po to galvoja, ką padarė. Jis greitai susižavi žmonėmis ir imasi veiksmo. Jis nesvarsto savo veiksmų pasekmių. Toks žmongus gyvena šia minute.

Bendravimas su žmonėmis – tikras menas. Ypač su nepažįstamaisiais. Ir būtinybė laviruoti tarp to, kas privalu ir būtina norint užmegzti kontaktą, kai kuriems tampa dideliu išbandymu. Nes kiekvieną kartą esi priversta improvizuoti, pasikliaudama per ilgą laiką įstrigusiais atmintin bendravimo modeliais ir tam tikromis priimtinomis taisyklėmis. Tik štai kurią kada taikyti – turi nuspręsti pati. Priklauso nuo situacijos. Nuo žmogaus, kurį ketini užkalbinti charakterio ypatybių. Ir tavo improvizacijoms ir elgesio modelių pasirinkimui vėlgi įtakos turės dar vienas svarbus veiksnys – tavo pačios asmenybės ypatumai. Štai taip grandine nuvilnija tiesiai nuo tavo žvilgsnio, lūpų, gestų „bandymas užmegsti kontaktą”. Žemiškai kalbant, – užkalbinti kol kas nepažįstamą žmogų. Viskas gerai ir labai smagu, kai esi komunikabili ir iš vieno žodelyčio išraityti visą istoriją tau yra vienas malonumas. Tačiau ką daryti, jeigu esi drovi ir kas kartą, kai tik reikia žengti pirmą žingsnį, tave suparalyžiuoja, kalbos dovana nuslysta į nebūtį, o rankos ima tirtėti taip, kad kavos puodelis atrodo padėtas lyg ant išsiveržti pasiruošusio ugnikalnio viršūnės. Tai trukdo. Kad netrukdytų, pasinaudok žurnalo „Forbes” siūlomais patarimais. Atrask pažįstamų bruožų. Jeigu nuo streso beveik kaleni dantimis, prieš prsistatydama nepažįstamajam, pasinaudok viena gudrybe. Įdėmiai įsižiūrėk į jį ir pabandyk atrasti ką nors matyto, pažįstamo.

Kažkada labai seniai, kai dar mokiausi vidurinėje mokykloje, kaip ir daugelis paauglių nemėgau jokių privalomai brukamų dalykų. Etiketo taisyklės pirmiausia asocijavosi kaip tik su tuo, todėl ir jos pateko į tą „nereikalingųjų” rinkinį, kuris ilgam buvo nukištas kažkur kuo toliau. Etiketas tuo metu man neatrodė nei kuo nors naudingas, nei įdomus, skirtingai nei, pavyzdžiui, psichologija. Tokios ar panašios mintys nesvetimos ne tik paaugliams. Daugelį mūsų jos lydi ilgai. Sakykime, ateina į seminarus pardavimo vadybininkai, jie nori išmokti bendrauti su klientais taip, kad pavyktų užmegzti gerus ryšius ir kuo daugiau bei dažniau parduoti. Ateina vadovai – efektyvaus bendravimo įgūdžiai jiems reikalingi, kad galėtų tinkamai priimti, motyvuoti, girti, kritikuoti ar atleisti savo darbuotojus. Ateina ir tie patys darbuotojai – išmokti bendrauti taip, kad sudarytų gerą įspūdį savo ar potencialiam darbdaviui ir galėtų sėkmingai kilti karjeros laiptais. Daugelis paprastai pirmiausia ieško kuo gudresnių bendravimo metodų ar juos aprašančių teorijų – kaip čia išmokus kažką tokio, ko kiti dar nežino, kad būčiau už juos gudresnis ir tuo pasinaudočiau. Ir ypač žinotina atrodo tai, kas „ant bangos”. Koučingas, NLP ir panašūs mokymai tikrai gali suteikti daug naudos, tik… Na, jei namą, kad ir labai įmantrios architektūros, pradėsime statyti neturėdami tinkamų pamatų, galima jo taip ir nepastatyti. „Pamatais” čia pavadinau paprasčiausio etiketo žinojimą ir jo laikymąsi.

Bendroji komunikacijos, arba bendravimo, apibrėžtis yra tokia: bendravimas – tai dviejų ar daugiau žmonių tikslingas dalijimasis informacija, naudojantis įvairiais informacijos perdavimo būdais. Skaitydama šią apibrėžtį, komunikaciją, arba bendravimą, įsivaizduoju kaip radijo siųstuvo ir imtuvo atliekamus veiksmus. Vienas užkoduoja ir siunčia tam tikrus signalus, kitas – priima, atkoduoja. Kartais signalai perduodami tiksliai, kartais įsiterpia kokie nors trikdžiai – barjerai. Mokydamiesi bendravimo būtinai išanalizuojame bendravimo barjerus ir įsitikiname, koks svarbus yra grįžtamasis ryšys. Barjerai gali būti netikslus minties suformulavimas, perteikimo būdas, aplinka, nesugebėjimas atidžiai ir dėmesingai išklausyti, suvokimo skirtumai, patirtis, nuostatos, įsitikinimai, bendravimo stilius, charakterio ypatybės ir t. t. Bendravimo barjerų gali kilti bet kurioje sistemos vietoje. Komunikacija bus klaidinga, jei kalbėtojas („siųstuvas”) netiksliai suformuluos mintį, netinkamai ar neaiškiai ją užkoduos. Užkoduoti savo pranešimą – tai mintis paversti žodžiais. Kita pusė mūsų pasakytus žodžius turi atkoduoti ir suvokti, ką norėjome pasakyti. Kadangi žodžiai turi daug reikšmių, o komunikuojant dar svarbu atsižvelgti į intonaciją ir kūno kalbą, dažnai nesuprantame vienas kito, negirdime ar suprantame neteisingai.

Koks yra žmogaus bendravimo poreikis? Racionali mityba sudaryta taip, kad žmogus gautų visą būtiną organizmui maistingųjų medžiagų rinkinį, vitaminus, mikroelementus ir t.t. Kokio nors elemento trūkumas sukels neigiamas pasekmes organizme. Taip ir bendravimas turi būti pilnavertis, kad būtų visos bendravimo sudėtinės dalys. Pavadinkime tai bendravimo alkio rūšimis: Stimuliacijos alkis. Atsiranda, kai nėra bendravimo- vienatvė. Kūdikių, kurie netenka būtino kontakto su žmonėmis vaikų namuose, psichika negrįžtamai pasikeičia, dėl ko jie vėliau nebegali pilnai adaptuotis socialiniame gyvenime. Atpažinimo alkis. Pasireiškia, kai ilgą laiką mūsų niekas neatpažįsta. Taip būna ilgalaikėje komandiruotėje daugiamilijoniniame mieste arba poilsiavietėje, kur daugybė žmonių. Naujoje vietoje mes susirandame naujųjų pažįstamų, kad jie mus pažintų. Dėl to mes mielai bendraujame svetimame mieste su žmogumi, kurį menkai pažinojome namie arba net nepažinojome, bet jis kalba mūsų kalba. Neformalaus bendravimo alkis su mums įdomiais asmenimis. Mums nepakanka bendravimo su žmonėmis, kurie mums yra neįdomūs. Tada pats bendravimas būna formalaus. Įvykių alkis. Net jei aplink mus įdomūs žmonės, tačiau niekas nevyksta, tampa nuobodu. Taip mums nusibosta melodija, kurią neseniai klausėmės su didžiausiu malonumu. Todėl žmonės su pasigardžiavimu domisi paskalomis, tai atgaivina bendravimą.