56

Kas, kaip aš, apimtas kažkokio mįslingo troškimo ilgai stengėsi nuodugniai išmąstyti pesimizmą ir išlukštenti jį iš pusiau krikščioniško, pusiau vokiško ribotumo ir naivumo kiauto, tokio būdingo jam – ypač pasireiškiančiam Schopenhauerio filosofijos pavidalu – šiame šimtmetyje; kas azijietiška ir viršazijietiška akimi iš tikrųjų pažvelgė į mąstymo, prieštaraujančio pasauliui labiau nei visi kiti galimi mąstymo būdai, vidų ir gelmę – anapus gėrio ir blogio,- ir ne taip kaip Buddha ir Schopenhaueris, apžavėti ir pakerėti moralės, tam tikriausiai netgi prieš jo valią atsivėrė akys ir jis išvydo priešingą idealą: idealą išdidžiausio, gyvybingiausio ir pasaulį labiausiai mylinčio žmogaus, kuris su tuo, kas buvo ir yra, ne tik susitaikė ir išmoko tai pakęsti, bet kuris dar ir nori, kad t a i p, k a i p b u v o i r y r a, kartotųsi visą amžinybę, kuris godžiai reikalauja da capo 28 ne tik sau, bet ir visai pjesei ir spektakliui, ir ne tik spektakliui, bet iš esmės ir tam, kam to spektaklio reikia,- ir kas padaro jį būtiną: kadangi jam nuolat reikia savęs – ir save jis daro būtiną – – Kaip? Argi tai nebūtų circulus vitiosus deus 29 ?

57

Kartu su dvasinio žvilgsnio ir įžvalgos galia didėja toluma ir kartu erdvė apie žmogų: jo pasaulis gilėja, jis išvysta vis naujas žvaigždes, vis naujas mįsles ir vaizdus. Galbūt viskas, ką tirdamos dvasios akys ugdė savo įžvalgumą ir akylumą, buvo vien akstinas pratyboms, žaidimo dalykas, kažkas vaikams ir vaikiškoms galvoms. Galbūt švenčiausios sąvokos, dėl kurių buvo daugiausia kovojama ir kenčiama, „Dievo ir „nuodėmės“ sąvokos, pasirodys mums kada nors ne svarbesnės negu senam žmogui vaikiški žaislai ir vaikiški skausmai – ir galbūt tam „seniui“ vėl reikės kitų žaislų ir kitų skausmų – vis dar vaikui, amžinam vaikui!

58

Ar pavyko kam nors pastebėti, kad labai tikram religiniam gyvenimui (taip pat ir mėgstamiausiam mikroskopiniam savityros darbui, „malda“ vadinamai saldžiai užmarščiai, kurioje esant nuolat laukiama „Dievo atėjimo“) reikia išorinio neveiklumo ar pusiau neveiklumo; aš turiu galvoje neveiklumą, ramia sąžine paveldėtą iš tėvų ir iš protėvių, kylantį iš kraujo; neveiklumą, susijusį su aristokratiniu įsitikinimu, kad darbas yra g ė d i n g a s – nuo jo prastėja ir siela, ir kūnas. Ir kad tas dabartinis, triukšmingas, branginantis laiką kvailai besididžiuojantis savimi darbštumas labiau nei kas kita parengia ir ugdo „netikėjimą“. Tarp tų, kurie, pavyzdžiui, dabartinėje Vokietijoje gyvena anapus religijos, aš sutinku įvairiausios kilmės ir sukirpimo žmonių, bet daugiausia tokių, kurių darbštumas silpnino iš kartos į kartą religinius instinktus; jie apskritai nežino, kam reikalinga religija, ir su nebylia nuostaba tik registruoja savo egzistavimo pasaulyje faktą. Šie šaunūs žmonės yra labai užsiėmę arba savo reikalais, arba savo malonumais, jau neminint „Tėvynės“, laikraščių ir „šeimyninių pareigų“: atrodo, jog jiems nelieka laiko religijai, tuo labiau kad jiems neaišku, ar čia naujas verslas, ar nauji malonumai – juk neįtikėtina, sako jie sau, kad į bažnyčią būtų vaikštoma tik gadinti geros savo nuotaikos. Jie nėra religinių apeigų priešai; jei tam tikrais atvejais kas nors, pavyzdžiui, valstybė, reikalauja, kad jie dalyvautų tokiose apeigose, jie daro, ko iš jų reikalaujama, taip, kaip daug ką jie daro – su kantria ir kuklia rimtimi ir nejausdami pernelyg didelio smalsumo ir nemalonumo: jie gyvena per daug toli ir anapus viso šito, kad manytų, jog tokiuose dalykuose reikia ieškoti kokių nors u ž ir p r i e š. Tiems abejingiesiems šiandien priklauso dauguma viduriniųjų sluoksnių vokiečių protestantų, ypač dideliuose, darbščiuose prekybos ir susisiekimo centruose, taip pat dauguma darbščių mokslininkų ir visas universitetų personalas (išskyrus teologus, kurių egzistavimas šiose įstaigose kelia psichologams vis daugiau ir vis subtilesnių mįslių). Pamaldūs ar bent jau bažnyčią lankantys žmonės retai suvokia, k i e k d a u g geros valios, galima sakyti, sąmoningos valios reikia šiandien, kad vokiečių mokslininkas rimtai imtų tyrinėti religijos problemą; visas jo amatas (ir, kaip minėjome, amatininko darbštumas, kuriam jį įpareigoja dabartinė sąmonė) skatina jo išdidoką, beveik geraširdišką linksmumą religijos atžvilgiu; prie to linksmumo retkarčiais prisideda lengva panieka dvasios „nevalyvumui“, kurį jis įžvelgia visur ten, kur kas nors pasisako už Bažnyčią. Tik istorija (o n e asmeninis patyrimas) padeda mokslininkui surimtėti, pajusti tam tikrą pagarbą religijai ir pradėti jos kiek baimintis. Tačiau net jeigu jo jausmai ir perauga į dėkingumą, vis dėlto jis pats nė per žingsnį nepriartėja prie to, kas dar egzistuoja kaip Bažnyčia arba dievobaimingumas: veikiau atvirkščiai. Praktinis abejingumas religijos dalykams, kurio terpėje jis gimė ir išaugo, pavirsta jame paprastu atsargumu ir valyvumu, ir jis vengia susiliesti su religingais žmonėmis ir religijos dalykais; galbūt kaip tik jo tolerancijos ir žmogiškumo gelmė verčia jį vengti delikataus nemalonumo, neatsiejamo nuo tolerancijos. Kiekviena epocha turi būdingą jai dievišką naivumo tipą, kurio išradimo jai gali pavydėti kitos epochos, ir kiek daug naivumo, pagarbos verto vaikiško ir be galo neprotingo naivumo slypi tame mokslininko įsitikinime savo viršumu, jo tolerantiškoje ramioje sąžinėje, nieko neįtariančiame tikrume, su kuriuo jis instinktyviai traktuoja religingą žmogų kaip ne tokį vertingą ir priklausantį žemesnei rūšiai, kurią jis p e r a u g o, pralenkė, pranoko,- jis, mažutis, pretenzingas nykštukas ir prasčiokas, stropus, mitrus amatininkas, rankomis ir galva dirbantis „idėjų“, „modernių idėjų“ tarnyboje!

28 – iš pradžių (pakartoti); vėl, iš naujo (it.).
29 – Dievo ydingasis ratas – logikos klaida; rėmimasis teiginiais, kuriuos pačius dar reikia įrodyti (lot.).

Views All Time
Views All Time
1638
Views Today
Views Today
1
0 0