Vyras privalo gerai bučiuotis

Miegoti su vyru vienoje lovoje nėra malonu. Lieka jo plaukų, jis dvokia, kasosi, prakaituoja. Negana to, knarkia. O rytą nori, kad jam pagamintų pusryčius. Tai moterys žino.

Todėl žmonijos vystymosi istorijoje, kaip rašo Vokietijos žurnalas “Cosmopolitan”, buvo žinomos tik trys priežastys, dėl kurių moteris įsileisdavo vyrą į lovą: jis – turtingas; jis nudobė slibiną; ji nori vaikų.

Bet gražioji lytis darėsi vis protingesnė, todėl šios priežastys vis dažniau tapdavo šalutinėmis. Virš žmonijos pakibo grėsmė, kad išmirs protingi žmonės. Evoliucija turėjo greitai ką nors sugalvoti, kad meilės žaidimai su vyrais vėl taptų patrauklūs moterims.

Jos didenybė evoliucija puikiai pažino moteris, todėl sugalvojo kažką nepaprasto, beprotiško, nepakartojamo gamtoje, prieš ką negalėtų atsispirti ir protingos moterys – jis privalėjo gerai bučiuotis.

Raktas į moters kūną

Bučinys – raktas, atrakinantis bet kurią moters kūno dalį. Geras bučinys jas priverčia užmiršti, kad vyrai palieka plaukų ant pagalvių, kad dvokia, kasosi ir prakaituoja. Jei vyrai daug ir gerai bučiuoja iki lytinio akto ir svarbiausia – po jo, moterims visa kita nesvarbu.

Stipriosios lyties atstovas, kuris bučiuojasi blogai, niekada neturės pasisekimo.

Bučinys prasideda galvoje, stipriausiame žmogaus lytiniame organe. Mintys apie blogą lytinį aktą gali išsisklaidyti greičiau nei nepadorūs vyro bandymai liežuviu “glamonėti” moters veidą. To protingai moteriai pakanka, kad kandidatą į lovą išbrauktų iš savo sąrašo.

Archajiškas ritualas neišnyko

Devintojo dešimtmečio pradžioje, kai viešas grupinis seksas bei kokaino uostymas jo metu kažką dar jaudino, negašlūs bučiniai – sentimentalumo požymis – buvo užmiršti. Lytinių klausimų specialistai pranašavo, kad, įžengus į kitą tūkstantmetį, šis archajiškas ritualas išnyks.

Po to žmoniją netikėtai užklupo AIDS, ir buvo prisiminta apie švelniausią meilės žaidimų rūšį – bučinį. Dabar, kai iki amžiaus pabaigos liko nedidelis laiko tarpsnis, bučinys labiau vertinamas nei bet kada. Intymus, bet nesukeliantis baimės dėl mirtinų pasekmių.

Kad eunuchus ne tik kastravo, bet ir išpjaudavo jiems liežuvius, – logiška. Kai pašalindavo antrą svarbiausią lytinį organą, kad jie negalėtų daugiau kalbėti, bučiuoti ar patenkinti moters, eunuchai nejautė malonumo apgaudinėti pavydžius haremo šeimininkus.

Pikti liežuviai tvirtina, kad bučinį sugalvojo du žmonės, neturėję apie ką kalbėti. Antropologai vis dar laikosi teorijos, kad bučinys esąs ritualo prasmę turėjęs maitinimo aktas. Ir kai pora “soti oru ir meile”, bučinys įgyja simbolinę simpatijos perteikimo vienas kitam prasmę.

Garsus aktorius – nemokša

Svarbiau nei bučinys, ko gero, yra vieta, kur bučiuojamasi. Atsisveikinimo bučinys oro uoste arba geležinkelio stotyje, pasaldintas atsisveikinimo ašarų! Po to pasisveikinimo bučinys, kuriame telpa dviejų savaičių ilgesys ir lengvas įtarimas apgavyste.

Vis dar mėgstama bučuotis pritemdytoje kino teatro salėje, nekreipiant dėmesio į aplinkinių nepasitenkinimą. Ilgiausiai bučinys truko 1963 metų Andy Warholo begarsėje kino juostoje “Bučinys”. Pirmą kartą filme liežuviais bučiavosi aktoriai Natalie Wood ir Warrenas Beatty 1961 metų Holivudo kino juostoje “Karštas kraujas”.

Kino žvaigždė Marlene Dietrich jau 1930 metais tapo pirmąja moterimi, filme turėjusia bučiuoti kitą moterį.

Kino istorijoje blogiausiai besibučiuojančiu aktoriumi išrinktas Woody Allenas.

Bučiuojantis labai svarbus vaidmuo tenka kvėpavimui. Ilgiausio bučinio rekordą pasiekė Čikagos pora per “Bučinio maratono varžybas”. Be pertraukos ji bučiavosi 15 valandų. Tai turėjo būti taip pat įdomu, kaip ir stebėti sėdėjimo ant baslių pasaulio čempionatą.

Šoką sukėlęs poelgis

92 procentai moterų bučiuodamosi užmerkia akis. O daugiau nei 50 procentų stipriosios lyties atstovų norėtų matyti partnerę. Jų nuomone, tai taip pat malonu, kaip ir įjungta šviesa meilės žaidimų metu. Pasaulio vyrai sutaria dėl vieno dalyko: vyrai bučiuoja, o moterys yra bučiuojamos.

Knygoje “Dešimtojo dešimtmečio meilė, seksas ir aistra” (atkreipiame dėmesį – dešimtojo, o ne šeštojo!) rašoma: “Vienas netikėtai paklaustas vyras prisipažino, kad kartą šoką jam sukėlusi moteris, kuri, paėmusi iniciatyvą į savo rankas, pradėjo jį bučiuoti. Ji siaubingai jį išgąsdino”.

Sentimentaliuose Barbaros Cartland romanuose tokio moterų netakto nebūtų pasitaikę. Ten “pagrobtas bučinys” vis dar lieka aistros viršūne. Romanų herojus pakeri nekaltą merginą, kai savo negailestingą burną priglaudžia prie jos nekaltų rožinių lūpų.

Deja, tik tokiose knygose tvirtos, ciniškos lūpos bučiuodamos virsta švelniomis.

Moteris veikiau užlieja įniršis nei aistra, kai jos švelni veido oda parausta nuo vyro barzdos. Poetinį išsireiškimą “Ji gėrė jo bučinius” nereikia suprasti pažodžiui. Seilių suvilgytos partnerės jaučiasi tarsi S.Spielbergo kino juostoje “Juros periodo parkas”, kur dailutis dinozauras pirmiausia apspjaudo storulį blogąjį, o po to jį suėda.

Bučinys neparduodamas

Bučinys geriausiu atveju – paradoksas. Jis turi būti švelnus, bet tvirtas. Į šį malonų darbą įsitraukia 30 veido raumenų.

Suglebusios oro pagalvės lūpos moteriai blogiausiu atveju primena negyvos vynuogių sraigės bučinį. Bet vyrai, kurių veiduose žiojėja praraja, kurios kraštus vos apglėbia lūpos, taip pat bučiuojami nenoriai. Ir jei jie dar trumpo, aštraus penio savininkai, jiems nėra ko tikėtis.

Pasaka “Gražuolė ir pabaisa” turi ir emancipacijos išraišką. Merginos bučinys bjaurų ir merdėjantį žvėrį paverčia gražiu princu.

Kiekviena save gerbianti prostitutė teigia, kad jos versle bučinys – neparduodamas. Bet esame priversti bučiuoti tėvo ar motinos tetas, kurių lūpų skonis ir kvapas primena išvirkštinę, aplaižytą pašto ženklo pusę. Tai darome tik tikėdamiesi finansinio atlygio.

Marmurinės aistros pabaiga

Bučinys lieka bučiniu. Jis – savitikslis, bet ne priemonė tikslui pasiekti. Tačiau 71 procentas stipriosios lyties atstovų vis dar mano, kad bučinys liežuviais – paskutinė pakopa į lytinį aktą. Bet moteris iš bučinio “kokybės” sprendžia, ar apskritai bus pereita prie lytinio akto.

Yra vyrų, kurie, moterį apdovanoję pirmuoju bučiniu, liežuviu laižo kaklą, kad sukeltų aistrą ir suvoktų jos tolesnius troškimus. Tai – stuobriai, nes jie mano, kad tuo metu, kai įveda penį, moteris patiria orgazmą.

Dešimtojo dešimtmečio pabaigos tobulu bučiniu lieka marmure įamžintas skulptoriaus O.Rodino bučinys. Kol marmurinės lūpos randa vienos kitas ir iki aukščiausios viršūnės lieka siauras tarpsnis, bučinys sekundei suakmenėja. Amžina ekstazė pakeliui į meilės aktą. Kai jis marmuriniu liežuviu liečia marmurinę moters burną, jos aistringą marmurinio veido išraišką pakeičia pirmiausia nusivylimas, po to – pyktis. Ir lauktas lytinis aktas neįvyksta. Juk bučinys – didžiausias meilės menas.