Viskas prasidėjo nuo gando iš „trečių lūpų“ – į Rygą yra atvažiavęs aklas vaikinukas, sugebantis diagnozuoti ligas ir nuspėti ateitį. Pažįstami menininkai pažadėjo suorganizuoti susitikimą su paslaptinguoju maskviečiu – 17-mečiu Aleksandru Levitu. Galima buvo numanyti, kad pokalbis bus netradicinis, bet kad viskas vyks taip keistai…

Ryga, 11 val. ryto

Vos kirtę Latvijos sieną ėmėme skambinti rygiečiams. Paaiškėjo, kad jie visiškai pamiršo sutartą interviu, o šiuo metu stebukladarys dalyvauja seminare.

Važiuojame į vaikų poliklininką, kuriame ir vyksta tas renginys. Prie durų mus pasitinka dvi organizatorės – Oksana ir Natalija. Jos maloniai pasiūlo užeiti į kabinetą, nes paskaita tik prasidėjo, o Saša (taip rusai trumpina vaikino vardą) ten kaip tik pasakos apie save. Praveriu duris ir įtipenu. Iškart pamatau Jį. Vaikinas sėdi prie stalo, jo akys kažkaip nervingai trūkčioja. Kažin, ar jis mane mato?

Sekta ar naujas gydymo būdas?

Kabinete sėdi gal 15 moterų (kaip vėliau paaiškėjo – neįgalių vaikų mamos). Nors klausausi labai atidžiai, niekaip „nepagaunu“, apie ką kalbama. „Tai naujos galimybės… būdas perorientuoti sąmonę į pasveikimą… „įkrauti“ žinių, įsiminti, suvokti… profesorius Bronikovas sudarė specialų energetinių pratimų kompleksą…“ Brrr… Kas čia – sekta? Jaunųjų energetikių būrelis?

Pagaliau prabilo Saša. „Po gimdymo traumos likau aklas, o pagal profesoriaus V.Bronikovo sistemą mokytis pradėjau, kai man buvo 9-eri. Į kursus atvedė tėtis – mama iš pradžių tam priešinosi. Mokiausi aklųjų ir silpnaregių mokykloje: sekėsi blogai, per pamokas nieko nespėdavau, pavargdavau. Praėjęs pirmąjį kursų etapą pradėjau mokytis kur kas geriau, atsikračiau nuovargio, o 8 ir 9 klasių kursą baigiau per vienerius metus. Šiemet eksternu jau išlaikiau du abitūros egzaminus – biologijos ir istorijos.

V.Bronikovo metodas atvėrė alternatyvųjį matymą, vadinamą „biokompiuteriu“. Jo pagalba bandau atstatyti regėjimą – iki dabar jis pagerėjo net 30 procentų! Tikiuosi, visiškai pradėsiu matyti iki 24-erių metų, tačiau reikia dar daug dirbti.“

Ir tada prasidėjo „fokusai“, turėję patvirtinti, kad verta lankyti tuos stebuklingus kursus. Saša ant akių užsirišo tankaus audinio kaukę. Kažkokia moteriškė iš kito kabineto atnešė knygą ir atvertė pirmą pasitaikiusį puslapį. Jis tiksliai išvardijo spalvas, daiktus ir perskaitė kelis sakinius. Paskui davė kitą knygą – vėl tas pats. Įspūdinga, bet labai neįtikėtina. Gal šias knygas vaikinas jau yra matęs anksčiau? O gal kaukėje yra skylučių?

Pakratykite piniginę!

Šis sambūris atrodė vis įtartiniau, ypač po to, kai Oksana paskaitos pabaigoje iškart prakalbo apie pinigus ir primygtinai siūlė visoms moteriškėms užsiregistruoti (pakluso tik viena). Už vieną kursų etapą suaugusiesiems tektų pakloti 150 dolerių (apie 525 Lt), sveikam vaikui – 70 dolerių (245 Lt), neįgaliam – 80 dolerių (280 Lt). O etapų gali būti net 14-ka…

Šiek tiek nusivyliau ir Sašos sugebėjimais. Vadinasi, jis ne aklas aiškiaregys, o nustatyti ligas išmoko tuose keistuose kursuose. Ir ateitį kažin ar nuspėtų… Pagaliau seminaras artėja prie pabaigos.

Fotografas reikalauja tuoj pat (kol nelyja ir nesutemo) važiuoti į seną parką fotografuoti Sašos. Netikėtai mums kelią pastoja Oksana: „Jo vieno neišleisiu!“. Nelieka nieko kito, kaip vežtis ją kartu.

Pašnibždėjimas. Kalbama, kad jaunystėje Oksana buvo la-a-abai spalvinga asmenybė: svėrė dvigubai daugiau, rengėsi iššaukiančiais drabužiais, trainiojosi su Rygos pankais ir apskritai buvo pakankamai „kvanktelėjusi“. O dabar susidomėjo bioenergetika! (Gaila, kad nesužinojome to anksčiau – moteriškės nebūtume nė artyn prisileidę…)

„Aš „matau“ smegenimis“

(Pokalbis mašinoje, pakeliui į parką)
– Papasakok apie savo šeimą.
– Gimiau Maskvoje. Mano mama ir tėtis – inžinieriai. Turiu vyresniąją seserį Iriną, jai 25-eri.
– Esi aklas nuo gimimo?
– Kai man buvo tik keturios dienos, seselė netyčia išmetė iš lovytės gimdymo namuose. Nuo tada beveik nebemačiau. Jokie gydymai nepadėjo. Nuo mažens lankiau darželį silpnaregiams ir akliesiems, ten patyriau dar vieną traumą, kuri pažeidė dešinę akį. Apskritai mano vaikystės prisiminimai gana niūrūs…
Paskui pradėjau mokytis aklųjų mokykloje Maskvoje. Viskas pasikeitė, kai devynerių susipažinau su profesoriumi V.Bronikovu ir jo metodu. Nuo tada savo gyvenimą dalinu į dvi dalis: iki programos ir po jos.
– Kaip supratau, tave į kursus nuvedė tėtis?
– Taip. Jis anksčiau sportavo, patyrė traumą ir bandė gydytis. Prieš aštuonerius metus jo bičiulis per konferenciją Maskvoje supažindino su profesoriumi V.Bronikovu. O tada tėtis užsidegė sugrąžinti man regėjimą.
– O kodėl mama prieštaravo?
– Ji sakė: „Negana to, kad tėtis vėl kiša pinigus į neaiškų reikalą, bet dar ir mane į tai įtraukia“. Pamačiusi, jog jau po mėnesio tapau žvalesnis, pradedu gauti geresnius pažymius, pati nuėjo su manimi.
– Ir kas gi vyko tuose kursuose?
– Iš pradžių mokėmės tobulinti pojūčius, pašalinti nuovargį.

Antrame etape – gerinti atmintį. Dar reikėjo užmerktomis akimis pamatyti baltą ekraną ir įsivaizduoti visokius vaizdinius. Po specialių pratimų atsiranda jau nebe fantazijos, o realaus pasaulio atspindžiai – taip, lyg žiūrėtum atmerktomis akimis. Trečiame etape atsivėrė alternatyvusis matymas – „biokompiuteris“.
– Patikslink dar kartą – vadinasi, sugebėjimą diagnozuoti ligas turi ne iš prigimties, o jo išmokai?
– Taip, tai įgyjamas dalykas. Ir to gali išmokti daugelis!

„Biokompiuterio“ stebuklai

– Kodėl tave priskiria prie ypatingųjų mokinių?
– Turbūt dėl to, kad nustatau ligas ir bandau gydyti save. Man neblogai sekasi. Iš viso yra apie dešimt žmonių, kurie po V.Bronikovo programos rimtai užsiima diagnostika. Jauniausiajam – apie 13-ka metų.
(Įsiterpia Oksana: „Jo ir pavardė ypatinga – Levitas, kaip biblinio judaizmo kulto dvasininko.“)
Šiaip nesureikšminu savo pavardės, kartais man net nelabai ji patinka.
– O iš kur gavai medicininių žinių?
– Po to, kai per dvejus metus praėjau tris programos etapus, buvau pakviestas į papildomo lavinimo mokyklą, kur sėmiausi medicinos žinių. Mokslai truko ketverius metus ir dabar jau esu pakankamai pasiruošęs atlikti energetines-informacines ekspertizes. Na, taip vadiname ligų ir organizmo diagnostiką…
– Ar sunku, na, atidaryti tą „biokompiuterį“?
– Visiškai ne! Išeina tarsi savaime…
– Gal gali paaiškinti, kas tai ir kaip veikia?
– Tai ypatybė, suaktyvinanti neišnaudotus smegenų rezervus. (Nustemba, kad nesuprantu tokių „paprastų“ dalykų…)
– Vis dėlto įdomu, kaip tu „matai“ tas ligas? Ar nėra baisu stebėti žmogaus kūną iš vidaus?
– Iš pradžių baisoka, nes neįprasta. Jaučiau didelę įtampą. Dabar, kai pas mane ateina pacientas, susikoncentruoju ir „biokompiuteryje“ matau jo organizmo „pažeidimus“.
– Sakykime, išvydęs mane, ar gali iškart pasakyti, kokiomis ligomis sergu?
– Iškart nematau – man reikia įjungti „biokompiuterį“.
– Ar turi aiškiaregio sugebėjimų?
– Ne, tik nustatau ligas. Galiu dirbti ir netiesiogiai: telefonu arba pagal nuotrauką.
– Kaip tai vyksta?
– Siunčiu energetinį pliūpsnį į balsą arba žmogaus atvaizdą, gaunu energetinį „atsakymą“ ir „bioekrane“ susidaro savotiška nuotrauka. Gautą informaciją tyrinėju ir pasakau, kas negerai.
Pašnibždėjimas. Viename bohemos vakarėlyje linksmai nusiteikusi kompanija rodė Aleksandrui artimųjų nuotraukas, o jis nesuklysdamas išvardijo ligas! Tiesa, visi saugojosi aplinkui besisukiojančios Oksanos,
kuri kaip užsukta kartojo kainas: išsami diagnostika – 150 dolerių, konkrečių ligų nustatymas – 70 dolerių, paviršinis tyrimas –
30 dolerių… Ji ir mums neleido nemokamai patikrinti Aleksandro sugebėjimų, įvardindama aukščiausią – 150 dolerių sumą!
– Ar būna, kad tavo diagnozė nesutampa su gydytojų nuomone?
– Taip, ir netgi dažnai. Jie daug ko nemato… Retkarčiais pasitaiko ir mano klaidų.
– Kada nors pagalvoji, kaip susiklostytų tavo gyvenimas, jei nebūtum sužinojęs apie šį metodą?
– Mane iki šiol vedžiotų už rankos arba tektų naudotis lazdele. O šį kartą į Rygą atskridau vienas ir net nežinojau, kaip atrodo tie, kurie mane pasitiks!

Ateities žmonės?

Lietuvoje, pasitelkus savus „bioenergetinius ryšius“, pavyko gauti straipsnių ir vaizdajuostę su Rusijos televizijos laidomis apie stebuklingąjį V.Bronikovo metodą. Juk reikėjo pabandyti išsiaiškinti, ar tai nėra tik dar vienas stebukla-darys iš kašpirovskių ir čiumakų giminės…

Vienoje laidoje pamatau mūsų herojų Alek-sandrą, jam dar tik 13-ka.. Berniukas aklas ir skaito tik Brailio raštu. Jau kitame kadre tas pats Saša užrištomis akimis važiuoja riedučiais, aplenkdamas pastatytas kliūtis! Paskui žaidžia šachmatais ir aplošia puikiai matantį suaugusįjį!
Kita laida. Gydytoja komentuoja, kad 5-metis Saša turėjo tik 3 proc. regėjimo, trylikametis – jau 7 proc., 15-metis – 16 proc., o dabar – apie 30 proc.!

Dar vienas reportažas. Grupė vaikų kaukėmis uždengtomis akimis sėdi prie stalo. Ant lentos nubraižyta lentelė. Viena mergaitė užrašo tris skaičius (pataiko tiksliai į langelius). Kitas vaikas (visą laiką buvęs su kauke) beda pirštu į skaičius ir be klaidų juos pasako. Ir visose laidose akcentuojama, jog auga nauja ateities žmonių karta, kuri matys be akių, bus sveikesnė ir nejaus nuovargio.

Kas tai – stebuklas ar apgaulė? Ar galima tikėti, tuo, kas rodoma šioje filmuotoje medžiagoje? Ir kas tas Viačeslavas Bronikovas – dar vienas naujasis pranašas?

Metodą išmano ir jo vaikai

Šiandien V.Bronikovas – filosofijos daktaras, profesorius, metodo, vadinamo „Informacinis žmogaus vystymasis“ autorius. O viskas prasi-dėjo nuo jo paties ligų (turėjo atminties, kalbos bei judėjimo sutrikimų) bei… nepaprastų galių.

Ištrauka iš laidos. V.Bronikovas: „Vaikystėje matydavau įvairius vaizdinius, bet bijojau apie tai pasakoti, kad nepalaikytų psichu. Kai buvau gal 12-kos metų, buvo toks nutikimas. Viešėjau pas močiutę kitame miesto gale ir staiga pamačiau viziją – mano tėvai barasi, dūžta lėkštės. Grįžęs paklausiau, kodėl jie susipyko, o tėvas nustebęs išpūtė akis. Tada atsidaręs šiukšlių dėžę pamačiau lėkščių duženas…“

Neaišku, kaip V.Bronikovas pateko pas Tibeto vienuolį (kitur minima, kad tai buvo indų jogas), kuris ir išmokė jį neįtikėtinų dalykų. Pats profesorius teigia, kad tos žinios buvo perduotos tiesioginiu būdu – iš smegenų į smegenis… Visą gyvenimą praleidęs Kryme, dirbęs skulptoriumi ir pedagogu, V.Bronikovas prieš aštuonerius metus persikėlė į Maskvą ir įkūrė Tarptautinę žmogaus vystymosi akademiją, platinančią jo metodą. Įjungti „biokompiuterį“ išmoko ir jo vaikai, o vyresnysis sūnus Vladimiras, kuriam dabar 18-ka metų, aktyviai dalyvauja tėvo vedamuose seminaruose.

Žaidimai energija

V.Bronikovas teigia, kad daugelio žmonių smegenyse aktyviau veikia kairysis pusrutulis. Kadangi stebuklingasis metodas „pažadina“ dešinįjį, abu pusrutuliai pradeda veikti kartu, „harmonizuodami“ organizmo veiklą. Pagal šį metodą kone kiekvienas galėtų sustiprinti apsaugines funkcijas, atsikratyti ligų ir blogų įpročių, daug išmokti ir niekada nepavargti. Aklieji turėtų įgyti „alternatyvų matymą“ smegenimis, silpnaregiai pagerinti regėjimą, paralyžiuoti pradėti judėti. Ir visa tai padarytų mūsų viduje paslėptos ir neatrastos jėgos!

Bioenergetikos pradžiamokslis

V.Bronikovo sistemą sudaro 14 etapų, tačiau pagrindiniai yra trys. Pirmasis – tai 10 energe-tinių pratimų, kuriuos reikėtų kartoti tol, kol neatsivers „vidinis matymas“. Pvz., stipriai patrinti rankas, jas glausti ir atitraukti, nesuliečiant delnų, kol atsiras šilumos pojūtis (arba dilgčiojimas, šaltis, gaudesys ir pan.). Kiti pratimai – reikia pabandyti įsivaizduoti „kamuoliuką“, „gumą“ ir būtinai įsidėmėti visus pojūčius.

Antrajame etape mokoma pajusti vidinius organus, vystyti atmintį, atidaryti „biokompiuterį“, išmokti gydyti savo ligas. Teigiama, kad „ekraną“ pamato absoliučiai visi vaikai iki 14 metų. Trečiajame etape galima vystyti regėjimą užmerktomis akimis.

Mokymosi tempai. Greičiausiai šių gudrybių galima išmokti per 5 dienas (kasdien po 4 val.), o paprastai kursai vyksta 3 kartus per savaitę po 2 valandas.

Būsimas milijonierius?

Po fotosesijos parke pratęsiame pokalbį mašinoje. Oksana įsitaisė priekyje ir trumpam nutilo. Kaip vėliau pati prasitarė – tuo metu įjunginėjo „biokompiuterį“.
– Kada pas tave atėjo pirmasis pacientas?
– Rimčiau diagnozuoti pradėjau tik prieš porą metų, gavęs pakankamai medicinos žinių. Per dieną galiu priimti 4-5 žmones, nes išsamus apžiūrėjimas trunka apie 1,5-2 val. Pacientų negydome, bet galime atlikti energetinių sutrikimų korekciją: panaikinti „tamsias dėmes“, „skyles“. (Kaip suprasiu, kad turiu „skylę“?) Tada jauti didelį nuovargį, silpnumą, kamuoja ligos.
– Dirbi vienas?
– Ne, kartu su profesionaliu gydytoju. Jis užrašinėja, ką sakau būdamas su kauke ir pataria, kaip gydytis tradicinės medicinos būdais, pritaikyti V.Bronikovo metodą.
– Daug uždirbi?
– Padedu šeimai finansiškai. Be to, nusiperku sau visko, ko reikia. (Galite paskaičiuoti patys – išsami vieno žmogaus ekspertizė kainuoja 150 dolerių. Priimdamas 4-5 pacientus, Alek-sandras per dieną gali uždirbti 2000-2500 Lt!)
– Kaip suspėji mokytis ir dirbti?
– Tekstą man užtenka vieną kartą perskaityti, ir iškart įsimenu. Žinoma, su fizika ar geometrija tokio spartumo negali būti, nes skaičiai, simboliai – grynoji informacija, ją reikia ilgiau įsisavinti.
– Ar jautiesi aplenkęs savo bendraamžius?
– Apie tai negalvoju. Esu toks pats, kaip ir kiti. Kuo domiuosi? Hmm… sunku pasakyti. V.Bronikovo sistema – pagrindinis užsiėmimas, tai – gyvenimo būdas. Dar patinka kompiuteriai, futbolas, skaitau knygas, dažniausiai ezoterines ir medicinines, fantastiką. Klausausi „sunkios“ muzikos.
– Ar mėgsti šokti?
– Neleidžia išvaizda.
– ???
– Negaliu atsiauginti plaukų, kad galėčiau kratyti galvą kaip metalistas.
– Kaip nors specialiai save prižiūri? Gal sportuoji ar valgai specialų maistą?
– Nieko ypatingo nedarau. Rytais mankštinuosi su svarmenimis, o labiausiai mėgstu mėsainius ir kitus greitai paruošiamus patiekalus. Suprantu, kad ne itin sveika, bet nekreipiu dėmesio.

„Man patinka vyresnės“

– O kaip meilės reikalai?
– Na, man atrodo, kad toks ryšys tarp žmonių atima nemažą dalį energijos. Bet jei pora gerai sutaria – jie papildo vienas kitą ir yra didelė jėga.
– Ar buvai įsimylėjęs?
– Taip (šypsosi). Tačiau vis tiek manau, kad meilė stabdo naudingus procesus, ir todėl nepametu galvos.
– Ar turi merginą?
– Sąvoką „mano mergina“ suprantu plačiau. Visokių atvejų yra buvę… (Bandau iškvosti daugiau, bet Saša tarsi nebegirdi mano klausimų.) Man labiau patinka vyresnės merginos – su jomis lengviau susipažinti ir bendrauti. Bet kol kas svarbiau susigrąžinti regėjimą, o meilė palauks.
Tuo metu į pokalbį įsitraukia nėščioji Oksana (matyt, užsikirto jos „biokompiuteris“): – Kaip manote, kolega (čia sako man), ar mes galime pretenduoti?
– Į ką? (Apie ką ji čia?)
– Į Sašos merginos vietą. Juk jam patinka vyresnės!
– Jūs bandykite – manęs jaunesni nedomina.

Kauštelėjęs mokytojas

Vasaros pradžioje V.Bronikovo kursai jau vyko ir Lietuvoje. Viena bičiulė, sumokėjusi 600 Lt, praėjo net du etapus. „Biokompiuteris“ jai, deja, taip ir neįsijungė. „Šis metodas atrodo rimtas ir pagrįstas, tačiau mokytis reikia važiuoti pas patį V.Bronikovą į Maskvą arba į Krymą. Vilniuje, kaip man pasirodė, dirbo toli gražu ne pats gabiausias profesoriaus pasekėjas, kuris dažnai ateidavo į seminarus išgėręs! Vieno užsiėmimo metu vyriškis bandė diagnozuoti susirinkusiųjų ligas. Kai atėjo mano eilė, išgirdau labai daug abstrakčių frazių, o apie rimčiausias ligas net nebuvo užsiminta.“

Taip ir liko neaišku, kaip aklasis Aleksandras išmoko skaityti knygas, kaip nustato ligas. Kas vyksta tų „apmokytųjų“ žmonių smegenyse, kai jie viską „mato“, užsirišę kaukes? Šią istoriją galima priskirti prie „X-failų“, kai vietoj išvadų belieka pridurti: „Tiesa slypi kažkur anapus.“

Norintys daugiau sužinoti apie Viačeslavo Bronikovo metodą, informacijos gali rasti internete adresu: www.reach.narod.ru

Views All Time
Views All Time
4627
Views Today
Views Today
1
0 0