Pavydas – kas tai?
| |

Pavydas – kas tai?

Draugaujate jau keletą mėnesių. Viskas puiku. Tu myli jį, jis myli tave ir atvirkščiai. Norėtum, kad tai tęstųsi amžinai, bet… Dažnai puikiems santykiams sutrukdo tas bjaurus PAVYDAS. Jį galima suskirstyti į dvi rūšis: Kai vienas ar abu partneriai neįvykdė ištikimybės įsipareigojimų, todėl dabar juos abu kamuoja pavydas. Kai vienas pavydi kito, nors tam nėra jokios priežasties. Aptarsime būtent antrą pavydo rūšį. Jei teko patirti nepelnytą pavydą, tavo nusiskundimas greičiausiai skamba maždaug taip: “Jis toks pavydus. Ypač mano draugams / bendramoksliams / bendradarbiams… Nors nėra visiškai jokios priežasties jam šitaip jaustis”. Kai žmogus pajunta pavydą be jokios priežasties, pirmoji priežastis yra BAIMĖ. Pavyduolis gali to nesuprasti arba nenorėti pripažinti, bet tai yra faktas. Jis tiesiog bijo prarasti mylimą žmogų, o kartu su juo ir meilę, draugystę bei švelnumą. Pavydas – ne tik iš baimės. Antra priežastis yra paprasčiausias nepasitikėjimas, kurio preižastis – ankstesni mylimo žmogaus veiksmai arba dėl jo nesugebėjimo protingai elgtis, esant su kitu žmogumi.

Pavydas – varomoji ar griaunamoji jėga
| |

Pavydas – varomoji ar griaunamoji jėga

Mitų, patarlių ir anekdotų apie lietuvių pavydumą – galybė. Jei mūsų Marijos žemėje šventuolių tėra vienetai, tai pavyduolių – apstu. Tarsi pavydas būtų mūsų nacionalinė vertybė, leidžianti piktintis gyvenimo neteisybe ir guostis nenusisekusia dalia. Pavyduoliai – toli gražu ne išrinktieji. Pasak psichologės psichoterapeutės Indrės Treigienės, kaip ir visi kiti jausmai, pavydas yra absoliučiai universalus jausmas, būdingas kiekvienam iš mūsų. Skiriasi tik pavydo dozė ir jo išraiškos formos. Tokia jau mūsų žmogiškoji prigimtis, kad vienus mylime mažiau, kitus daugiau, vieniems daugiau pavydime, kitiems mažiau. Ir nieko čia nepadarysi. Vieniems neišvengiamai pavydime jaunystės, grožio, gero humoro jausmo, garbės ar didelio namo, kitiems – partnerio, jų tarpusavio santykių. Pavydime net ir tiek pat uždirbantiems savo kolegoms – kad juos labiau myli, bendradarbiai dažniau užkalbina, pakviečia išgerti kavos, pagiria šukuoseną ar rašo daugiau elektroninių laiškų. Ir net patys nepajuntame, kaip smarkiai savigrauža apkartina mūsų profesinius kontaktus. Matome kolegą tik kaip tam tikrų savybių, kurių patys neturime, savininką. Pavydime kitokiam, ir nebūtinai geresniam. Šnairuojame į kaimyną net ir tuomet, kai jis nusiperka panašios vertės kaip mūsų automobilį. Neseniai didžiavomės turintys didelį namą, o štai jis, niekšas, pasistatė dar erdvesnį!

Juodas pavydas
| |

Juodas pavydas

Mokslininkai vis dar bando įspėti ilgaamžiškumo paslaptį. Grynas kalnų oras? Bet garbaus amžiaus senolių yra ir dūmuose paskendusiuose didmiesčiuose. Fizinis darbas ar visiškas atsipalaidavimas? Ilgaamžių rasime ir tarp darbštuolių, ir tarp mąstytojų. Vegetarai? O kiek šimtamečių visą gyvenimą valgė keptos mėsos dar ir vyno užsigerdami. Nerūkantys?Žinome pavyzdžių, kad visą ilgą savo gyvenimą cigaretės ar pypkės iš rankų nepaleisdavo. Gyvenimas be stresų? Taip nebūna. Ilgą amžių nugyvenusieji dažnai būdavo patyrę daug skausmo, netekčių ir neteisybės. Tada kas gi vienija ilgaamžius? Jiems svetimas pavydo jausmas. Ne veltui sakoma – sunyko, pajuodo iš pavydo… Pavydas – tai priešiškumas žmogui, kurį sukelia realūs ar išgalvoti jo privalumai. Bet kurią emociją, netgi neapykantą, galima panaudoti geram tikslui. Tai didelis energijos užtaisas. Tik reikia mokėti save kontroliuoti ir valdyti šią energiją. Pavydas – turbūt vienintelė emocija, iš kurios negims nieko pozityvaus. Pavydas atima galią, „suėda” jus. Nėra nei laiko, nei jėgų ką nors daryti. Nes visos mintys – tik gardžiavimasis savo nenusisekusia dalia, pasipiktinimas gyvenimo neteisybe, keršto planų kūrimas „laimingiesiems”. Be to, juk apie tokią neteisybę turi žinoti ir kiti, reikia sąjungininkų, kuriems paverksi, padūsausi. Štai kiek rūpesčių. Ne taip paprasta pačiam neskraidyti ir kitiems neleisti. Kas tie kito privalumai, priverčiantys pavyduolį taip jaudintis?

Bendravimas
| |

Bendravimas

Niekam neturėtų kilti abejonių, kad bendravimas šiuo metu yra labai svarbus dalykas. Eliminavus jį iš mūsų gyvenimo, gyvenimas taptų visiškai kitoks nei dabar. Gal žmogus todėl taip ir išsivystė, nes turėjo tą galingą tobulinimosi įrankį. Jis persismelkia į pačias įvairiausias gyvenimo sritis. Juo paremta labai daug mokslo, meno, tikėjimo ir kitų sričių. Bendravimas turi savo tikslą, priežastis bei priemones. Tačiau, pirmiausia patyrinėkime, kas yra tas bendravimas. Daugelis pamanys, kad bendravimas – tai tik kalbėjimasis. Tačiau tai bus labai siauras, gal net ribotas, bendravimo suvokimas. Lietuvių kalba mums suteikia žymiai daugiau to veiksmo, santykio prasmių. Taigi, bendravimas – kažko darymas bendru. Bendraujant įprasta dalintis informacija, emocijomis, mintimis. Jo metu vyksta pašnekovo stebėjimas, bandymas į jį įsijausti, suprasti jo padėtį, palyginti su savąja. Kita, su bendravimu susijusi savybė – viešumas. Kas yra uždengta – tampa vieša. Bendraujant su žurnalistais, galima paviešinti daug gerų ar blogų dalykų. Žurnalistai gali taip įtakoti informaciją, kad ši gali tapti įdomesnė, svarbesnė, įtakingesnė (arba atvirkščiai – nereikšmingesnė). Be tokio poveikio informacijai galima nepastebėti daugelio dalykų, reiškinių gyvenime.

Rudeninis liūdesys aplanko be priežasties
| |

Rudeninis liūdesys aplanko be priežasties

Atėjus rudeniui daugelį žmonių be priežasties apima liūdesys, ilgesys, nusiminimas. Tai suprantama, juk baigėsi vasara. Atostogos praėjo, prieš akis – ilga šalta žiema. Kur čia neliūdėsi! Šiuolaikinis mokslas tai vadina rudenine depresija. Ši liga labai paplitusi. Įsivaizduokite, kad šiuo metu Žemėje rudeninė depresija kamuoja maždaug 110 milijonų žmonių. Depresija kaip liga žinoma jau labai seniai, apie ją rašoma Biblijoje. Garsusis Dovydas depresija sergantį karalių Saulių gydė grodamas arfa. Šią ligą žinojo didieji senovės gydytojai Hipokratas, Avicena, Halenas. Nė viena liga nebuvo taip vaizduojama mene – muzikoje, tapyboje, prozoje – kaip depresija. Pasiklausykite venecijiečio Tojazo Verleno garsiojo „adažio in sol monori“ („Širdis sudirgusi, ir lyja nuo ryto. Iš kur tu tokia, melancholija?“). Didysis P. Čaikovskis kentėjo dėl dažnų depresijos priepuolių. Savo baletą „Gulbių ežeras“ jis sukūrė apimtas depresijos, kai suprato, kad jo santuoka žlugo. Per pastaruosius 30 metų depresijų ypač padaugėjo. Ne mažiau nei 40 proc. visų jos apraiškų gali būti galvos skausmas, miego, virškinimo sutrikimai, širdies skausmai ir kt. Depresija gali būti kaip atsakas į stresą, psichinę traumą. Tačiau dažniausiai ji kyla be priežasties, spontaniškai. Rudenį žmones dažnai apima liūdesys, susimąstymas, ramybė. Tokia būsena labai palanki produktyviai kūrybinei veiklai.

Kaip susidraugauti su savo emocijomis
|

Kaip susidraugauti su savo emocijomis

Emocijos, – kaip natos muzikoje. Harmoningi akordai ir melodijos vingiai teikia mums malonumą, praturtina sielą ir praskaidrina kasdienybę. Tačiau kaip per garsūs akordai ar nesuderintas instrumentas gali sugadinti net genialų muzikos kūrinį, taip netinkamai ar nemokšiškai reiškiami jausmai gali apkartinti mūsų pačių ir aplinkinių gyvenimą. Apie tai, ką jaučiame ir kodėl, atrodytų, natūralūs jausmai kartais ima varginti, kalbamės su Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologe Vita Čioraitienė. Mūsų gyvenimas – pripildytas įvairiausių jausmų ir emocijų. Pagrindinės, bazinės emocijos yra keturios: baimė, džiaugsmas, liūdesys ir pyktis. Jos tarpusavyje neretai susipina, juk vienu metu galime ir liūdėti ir bijoti. Kartais „susimaišo“ ir, atrodytų, prieštaringi jausmai – tarkim, džiaugsmas, kad atsikratėme varginusio bendravimo su partneriu, ir liūdesys dėl kadaise kartu išgyventų nepakartojamų akimirkų. Aišku, jaučiame ir daugiau jausmų, tačiau jie yra išvestiniai, t.y. – kyla iš bazinių arba yra išmokti iš aplinkos, pavyzdžiui, – pagarba, kaltė. Visgi dažniausiai susiduriame su jau minėtais keturiais jausmais, kurie ir patys skirstosi į smulkesnius, pavyzdžiui, – adekvatus pyktis, nes su tavim nesiskaito, ir įniršis be priežasties.

Bendravimas
| |

Bendravimas

Neoficialus organizacinis bendravimas vyksta organizacijos viduje neoficialiai. Kiekvienoje organizacijoje turi vyrauti tinkamas klimatas, t.y. turi būti teigiami santykiai tarp vadovo ir jo tarnautojų. Tarnautojai turi žinoti visą informaciją, susijusią su darbine veikla. Organizacinis bendravimas vyksta trimis grandimis: iš viršaus žemyn, iš apačios aukštyn ir iš visų pusių. Nauji planai ir procedūros gali būti perduodamos firmos prezidento viceprezidentui , šis tuos planus gali perduoti viduriniosios grandies direktoriui, šis informaciją siunčia pirmos eilės prižiūrėtojui, kuris informaciją pateikia pirmos eilės tarnautojams. Žemesnės grandies tarnautojai informaciją perduoda artimiausiam viršininkui (aukštesnis už tarnautoją asmuo). Tada tarnautojai toje pačioje grandyje gali lengvai bendrauti vienas su kitu. Toks organizacinis bendravimas yra efektyvus. Sprendimo priėmimas yra labai svarbi vadovavimo funkcija. Kaip ir bendravimas, ji vyksta kiekvienoje vadovavimo situacijoje. Sprendimas priimamas ir planuojant, ir organizuojant, ir valdant, ir kontroliuojant, ir, žinoma, bendraujant. Be sprendimo priėmimo nevykdoma nė viena ši funkcija.

Asmenybė
|

Asmenybė

Menas valdyti žmones visuomet yra gyvybiškai svarbus vadovams bet kurioje veiklos srityje. Praeityje, kai buvo darbo jėgos perteklius ir mažas nusiskundimų skaičius, vadovas galėdavo “laikyti po padu” daugiau darbininkų ir atleisti nepatikusius. Šiais laikais prityrę specialistai tapo retenybė. Be to, labai padaugėjo skundų bei reikalavimų, kuriems tenkinti firmos išleidžia daugiau pinigų, nei kitiems veiklos objektams. Dėl visų šių faktorių valdymo menas yra vienas pagrindinių momentų vertinant firmos konkurentabilumą ir vadovybės darbo efektyvumą. Nors žmogus yra sudėtingesnis ir mįslingesnis už bet kurį gamybinį procesą, teorinis supratimas apie jį labai menkas. Žmogaus atsakomųjų reakcijų gama žymiai platesnė nei įrengimų. Vienodi mechanizmai vienodomis sąlygomis vienodai reaguoja į konkrečius poveikius, tačiau nėra dviejų žmonių, kurie, atsidūrę vienodose sąlygose, elgtųsi vienodai (nors jų patirtis ir būtų identiška).

NLP: Kas yra bendravimas, arba kaip mes modeliuojame pasaulį?
| |

NLP: Kas yra bendravimas, arba kaip mes modeliuojame pasaulį?

Įsivaizduokime darbinę situaciją. Viršininkas išeina atostogų ir sako buhalterei: „Skambins iš firmos, kuriai mes skolingi. Mums kaip tik šiandien turi pervesti pinigų. Sumokėk aniems”. Jam išvykus buhalterė nesulaukia perlaidos. O nekantrūs kreditoriai jau laukia priimamajame! Ji paskambina tiems, kurie turėjo tuos pinigus atsiųsti, ir girdi: „Čia kalba tokio ir tokio sekretorė. Atsiprašome, bet mes jums dabar pervesti pinigų negalime. Kodėl? Ką aš žinau? Šnekėkitės su viršininku. O jo dabar nėra. Kada bus? Ką aš žinau?” Kas vyksta buhalterės psichikoje? Ji išgirsta telefono ragelyje tam tikrą balsą. Jos psichika susisiekia su atmintimi, kad: nustatytų, ką reiškia šie žodžiai, ir koks yra balso tonas; interpretuotų pašnekovo žodžius; interpretuotų pašnekovo elgesį, priklausomai nuo to, ar jis pažįstamas. Buhalterės įsitikinimai padės nuspręsti, kokia šio įvykio svarba. Ar tai stresas? Ar tai nemalonumas? Tai priklausys ir nuo intonacijos, kuria kalba sekretorė. Buhalterės psichika sukurs šio įvykio reprezentaciją – įvaizdį, kuris susidarys veikiamas psichikos filtrų. Pavyzdžiui, ji įsivaizduos įsiutusį kreditoriaus atstovo veidą. Arba išgirs vaizduotėje, kaip ji pati drebančiu balsu kažką bando išlementi.