Kone pagrindinė XXI a. žiniasklaidoje eskaluojama tema yra “Jauniklės merginos ir pusamžio vyro romanas”. Kartais atrodo, kur spjausi, ten rasi turtingą ir pilvingą verslininką, politiką, magnatą, kuris palieka savo rūpestingą, vaikus jam užauginusią, bet ne pirmos jaunystės žmoną. Nes beprotiškai įsimyli jaunutę, dar negimdžiusią, ilgakoję gazelę. Mes į šį reikalą bandėme pažvelgti iš kito kampo.

Sakoma, jei vyras eina per mergas, jis laikomas sėkmingu mergišiumi, tačiau jei moteris bent kartelį pasuka į kairę, ji jau prostitutė. Todėl moterys į kairę eina lygiai taip pat kaip vyrai, tik elgiasi daug atsargiau. Ir visuomenėje sklando daug mažiau istorijų apie neištikimas žmonas.

Tas pats ir dėl poros amžiaus skirtumo – reta moteris girsis palikusi šeimą, nes įsimylėjo jaunesnį. Ne taip, kaip vyrai. Netiki? Įrodysime! Pateikiame pusamžės moters ir gerokai už ją jaunesnio vaikino meilės istoriją. Tik herojų vardus dėl suprantamų ir minėtų priežasčių pakeitėme.

JIS tinka JAI į sūnus

Daugiau nei metus 27-erių menininkui Mariui į pašto dėžutę plaukė svajingi, meilės prisotinti nematytos internetinės gražuolės laiškai. Jau įtartina?

Kalbėdamasis su mumis, vaikinas šypsojosi ir be jokios gėdos prisipažino paslaptingai merginai jautęs susižavėjimą, kuris, kad ir kaip keista, neišnyko sužinojus pribloškiantį faktą.

Marius: “Ilgai įkalbinėjau Gražiną kalbėtis telefonu, tačiau ji kažkodėl gėdijosi savo balso. Kai galiausiai ją pasekiau, pro lietų draskančio skėčio kraštą išvydau ne 25 metų merginą, o pusamžę moterį…”

Patraukė šiluma

Net neabejojame, kad esi prisiregistravusi kokiame nors interneto draugų, pažinčių tinklalapyje. Spėjame, esi gavusi ir ne vieną laišką, kuriame vaikinai svaidosi bučinukais, šypsenėlėmis, giria tavo nuotrauką, kviečia susitikti. Tačiau tokie banalūs murkimai kažkodėl nežavi.

O Mariaus žodžiai, pats stebėjosi, užkabina daugelį žmonių. Tuo jis įsitikino, kai prisiregistravęs vienoje pažinčių svetainėje sulaukė nemažai merginų dėmesio.

Marius: “Turiu tokią problemą… Tiek bendraujant laiškais, tiek gyvai, žmonės nuo manęs greitai pajunta sklindančią šilumą, nors nieko ypatinga, regis, nedarau. Tiesiog nuoširdžiai kalbu, dalijuosi savo mintimis, požiūriu į pasaulį. Aplinką ir aplinkinius priimu tokius, kokie yra, gal tai ir sužavėjo Gražiną. O gal jai patiko pats bendravimo būdas.

Žodžiu, istorija prasidėjo prieš metus, kai gavau pirmąjį Gražinos laišką. Tiesą sakant, nepamenu, ką ji parašė, ką pats atsakiau, tačiau atrašyti paskatino akys, užkliuvusios už simpatiškos jos nuotraukos. Tiksliau, jaunos 25 metų merginos silueto.”

Jokio žavesio ar minčių jam iš pradžių nekilo, nes vaikinas tuo metu bendravo ne su viena mergina ir šiaip meilių interneto tyruose neieškojo. Dairėsi įdomių pašnekovų.

Marius: “Buvo vienas, antras klausimas, taip ir pradėjome bendrauti. O kalbėjome apie viską ir apie nieką. (Apie orą?) Nekeik oro, nes jei ne jis, 95 proc. žmonių neturėtų apie ką kalbėti ir nesusipažintų.

Kai du žmonės susitinka, juk neišsitraukia temų sąrašo ir neleidžia pašnekovui išsirinkti maloniausios. bendrauja natūraliai, o jei neišeina, vadinasi, kažkas nesutampa…”

Šiuo atveju sutapo beveik viskas, kas truputėlį stebino. Gražina vaikinui pasirodė ne pagal amžių subrendusi, tačiau tai įtarimų nesukėlė.

Marius: “Iš kalbos buvo justi, kad arba jos didžiulė gyvenimo patirtis, arba per labai trumpą laiką yra išgyvenusi daug skaudžių momentų – tokie dalykai žmones greitai subrandina. Jos profilyje buvo nurodytas amžius, be to, Gražina buvo minėjusi, kad neseniai baigė mokslus, dabar dirba. Nieko įtartina…

Suprantu, kad internete gali būti, kuo tik nori. Gali bendrauti su dešimčia žmonių ir turėti tiek pat skirtingų įvaizdžių. Tai savotiška socialinė provokacija. Pats kadaise buvau apsimetęs mergina ir mane įsimylėjo vaikinas. Man, režisieriui, svarbu suprasti žmones, pajusti, ką reiškia būti kito kailyje.

Kai bendrauji rašmenimis, automatiškai mintyse susikuri rašančiojo ar skaitančiojo atvaizdą, intonaciją, mielą balso tembrą, kai skaitai tam tikrus žodžius. O jie, net ir patys vienprasmiškiausi, gali būti suprantami skirtingai.”

Gražinai jo žodžiai, matyt, giliai smigo į širdį, nes po kelių mėnesių bendravimo su pertraukomis prasidėjo kasdienis susirašinėjimas.

Kas rytą – meilės laiškas

Marius: “Iš pradžių persimesdavome vienu kitu laišku, tačiau po kelių mėnesių, kas rytą atėjęs į darbą rasdavau jos laišką. Meilės. Nors nebuvau Gražinos nei matęs, nei jos balso girdėjęs, skaityti būdavo be galo malonu.

Manau, kiekvienas taip jaustųsi. Jos laiškai buvo jausmingi ir gilūs. Rašė, kad pažinusi mane nebegali bendrauti su kitais. Esą visi siekiame tobulybės, o kai sutinki tobulą žmogų, nors gal tik tuo metu jis toks atrodo, nesinori bendrauti su prastesniais. Norisi nebent geresnio, o tokių esą reta.”

Vaikinas prisipažino, kad ir iš jo pusės plykstelėjo mažutė ugnelė. Kitaip ir būti negalėjo, nes Gražina jam siuntė savo nuotraukų. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad iš tiesų jos priklausė krikšto dukrai…

Marius: “Iš nuotraukų į mane žvelgė paprasta mergina, bet iš kitų ji išsiskyrė požiūriu, bendravimo būdu, tai mane ir patraukė. Ilgainiui paprastas kalbėjimas, kurį prilyginčiau maloniam žaidimui, virto žavesiu, o šis – kažkuo daugiau. Gilesniu jausmu, gal savotiška aistra… Esu žmogus, ne bejausmis akmuo. Tiesa, tai buvo nežemiškas, o virtualus susižavėjimas.”

Į Gražinos laiškus Marius atsakydavo savo stiliumi – poetiškai, romantiškai, jautriai. Ilgainiui panoro išgirsti jos balsą, tačiau mergina muistėsi… Kalbėti balsu (žinai, kad tai įmanoma daryti ir internetu) ji vengė kaip velnias kryžiaus.

Marius: “Matyt, manė, kad balsas išduos brandų amžių. Teisindavosi, esą peršalo ir nenori, kad girdėčiau ją tokią užkimusią. Bet negi žmogus gali nuolat būti peršalęs? -varstė ir numanydamas, ko klausime, suskubo atsakyti: – Susitikti nesiūliau, nes aš gyvenu Vilniuje, ji – Kaune.”

Seklio pradžiamokslis

Nors Gražina Mariui davė savo telefono numerį, juodu susirašinėdavo tik žinutėmis.

Marius: “Retsykiais bandydavau skambinti, tačiau skambučius ji atmesdavo. Priežasčių rasdavo šimtą ir dar vieną: tai kalbėjosi su viršininku, tai skubėjo atlikti darbą, tai važiavo automobiliu, ėjo gatve… Keista pasirodė.”

O įtarimą sukėlusių ženklų buvo ir daugiau. Pavyzdžiui, į Mariaus pašto dėžutę pasibeldusi Chris De Burgho daina “Lady in Red”…

Marius: “Man atsiuntė savo mėgstamiausią dainą! Nepažįstu nė vienos 25-metės, kuri alptų klausydamasi ko nors panašaus.”

Jei ne pasitaikiusi galimybė vykti į Kauną, tikriausiai tiesos jis iki šiol nežinotų.

Marius: “Važiavau statyti spektaklio ir, žinoma, pasiūliau Gražinai susitikti. Lyg ir buvome sutarę, tačiau paskutinę minutę parašė žinutę apgailestaudama, esą šįkart negalėsime pasimatyti. Kaip tik tuo metu sužinojau, kad žmogus, pažadėjęs spektakliui paskolinti dūmų aparatą, dingo kaip į vandenį. Kadangi nė vieno kauniečio nepažinojau, pasiteiravau Gražinos, gal ji pažįsta ką nors, kas galėtų mus išgelbėti.”

Po poros valandų dūmų aparatas jau stovėjo scenoje.

Marius: “Kadangi kamavo įtarimai, šovė mintis paklausti pasiuntinuko, kas paskolino tą aparatą. Po poros skambučių jau žinojau Gražinos namų adresą. Parašiau jai žinutę prašydamas atiliepti – norėjau padėkoti. Tiesa, prasitariau, kad žinau jos namų adresą.

Tuomet pirmąkart išgirdau jos balsą. (Ir ką?) Ir nieko, balsas buvo šiek tiek prikimęs, bet švelnus. Dar kartą paklausiau, ar tikrai negali su manimi pasimatyti. Sugalvojau planą – pasakiau, kad atsidėkodamas norėčiau jai padovanoti knygą.”

Tačiau ši idėja Gražinos nesužavėjo. Pasiteisino, esą ilgai dirbs, ir prispausta pasiūlė vaikinui įmesti knygą į pašto dėžutę.

Marius: “Tada man pasidarė dar įdomiau. Kadangi buvau Kaune, negalėjau praleisti progos išsiaiškinti, kas ji. Vakare nuvažiavau prie namų. Pasirodo, Gražina gyveno nuosavame name šalia parko ir judrios gatvės. Paskambinau, pasakiau, kad palikau jai knygą ir jau važiuoju į Vilnių (netoliese girdėjosi palankus automobilių šurmulys).

Pats įsitaisiau parke priešais jos namą. Kadangi lijo, prisidengiau skėčiu ir taip lūkuriavau gal porą valandų. Galiausiai pastebėjau brandaus amžiaus moterį. Ji priėjo prie pašto dėžutės, ištraukė knygą ir atidariusi vartelius įžengė į kiemą. Tą akimirką supratau, kur šaknys slypi.”

Jis nusekė paskui ir paskambino į duris. Girdėjo, kad kažkas tyliai prie jų prišlepsėjo, tačiau neatidarė.

Marius: “Paskambinau, pasakiau, kad viską žinau, kad mačiau ją įeinančią į namus. Pakalbėjome mažumėlę ir durys atsivėrė. Gražina pasirodė esanti labai simpatiška 50 metų moteris. Pas ją užtrukau gerą valandą. Gėrėme arbatą, kalbėjomės apie gyvenimą. Sakė, nesijautė vieniša – vyrų dėmesio netrūksta, tačiau jos akimis atrodžiau ypatingas.”

Keisčiausia tai, kad net ir sužinojęs, kiek jai metų, vaikinas jautėsi lyg bendraudamas su ankstesne Gražina. Nesmerkė jos ir nekaltino.

Marius: “Iki šiol gražiai bendraujame. Ko mane išmokė ši istorija? Dar kartą įsitikinau, kad kiekvienas žmogus, nesvarbu, kokios tautybės, amžiaus, išsilavinimo, yra vertingas ir iš kiekvieno galima ko nors pasisemti, išmokti”.

Views All Time
Views All Time
7695
Views Today
Views Today
1
0 0