– Sudie…
– Bet tu juk grįši?
– Kam? Gal tam, kad dar labiau skaudėtų?

Mano skruostu tyliai nukrito ašara, tiesiai jam ant rankos. Bet jis nusisuko ir nuėjo. Aš nulenkusi galvą dar ilgai stovėjau, medžiai man dainavo ,praskrisdami paukščiai priminė, kad artėja žiema. Dideli, sunkūs lašai krito ir krito, dužo ant juodo asfalto. Skausmas gniaužė kvapą, o aš vis verkiau… bet tą akimirką, kai mano ašara nukrito jam ant rankos, jis nežymiai suspaudė savo kumštį. Ta ašara nuriedėjo jo ranka ir paskendo lietuje. Dabar lietus, rytoj sniegas, poryt tušti lapai man primis jį. Akimirka, ir mes jau ėjome skirtingais keliais. Mano galvoje kilo tūkstančiai klausimų, į kuriuos aš nepajėgiau sau atsakyti. Tik vienas klausimas vis nedavė ramybės – kodėl? Gal todėl, kad neužteko meilės, gal todėl, jog jam pabodo, gal todėl, kad nebuvo jausmų?… Tikriausiai aš to niekad nesužinosiu. Ir lietus ir ašaros bepaliovos riedėjo mano skruostais. Nepajutau kaip sutemo, kaip mėnulis įkopė į dangų, į kurį dažnai susėdę žiūrėjome… Nenorėjau, kad išauštų rytojus, bet laikas bėga, jis gydo žaizdas. Kiekviena diena žada vis kažką naujo, ir gyvenimas tęsiasi visiem, tik ne man. Man gyvenimas sustojo, tą šaltą naktį, kai skruostu nuriedėjo paskutinė ašara.

O jis, tik jis žinojo atsakymą i tą nelemtą klausimą i kurį aš taip ir nepajėgiau atsakyti….

Atsiuntė: Enrika

Views All Time
Views All Time
1475
Views Today
Views Today
1
0 0