Kryžių kalnas
Maždaug 12 km į šiaurę nuo Šiaulių, netoli Šiaulių – Rygos geležinkelio linijos, laukuose stovi nelabai didelis, pailgas, per vidury įdubęs kalnas, visas tankiai nustatytas kryžiais. Tai garsusis Kryžių kalnas, liudijantis pagarbą ir ištikimybę kryžiaus aukai, per kurią Kristus išgelbėjo visų laikų ir kartų žmones. Kryžių kalnas primena ne tik Atpirkėjo kančią bei mirtį, bet ir Jo prisikėlimą ir išaukštinimą, sykiu ir kiekvieno žmogaus išaukštinimą per Kryžiaus slėpinį. Keliaujantys į Kryžių kalną, jame besimeldžiantys, statantys kryžius, liudija iš kryžiaus trykštančią stiprybę, neišsenkančią viltį ir tikėjimą Dievo meile. Viduramžiais ant šio kalno stovėjusi medinė pilis, kronikose vadinta „Kula”. Ją sunaikino Livonijos kariuomenė 1348 m. Ilgus metus kalnas stovėjo plikas. XIX a. viduryje ant piliakalnio, liaudies vadinto Pilies kalnu, Jurgaičių, Domantų piliakalniu, Maldavimų kalnu, imta statyti kryžius. Vietiniai žmonės pasakoja, kad pirmieji kryžiai pastatyti meldžiant Dievą sveikatos. Anot kitų pasakojimų, kalne kryžius imta statyti 1863 m. sukilime žuvusiesiems atminti. Numalšinusi sukilimą caro valdžia uždraudė statyti kryžius – žmones, kurių sodybose stovėdavo kryžius, bausdavo, o kryžius griaudavo. Maldingi žmonės nė neketino atsisakyti statyti kryžius, tačiau rinkdavosi atokesnę vietą, tokia ir buvo Kryžių kalnas. Tad Kryžių kalnas yra ir visas kliūtis įveikiančios tikėjimo stiprybės ženklas.