Keitėsi laikai, tobulėjo žūklės įrankiai ir žvejybos būdai, atsirado daugybė įvairių jaukų, kvapų, kukulių – visko nė neišvardysi, tačiau granuliuotas jaukas išliko. Žinia, ne toks, kuriuo tarybiniais laikais mano teta bekonus šėrė. Dabartiniu metu olandiškais, belgiškais, lenkiškais, bala žino, kokiais “-iškais”, na, ir, aišku, lietuviškais (kurių dažnai net “kiečiausias specas” nei kilmės, nei sudėties nenustatytų) užgrūstos žūklės parduotuvių lentynos. Visgi man keista, kad šios rūšies jaukai ne itin populiarūs tarp žvejų. O juk jaukinant karšius (atkreipkite dėmesį – ne “karšiokus”) rupiais, stambios struktūros jaukais galima pasiekti kur kas svaresnių rezultatų.

Pirmiausia vertėtų išsiaiškinti, kodėl karšius, o ne kitas žuvis. Juk pats šių žuvų maitinimosi būdas, jų skonis, maistas, kuriuo dažniausiai jos minta, lyg ir turėtų prieštarauti visai teorijai. Mat karšiai, knisdami dumblą, pagal visus šiuos duomenis net ir vasarą sunaudoja daugiausia gyvulinės kilmės maisto, t.y. įvairių vėžiagyvių ir ypač uodo lervų. Kadangi jie prastai mato, tai savo burna lyg straubliu įtraukia dalį dumblo. Burnoje pačiaumoję valgomas daleles praryja, o dumblą išspjauna. Taip maitinasi tiek dideli plačiašoniai, tiek smulkūs karšiukai. Bet, kaip ten bebūtų, vegetariškam maistui jie neabejingi. Tačiau smulkus jaukas, susimaišęs su dumblu, ilgesniam laikui šių žuvų neužlaiko. Tuo tarpu granulės (žinoma, ir kruopos, ir žirniai, ir t.t.) prasmenga giliau į dumblą. O didelis karšis sugeba susirasti sau maisto net iš 5-6 cm gylio dumblo. Maži karšiukai ir pastovūs karšių palydovai – plakiai – to padaryti nesugeba.

Žinau, atsiras nemažai prieštaraujančių, jog kietas jauko rutulys turės ne mažesnį efektą. Tačiau nedideliame arba vidutiniame gylyje toks rutulys išsiskleis tik po ilgo laikteks pernelyg ilgai. Be to, tokie jauko rutuliai vis vien iširs į smulkias daleles ir niekada negali būti tikras, kokio dydžio žuvis jie privilios. Žvejojant stovinčiame vandenyje ir metant kietus jauko rutulius į nedidelį plotelį pirmomis žūklės valandomis greito žuvų kibimo mes galime ir nesulaukti. Kitas reikalas, jei karšiai sureagavo į jauką. Taip pat nemanau, kad reikia apsvaidyti pusę ežero, tačiau poros kvadratinių metrų plotą “apjaukinti” reikėtų. Upėje pakaks ir perpus mažesnio.

Tuo tarpu labai minkštas jauko rutulys upėje arba dideliame gylyje ežere stambiems karšiams neturės jokios reikšmės, veikiau akimirksniu sukvies paviršinės smulkmės būrį. Pernelyg lengvas jauko rutulys srovėje nuriedės už kokio puskilometrio ir nustebins ten žvejojantį žvejį. Stambesnės jauko dalelės užsilaikys menkiausiuose dugno nelygumuose, kadangi savo apimtimi jos yra mažesnės už kumščio dydžio rutulį ir mažiau priešinasi srovei. Lygiai taip pat lengvas jauko rutulys bus nuplukdytas nuo jaukinimo vietos povandeninių ežero srovių arba bangų.

Suprantama, granules ir įvairius grūdus numesti toli ir taikliai sudėtinga. Ypač be laidynės. Visus šiuos jauko elementus būtina suklijuoti, tačiau taip, kad jie, beskęsdami (ežere) arba pasiekę dugną (upėje), išsiskleistų. Todėl tenka maišyti su smulkiu jauku (geriausiai koncentruotu), kuris suteikia dar ir papildomo kvapo. Geriausi kvapai, o jų dedu dar ir papildomai, yra vanilės arba kalendros. Jaukas, kurį naudoju, skiriasi savo sudėtimi priklausomai nuo vandens telkinio. Jis susideda iš kelių komponentų. Pavyzdžiui, kviečių (arba kukurūzų, arba kruopų, arba žirnių) – 2 dalys, granuliuoto jauko – 2 dalys ir sauso jauko – 2 dalys. Kartais kurių nors grūdinių kultūrų dedu po 1 dalį, o likusių komponentų – po 2 dalis. Upėje pravartu įdėti 1 dalį kukurūzų miltų arba košės, kas labai gerai klijuoja ir sunkina jauką. Tačiau niekada nepamirštu granuliuoto jauko. Beje, šis jaukas – antrajai vasaros pusei.

Tuo, kad stambūs karšiai mėgsta stambius kąsnius, teko įsitikinti ne kartą, nes, deja (o gal ne?), žuvį visą laiką tenka valyti pačiam.

Šiuo metu tikrai neblogo granuliuoto jauko yra “Buities” parduotuvėje esančiame žūklės skyriuje. Jis fasuotas po 3, 5 ir 4, 5 kg. Tai stambios granulės, kurias ant kabliuko galima tvirtinti gumelėmis. Reikia pasakyti, kad rezultatai nustebino. Labūnavos tvenkinyje pajaukinęs tuo pačiu jauku per vakarą sugavau septynis karšius, svėrusius nuo 1, 2 iki 2, 3 kilogramo. Šis granuliuotas jaukas (kaip vėliau išsiaiškinome) buvo skirtas jaukinti tvenkiniuose auginamiems karpiams ir prisodrintas specialaus kvapo.

Jaukinant tokiu jauku neblogai kibo ir sulaukėję karpiai bei didelės kuojos. Kuojoms ypač patiko kartu su granulėmis maišytos granuliuotos sėlenos bei saulėgrąžų rupiniai. Karpiams tuo tarpu didesnį apetitą kėlė į granuliuotą jauką dedami malti džiūvėsiai bei kukurūzų košė. Gaudant upinius karšius srovėje kartu su granulėmis ir įprastu jauku primaišiau molio pudros (galų gale nebereikės sijoti žvyro!). Laimikis buvo stabilus ir, kas svarbiausia, nepuolė smulkmė.

Taigi tokia trumputė odė granuliuotam jaukui.

Views All Time
Views All Time
7415
Views Today
Views Today
1
0 0