Budizmas

Budos gyvenimo istorija pačiam mokymui reikšminga ir kaip išraiškingas pavyzdys, ir kaip pačios religijos formavimosi kelias. Budos istorija taip pat ir esminė budizmo mitologijos dalis. Tačiau dėl šio mitologiškumo, ji ir sunkiai apimama. Ilgus amžius nebuvo šventraščio, nuosekliai pasakojančio apie budizmo įkūrėją. O kai pasakojimai buvo užrašyti, pasirodė, kad jie apipinti mitais, susilieję su liaudiškais pasakojimais, neretai tarpusavy prieštaringi. Budizmui plintant po rytų pasaulį, kiekvienoje šalyje jis integravo vietinius tikėjimus, tradicijas ir mitus. Tikintieji dažnai ieškodavo pirminių “teisingų” istorijų variantų ir keliaudavo senųjų tekstų į budizmo gimtinę. Šios atrastos istorijos irgi įėjo į budizmo pasakojimų sistemą.

Budizmas – pasaulinė religija, atsiradusi Indijoje I tūkstantmečio pr. Kr. viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Budizmo pradininku laikomas Sidharta Gautama, pramintas Buda. Doktrinos pagrindą sudaro Budos suformuluotos „keturios kilnios tiesos“: 1) yra kančia; 2) yra kančios priežastis; 3) yra kančios įveikimas;

Nors vakaruose yra daug įvairių budistinių linijų centrų, šis tinklapis priklauso 230-čiai pasauliečių Karma Kagyu budistinių centrų, kuriuos įkūrė Lama Ole Nydahlas paprašytas 16-ojo Gyalwos Karmapos. Centrams vadovauja Nju Delyje, Indijoje, gyvenantis 17-asis Karmapa Thaje Dordže. Tai demokratiškos grupės, veikiančios nemokamo ir savanoriško darbo, įkvėpimo ir draugystės dėka. Nariai dalinasi pareigomis, t.y veda meditacijas, atsako į klausimus, moko budizmo kitų. Iki šiol Lama Ole jau yra išmokęs apie 30 savo mokinių, kurie keliauja ir moko daugelyje šalių.

Jis danas Ole Nydahlas – lama, Karma Kagyu tradicijos budizmo meistras. Nustebote? “Ar gali būti keisčiau?”, – pagalvojau . “O kur jo šafroninė sutana? Ir kodėl jis neskrajoja pora sprindžių virš žemės padrikai tibetietiškai dainuodamas?” Žinoma, jeigu apie budizmą žinočiau daugiau nei mačiau “Mažojo Budos” ištraukose, panašūs klausimai nekiltų. Manau, kad tik prieš keletą dienų atskyriau šią greitai plintančią “religiją” nuo mistiško kokteilio iš priverstinio galvų skutimo ir šeštojo dešimtmečio koncepcijų apie ramybę ir karmą. Išskyriau iš erdvės nuobodybių, kurie visi laiką bando išvengti tokių dalykų kaip, pavyzdžiui, baras.

Čia yra svarbios priežastys. Tam tikras veiksmas duoda tam tikrus rezultatus. Pozityvus veiksmas veda į laimę ir džiaugsmą, o neigiamas veiksmas – neišvengiamai link skausmingo rezultato, t.y. bus kančios priežastimi. Rezultatas visiškai priklauso nuo priežasties – jis toks, koks buvo veiksmas. Pavyzdžiui, pasėję sėklą žinome, kad iš jos išaugs tam tikras augalas. Iš ryžio sėklos išaugs ryžis ir tikrai ne koks nors kitas augalas. Todėl svarbu sąmoningai daryti visa, kas geriausia. Svarbiausia yra dominuojančios tendencijos mūsų prote. Jeigu joms būdingas blogas elgesys, mes patirsim kančią ir nebūsime laimingi. Tai tik padidins mūsų problemas gyvenime, mums tiesiog nesiseks. Iš kitos pusės, jeigu mes elgiamės pozityviai ir esame naudingi kitiems, jausimės vis laimingesni ir džiaugsmingesni. Džiaugsmas taps mūsų pagrindiniu patyrimu. O tai dar labiau skatins mus elgtis pozityviai.

Mongolija – budizmas Mongolijoje atsirado jau II a. po Kr. XIII a. mongolų valdovas Čingischanas bei jo įpėdiniai užkariavo didžiulius Azijos ir Europos plotus ir sukūrė vieną didžiausių kada nors buvusių imperijų, kurios sudėtyje gyveno ir tautos, pripažinusios Budos mokymą: kiniečiai, tibetiečiai, uigurai. Ir nors iki to laiko chanai neskyrė didesnio dėmesio budizmui, 1240 m. Čingischano anūkas Gadenas pasiuntė į Tibetą delegaciją, siūlydamas atnaujinti Tibeto ir Mongolijos santykius. Gadenas Chanas su Tibeto valdovu Sakja Panditu užmezgė draugiškus ryšius, kurie nulėmė vėlesnę valstybių santykių raidą. Vėliau valdęs Chubilajus Chanas budizmą paskelbė valstybine imperijos religija, o tarp Tibeto ir Mongolijos susiklostė ypatingi, vieninteliai tokie pasaulyje ryšiai vadinami Čio-Jono, Dvasininko ir Patrono, santykiais. Čio-Jono ryšiai kiek primena kontaktus, kuriuos tam tikrais istorijos tarpsniais Vatikanas palaikė su kitais katalikiškais kraštais. Tačiau Chubilajaus Chanas daugiau domėjosi tantrizmu ir magine praktika, nei tikraisiais religiniais-etiniais tikėjimo aspektais. Be budistų vienuolių, jo rūmuose buvo ir šamanų, senųjų gentinių religijų puoselėtojų, įvaldžiusių magiškas praktikas.

Zen budizmas – (kin. ch’an, sanskr. dhyana, jap. zenno- reiškia “absorbavimas, įsigilinimas, meditacija”). Zen budizmas yra Mahayanos atšaka, paplitusi Kinijoje, Japonijoje ir Korėjoje. Pradininku laikomas indų vienuolis Bodhidharma (Japonijoje jį vadina Daruma), kuris atkeliavo VI a. į Kiniją ir ėmė čia skleisti savo mokymą ch’an, kuris didžiausią populiarumą įgavo Tang’ų (618-907 m. po Kr.) dinastijos valdymo laikais. Naujosios budizmo pakraipos plitimas buvo toks sėkmingas, kad turtingi vienuolynai pamažu pavirto ne į sielovados centrus, bet į paprasčiausias religines mokyklas jaunimui, besigilinančiam ne tiek į Dharmą, kiek į meną ir literatūrą, nors čia, tiesa, buvo pakankamai griežta disciplina. Ch’an budizmas klestėjo Kinijoje iki Mingų (1368-1643) dinastijos laikų. Vėliau skirtumai tarp įvairių budistinių mokyklų ėmė blėsti ir mūsų laikus pasiekė tik labai nežymi dalis buvusio galingo dvasinio tobulėjimo paveldo.

Pirmaisiais 16-ojo Gyalwos Karmapos mokiniais vakariečiais buvo lama Ole Nydahlas ir jo žmona Hannah. Lama Ole Nydahlas moko Deimantinio Kelio budizmo kelio bei tikslo. Jo spontaniškumas ir gaivumas leidžia pajusti ką galima pasiekti ilsintis savo paties prote.

Jaučiame, kaip beformė oro srovė įplaukia ir išplaukia per nosies galą. Mintims ir garsams leidžiame laisvai tekėti jų nevertiname. Trumpai prisimename keturis pagrindinius apmastymus, kurie įveda mus į prašvitimo kelią: Suprantame, kad šiame gyvenime turime labai vertingą galimybę – galime naudotis Budos Metodais visų būtybių gėriui. Tik nedaugelis pasaulyje turi šį šansą, bet dar mažiau yra tų, kurie jį išnaudoja. Prisimename visų dalykų nepastovumą. Tik atvira ir skaidri proto erdvė yra pastovi. Tačiau nežinome, kiek dar džiaugsimės sąlygomis, leidžiančiomis ją pažinti.

Sakoma, kad Deimantinis Kelias netobulas formas bei pojūčius perveda į tyrą lygį. Vienok tai nereiškia, kad ši transformacija – tai tik galvojimas ar tikėjimas, kad viskas aplink yra tyras kraštas. Veikiau tai yra tikra transformacija. Jai reikalingos “trys šaknys” (šaltiniai): palaiminimo, realizacijos ir aktyvumo/veiklos. Palaiminimo kamienas yra mokytojas. Realizacijos (siddhis) kamienas yra jidamas. Aktyvumo kamienas yra dharma saugotojai. Svarbiausias yra Mokytojas. Jidamai ir saugotojai yra mokytojo manifestacijos – jie nėra atskirti nuo mokytojo. Todėl mokytojas Deimantiniame Kelyje yra toks svarbus ir turi išskirtinę reikšmę. Kad tai suvokti, naudinga ir vėl pažvelgti į sutra kelią. Čia remiamės mokytoju ar dvasiniu draugu, kuris nurodo kelią, praktikuojame pagal jo nurodymus bei paaiškinimus ir taip judame per įvairius bodhisatvos lygius ir penkis kelius: (susikaupimo, susijungimo, matymo, meditacijos, nebesimokymo).