Meilė tarp vaikų arba kas nuvalkioja meilę XXIa.?

Laukdama autobuso stotelėje ir besižvalgydama į sulytus žmones kitoje gatvės pusėje, kurių nebuvo tiek ir daug (juk mažai kas, kaip ir aš, pamiršo skėtį namuose, kai lauke nuo pat ryto lyja) pastebėjau (galvoju kaip įvardinti)… … …vaikų? Taip, galbūt, tikrai vaikų porelę. Kaip kitaip galėčiau vadinti 13-14 metų žmogučius? :] Iš visko sprendžiant minėti veikėjai kitiems turėjo sukelti įsimylėjelių įvaizdį… Būtent tada ir kilo mintis ką gi ta meilė galėtų reikšti 13-14 metų vaikams?

Pradėsiu nuo to, kad niekada nesupratau minėto amžiaus jaunosios kartos požiūrio į meilę. Kai pati buvau tokio amžiaus, žodis „meilė“ man nieko nesakė… Kalbu apie meilę priešingos lyties atstovui, o ne tėvams, artimiesiems. Tada šio jausmo nesupratau, nesupratau kai klasiokai ir aplinkiniai pažįstami užavo, kad „pakabino mergą“ arba, kad:„įsimylėjau jau toookį baxūriuką…“, „susiradau mergą“ ir pan. Nesupratau kaip galima iš tikrųjų kažką rimtai pamilti tokiame amžiuje. Juk meilė remiasi visiškai kitais dalykais, nei prisipažinimu: „aš tave myliu“, o tų „kitų dalykų“ augantis žmogus dar negali suvokti, jie galutinai susiformuoja tikrai ne paauglystėje. Suprantu paaugliškus susižavėjimus ir panašius dalykus. Kas iš mūsų nėra to patyręs? 🙂 Bet meilė… STOP. Tai jau visai kitas reikalas.

13-14mečiai, kurie įsivaizduoja esantys iki ausų įsimylėję, mano galva, tėra susižavėję, o kadangi jų patirtis mažytė, jie mano, kad tai toji „meilė“, kurią mato per televizorių, kino teatruose, o neretai ir parkuose, gatvėse, bestebėdami du „besilaižančius“ juonuolius, ir vėliau mėgina visą tai pamėgdžioti įtikindami save, kad myli.

Iš čia išplaukia logiškas klausimas: kas 13metį verčia manyti, kad jis įsimylėjo bendraklasę? Atsakymas papratas: XXIa. meilės samprata labai jau paviršutiniška. O ji atsispindi tiek televizijos laidose, tiek internete, tiek žurnaluose… Kaip pastebėjo viena mano draugė, vien jau draugystės statusas one.lt „mano meilė“ yra šio jausmo nuvalkiojimas.

Televizija… Ji, ko gero, daugiausiai prisideda prie meilės nuvalkiojimo. Per daug apie ją kalbama, diskutuojama… Visos kalbos tėra pavienių žmonių nuomonė ir požiūris į meilę. Ne paslaptis, kad tas požiūris dažnai būna gašlus, iškreiptas. Būtent visa tai ir forumuoja paauglių, žiurinčių atitinkamas televizijos laidas bei filmus požiūrį į meilę, jos sampratą. Paauglys jau nebesugeba atsirinkt kas gi ta tikroji meilė ir kaip suprasti kada ji atėjo.

Nekalbėsiu apie tai, ką reiškia meilė ir kas gi ji yra. Kiekvienas žmogus savo „meilę“ turi išgyventi pats, kad suprastų ką ji reiškia. Todėl kalbėti apie tai būtų beprasmiška… Tiesiog šiandien galutinai įsitikinau, kad XXIa. meilė nebeturi savo tikrosios prasmės, yra nuvalkiota ir pigi. Vos ne kiekvienas vaikas, kuris teoriškai turėtų užsiimti kitokia veikla nei „kabinti panas“, vadina save įsimylėjusiu. O galbūt čia mano bėdos, kad netikiu meile tokiame amžiuje ir sugebu iškrapšyt tokių argumentų kaip „Juk meilė remiasi visiškai kitais dalykais, nei prisipažinimu: „aš tave myliu“?…