Yra sala, ji jūroj plyti – ten netolies, kur salos Zaratustros palaimingos,- o joj vulkanas nuolat rūksta; apie tą salą žmonės šneka, ir ypač moterėlės senos, jog ji, lyg milžino ola, ties požemio pasaulio vartais sliūgsi: o per vulkaną patį einąs žemyn ten takas siauras, kuris prie vartų šio pasaulio veda.

Ir taip nutiko, taip įvyko, kad tuo laiku, kai salose palaimos Zaratustra buvojo, prie tos salos, kurioj vulkanas smilko, atplaukęs laivas inkarą nuleido, o įgula krantan išlipo ir triušių pamedžiot nuėjo. Tačiau pietų artėjant metui, kai kapitonas ir jo žmonės laive vėl susirinkę buvo, staiga visi išvydo žmogų, kurs oru tiesiai į jų pusę ėjo, ir balsas nežinia iš kur kalbėjo aiškiai: „Jau laikas! Jau pats laikas!“ Ir kai vaiduoklis šis visai arti atslinko – jis greit, lyg koks šešėlis, pro juos praskrido ta linkme, kur rūkstantis vulkanas matės,- tuomet tiktai jūreiviai atpažino, suglumę visiškai, jog šičia Zaratustros būta; nes jį visi jau buvo matę, išskyrus patį kapitoną, ir jie mylėjo jį, kaip žmonės visad myli: kai meilės ir drovumo lygiom dalim sudėta esti.

„Štai pažiūrėkite! – sušuko vairininkas senas.- Zaratustra į pragarą keliauja!“-

Tuo pat laiku, kai šie jūreiviai prie ugnį spjaudančios salos sustojo, aplinkui gandas sklido, esą Zaratustra pradingęs; ir kai kas nors draugų jo klausė, jie vien tik tiek paaiškinti galėjo, kad jis, nė žodžio niekam nepasakęs, nakčia į laivą sėdęs ir nežinia kur iškeliavęs.

Taip kilo nerimas nemažas; o po trijų dienų prie šito subruzdimo dar nuotykis jūreivių prisidėjo – ir jau dabar visi kalbėjo, būk velnias Zaratustrą nusinešęs. Bet mokytiniai jo iš tų visų kalbų tik šaipės, o vienas net pasakė šitaip: „Greičiau aš patikėsiu, jog pats Zaratustra bus velnią nusinešęs.“ Bet savo širdyse visi jie krimtos ir ilgėjos: ir džiaugsmui jų nebuvo galo, kai penktą dieną jų būry Zaratustra vėl pasirodė.

O štai kaip pats Zaratustra apsakė pasikalbėjimą su ugnį spjaudančiu šunim:

Mūs žemė turi odą; o ši oda – ligų daugybę. Viena iš jų – čia pavyzdį aš duodu – „žmogus“ vadinas.

Kita vardu „šuva ugninis“: o apie j į nemaža žmonės visko primelavo ir jiems patiems gerokai primeluota buvo.

Šią paslaptį išaiškint pasišovęs, aš kėliausi per jūrą: ir tiesą šią man nuogą pamatyt pavyko. Išties nuogutę nuo galvos lig kojų.

Dabar žinau, kas tas šuva ugninis; pažįstu ir visus tuos išmetimo ir nuvertimo velnius, kurių ne vien tik moterėlės senos bijo.

„Išlįsk,- rėkiau,- šunie ugnini, iš gilumos savosios ir tuoj prisipažinki, koks gylis šios bedugnės! Iš kur tas viskas, ką tu prunkšti į viršų?

Tu daug geri iš jūros: tai rodo tavo iškalbystė gerokai persūdyta! Išties kaip šuo, gyvenantis bedugnėj, per daug imi sau maisto iš paviršiaus!

Daugiausia, kuo tave galiu laikyti, tai žemės pilvakalbiu: ir visuomet, kai kalbančius girdėjau aš išmetimo ir nuvertimo velnius, jie man atrodė į tave panašūs: pasūdyti, lėkšti, melagiai.

Jūs mokate vien bliauti ir pelenais užtemdyt viską! Jūs pagyrūnai esate didžiausi ir nuostabiai išmokę tik purvą šutinti ir virti.

Kur tūnot jūs, ten netoliese vis purvo turi būti, ir daug kerpėto, daug olėto ir daug visokio įspraustinio: ir visa tai į laisvę veržias.

Mieliausiai rėkiate jūs „laisvės“: bet „įvykiais didžiais“ tikėt aš nebelinkęs, kuomet dėl jų yra staugimo daug ir dūmų.

Ir patikėki man, drauguži, tu triukšme pragaro baisusis! Didžiausi įvykiai – tai mūsų valandos tyliausios, tačiau ne tos, kurios garsiausios.

Ne apie tuos, kurie išranda triukšmą naują, o apie tuos, kurie vertes naujas pasiūlo, pasaulis mūsų sukas; n e g i r d i m a i jis skrieja.

Ir pripažink! Mažai kas būdavo įvykę, kuomet nurimdavo tavasis triukšmas ir dūmų būdavo nelikę. Ar didelis čia daiktas, kad miestas koks į mumiją pavirtęs, kad statula kokia purvyne drybso!

Štai žodį dar aš noriu tarti visiems, kas statulas nuverčia. Didžiausia juk kvailystė į jūrą druską berti, o statulas į purvą versti.

Purvyne jūsų paniekos gulėjo didžiulė statula: bet dėsnis toks yra statulos, kad jai iš paniekos gyvybė vėlei randas ir grožis gyvas augti ima!

Įgijus dieviškesnio tipo bruožų jinai vėl stojasi, kentėdama ir gundomai žavinga; ir iš tikrųjų! Ji jums dar ačiū pasakys, kad jūs ją nuvertėt, jūs nuvertėjai!

Ir patarimą šį aš duodu karaliams ir bažnyčioms bei tiems visiems, kas amžiumi pasenęs ir kas dorybėmis nusilpęs – tik leiskitės, kad jus nuverstų! Kad jūs gyveniman sugrįžtumėte vėlei, o jumyse – dorybės parsirastų!“-

Aš taip kalbėjau šuniui tam ugniniam: staiga jis niurgzdamas mane nutraukė ir tokį klausimą iškėlė: „Bažnyčia? Kas jinai yra iš viso?“

„Bažnyčia,- atsakiau aš jam iš karto,- yra tokia valstybės rūšis, ir dar pati melagingiausia. Tačiau nutilk, šunie veidmaini! Tu savo giminę geriausiai juk pažįsti!

Valstybė, kaip ir tu, yra kalė veidmainė; ji, kaip ir tu, mieliausiai staugimu ir dūmais kalba,- o kad įtikintų geriau, ji, kaip ir tu, pačių daiktų vardu vis amsi.

Nes nori būt jinai čia žemėj svarbiausiu gyvuliu, valstybė toji; ir žmonės jąja tiki.“-

Vos mintį šią ištart suspėjau, šuva ugnies kone pasiuto iš pavydo. „Tu ką sakai? Svarbiausiu gyvuliu čia žemėj? Ir žmonės juo vis tiki?“ Ir tiek iš jo nasrų ištryško garo ir tiek balsų siaubingų pasigirdo, kad aš jau pamaniau, jog jis uždus nuo siuto ir pavydo.

Galiausiai rimti ėmė jis iš lėto, ir jo švogždimas slopo; bet kai jisai nutilo, aš jam su šypsena kalbėjau:

„Matau, pyksti, šunie ugnini: vadinas, pasakiau teisybę!

O kad tvirtesnė ji dar būtų, tu paklausyk, ką apie kitą tau ugninį šunį pasakysiu: tikrai jis iš širdies mūs žemės kalba.

Iš jo krūtinės aukso kvapas veržias, taip pat lietus auksinis: širdis jo šitaip nori. Tad ką jam reiškia pelenai ir dūmai, ir karštos purvo skreplės!

Kvatonės virpsniai jam iš lūpų plūsta lyg margaspalviai debesėliai; nemalonus jam gurgesys ir spjaudymas bei skausmas žarnyno tavo!

O auksą ir kvatonę – juos iš širdies jis žemės ima: ir užsikirski sau ant nosies,- š i r d i s š i o s ž e m ė s – ji yra iš aukso.“

Išgirdęs šitą mintį mano, ugnies šuva nebeištvėrė: kantrybė trūko jo ilgiau manęs klausyti. Iš gėdos uodegą pabrukęs, vos girdimai „au au!“ sulojęs, jis vėl atgal į olą savo smuko.-

Štai taip Zaratustra išpasakojo viską. Bet mokytiniai jo veik nieko nesiklausė: labai jau jiems knietėjo jam apsakyti, ką žinojo apie jūreivių atplaukimą, triušius ir skridusįjį žmogų.

„Ką apie tai turiu manyti? – Zaratustra paklausė.- Nejau esu vaiduoklis?

Ko gero, ten šešėlis mano buvo. Tikiuos, kad esat jau šį tą girdėję apie keliautoją ir jo šešėlį?

Bet viena man tikrai jau aišku: turiu aš jį tvirčiau laikyti,- jei ne – sudirbs jis mano gerą vardą.“

Zaratustra darsyk papurtė galvą ir tik stebėjos. „Ką apie tai turiu manyti? – jis perklausė iš naujo.

– Kodėl anas vaiduoklis šaukė: ‘Jau laikas! Jau pats laikas!’

Tad k a m gi – jau pats laikas?“-

Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Views All Time
Views All Time
1706
Views Today
Views Today
2
0 0