Ar tikrai taip lengva atpažinti tikrąją meilę? Juk kartais mus užplūsta visi įmanomi jausmai, kuriuos labai paprasta įprasminti viename žodyje, ir tai klaidina: ar tai meilė, ar tai tiesiog susižavėjimas, kuris dings taip pat greitai, kaip atsirado, svarsto passion.ru.

Šiame greitai besikeičiančiame gyvenime, kurį valdo abipusis abejingumas ir kuriame įsigalėjusi vienatvė, kai kurioms merginoms atrodo, jog tiktai meilė yra neginčijama šventybė ir tampa išsigelbėjimu nuo nepakeliamo egzistavimo skausmo.

Atrodo, reikia tik rasti kažką…artimo, šilto, suprantančio…ir visos problemos dings savaime. Tik rasti – ir viskas. Šis begalinis noras būti su kažkuo verčia mus pulti vienas kitam į glėbi be jokios atrankos.

Mes skubame, mums pabodo blaškytis po pasaulį nerandant jame savo vietos, mes neturime laiko gilintis į smulkmenas ir detales. Mes griebiame pirmą pasitaikiusį po ranka, o paskui, pasitelkę fantaziją, patirtį ir lūkesčius, kruopščiai kuriame savo meilės istoriją. Bet ar ši meilės istorija nėra išgalvota tik tam, kad užstotų mus kaip siena nuo egzistavimo skausmo vienatvėje?

Kokia ji – ta tikroji meilė?

Mums taip norisi, kad mūsų istorija nė trupučio nenusileistų kino teatre rodytai melodramai su garsiausiomis Holivudo žvaigždėmis. Taigi, mes laikomės visų mūsų galvose esančių laimės instrukcijos punktų, atliekame visus ritualus ir apeigas, tiksliai laikomės be proto įsimylėjusių žmonių elgesio taisyklių ir tai mums sekasi ne ką prasčiau nei matytame filme.

Rodos, gyventi vienas be kito negalime, laukiame apsikabinimo, laukiame minutės, kai vėl busime kartu, susiliesime į vieną ir nebegyvensime vienumoje. Be antros pusės negali kvėpuoti, negali miegoti, jautiesi vienišas ir lauki kiekvieno susitikimo tarsi dangaus palaimos.

Bet vėliau, mums patiems nesitikint, ši vienybė pasimeta kvailose ir tuščiose egzistavimo smulkmenose, į kurias mes anksčiau nekreipėme dėmesio. Kažkoks žodis, gestas, žvilgsnis, atsitiktinis neapgalvotas veiksmas – ir mūsų meilės vežimo ratai ima girgždėti, vežime pradeda kauptis nusivylimų, nesusikalbėjimų, nuoskaudų, pretenzijų, neišsipildžiusių lūkesčių kupinos puodynės. Kaip ir pas visus…

O juk mes manėme, jog tai meilė. Pati tikriausia meilė. Iš filmų ir knygų. Ką gi mes ne taip darėme? Kodėl taip nutiko? Įsimylėjėlius apima liūdesys ir jie, norėdami įveikti nuoskaudas, ieško savo nelaimingo pasirinkimo priežasčių, dosniai klijuoja etiketes ir skelbia nuosprendžius savo „buvusiajam“. „Man tiesiog nepasisekė, ne tą žmogų sutikau…“.

Regis, jog viskas taip paprasta. Pakeisk žmogų ir viskas stos į savo vietas. Sugrįš ir meilė, ir krentančių žvaigždžių stebėjimas naktimis, ir vienybė, ir meilės šiurpuliukai. Atstumti ir vieniši – jie savo neurotinei meilei karštligiškai ieško „naujų aukų“.

Tačiau jie ir nepastebi, jog jų meilė būtent taip ir vadinasi, kadangi į „tikrą“ ji panaši tik iš išorės, o iš tiesų tai tėra kitų jausmų uždanga ir išreiškia kitus poreikius, reikalaujančius jų neatidėliotino patenkinimo. Tai – asmeninės ramybės ir saugumo poreikis, kai neegzistuoja baimė ir pavojus, kas įmanoma tik tada, kai mus „iš tikrųjų myli“.

O kadangi patikėti tuo praktiškai neįmanoma, – nes mes vargiai esame verti tikros meilės, – tai mums reikia naujų jos įrodymų ir išraiškos būdų. Įtikinantys žodžiai, poelgiai ar garbinimo ritualai – visą tai mes fiksuojame savo pasąmonėje bei bandome susikurti tobulą modelį. Būtinas „neurotinės“ meilės požymis yra tobulas ir visavertis gyvenimas, kurio, iš esmės, pasiekti neįmanoma. Būtent todėl ši meilė visada bus nelaiminga ir netgi tragiška. Juk gyvenimas nenuspėjamas ir tikrai neidealus.

Jeigu „tobulo abipusio supratimo“ iliuzija nėra puoselėjama kito partnerio, kuris dėl žinomos priežasties negali atitikti visų keliamų reikalavimų, tai viskas baigiasi tragišku dūžtančių indų finalu bei nauja „idealaus partnerio paieška“. Būtent tai, anot laimės ieškotojų, ir yra nelaimingų sąjungų priežastis.

Kaip atskirti tikrąją meilę nuo susižavėjimo?

Pirmas „netikros meilės“ požymis – idealaus partnerio, kuris yra pagrindinis laimės kalvis, paieška. Būtent į jį dedame visas savo viltis arba jam suverčiame visas nuodėmes, jeigu kas nesiseka.

Antras požymis – nesugebėjimas prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir patiems plėtoti santykius. Supratingumo trūkumas – jis kaltas, nepatiriu orgazmo – taip pat jo kaltė, nesiseka gyvenimas – kalti jo tėvai, man nuobodu – jis nesugeba manęs linksminti, trūksta pinigų – jis per mažai uždirba, blėsta jausmai – gaunu per mažai dovanų, jis rodo per mažai dėmesio. Ilgas nepasitenkinimų sąrašas didėja kasdien, o iš čia…

Trečias požymis – padidėjęs reiklumas, nuolatinis kokybės, kiekybės ir meilės apraiškų tikrinimas. Meilės visada nepakanka. Ir ji atrodo ne visai tokia, apie kokią rašo knygos. Tai gimdo nuolatinius priekaištus, tikrinimus, lyginimus ir ištikimybės išbandymus.

Ketvirtas požymis – perdėta reakcija į meilės problemas. Jeigu jis jus sukritikavo, reiškia jūsų nemyli, nesutiko su jūsų nuomone – negerbia, nepaskambino – ignoruoja, užmiršo pasveikinti – nori įžeisti, nepadėkojo – nevertina. Šį sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti. Neurotikai iš karto daro išvadas iš pačių nereikšmingiausių gyvenimo detalių. Tokiam žmogui įtikti praktiškai neįmanoma. Jis netgi ne taip ištartą žodį ar netinkamą žvilgsnį gali paversti jo nemylėjimo ir atstūmimo įrodymu bei paskelbti mirties nuosprendį meilei.

Penktas požymis – nuolatinis žvilgčiojimas į praeitį ir jaudinimasis dėl ateities. Neurotikai nemoka gyventi šiuo metu ir iš širdies džiaugtis tuo, ką turi. Jie linkę pergyventi dėl praėjusių dalykų ar dėl to, kas dar neįvyko. Jiems patinka prisiminti senas nuoskaudas, klaidas ir konfliktines situacijas, kaupti jas savo sąmonėje tam, kad atėjus tinkamam laikui, galėtų tai panaudoti kaip išsiskyrimo argumentus. Ir prieš pradėdami „naujos aukos“ paieškas, jie nepamirš ant nieko neįtariančio „mylimojo“ galvos išversti visą sunkvežimį šių neigiamų prisiminimų.

Kaip išmokti neįsimylėti neurotikų?

Tikrai ne, tikros meilės ieškotojas – ne egoistas.

Bent jau jis apie save taip negalvoja, kadangi giliai širdyje jis trokšta tik gero, supratimo, pagalbos ar jį supančių žmonių patarimo. Jo norai jam atrodo humaniški ir geri. Tačiau jo ligotas jautrumas ir per dideli reikalavimai griauna nuoširdų jausmą, o abipusį supratingumą paverčia isterija, kai yra bandoma išgauti meilės įrodymus. Galų gale besivaikant įrodymų nebelieka ką įrodinėti, nes viskas jau seniai skęsta nusivylimų liūne.

Jeigu jums pavyks pakilti aukščiau savo išdidumo ir pažvelgti į santykius pragmatiškai, savo jausmuose tikriausiai pastebėsite paslėptos agresijos, pavydo ir piktdžiugos požymius. Tai, kas iš esmės su tikra meile nesuderinama.

Kaip knygoje „Neurotiška mūsų laikų asmenybė“ rašo Karen Horney: „Galima labai mylėti žmogų ir tuo pačiu kartais pykti ant jo, atsakyti jam kažką ar norėti pabūti vienatvėje. Tačiau egzistuoja skirtumas tarp tokių įniršio ar paslaugumo, turinčių įvairias ribas, reakcijų ir neurotiko, visada nusistačiusio prieš kitus asmenis ir manančio, jog bet koks jų partnerio dėmesys tretiesiems asmenims yra panieka jiems. Neurotikai bet kokius reikalavimus vertina kaip išdavystę, o bet kokią kritiką – kaip pažeminimą. Tai – ne meilė.“

Mūsų gyvenimas labai toli nuo idealo, bet tuo pačiu metu jis tobulas idealumo trūkumais, kadangi kasdien dovanoja mums įvairius išgyvenimus ir įspūdžius. Meilė yra viena didžiausių besikeičiančio gyvenimo dovanų.

O jeigu ji mus aplankė ir ją jaučiame čia ir dabar, reiktų ją priimti tokią, kokia ji yra – su visais jos trūkumais, ir vietoj jai pateikiamo abejotinų pretenzijų sąrašo, padėkoti gyvenimui už šį nuostabų jausmą.

Views All Time
Views All Time
4152
Views Today
Views Today
1
0 0