Žiniasklaida

Policijos komisariatų reikalavimas pasirašyti bendradarbiavimo sutartis sukėlė daug ginčų ir žurnalistų protestų. Lietuvos žurnalistų sąjunga kreipėsi į Žmogaus teisių stebėjimo institutą, kad šis įvertintų šias sutartis ir pareikštų kvalifikuotą nuomonę. Instituto direktorius Henrikas Mickevičius savo atsakyme pabrėžė, kad bendradarbiavimo sutartys nepagrįstai riboja žodžio laisvę. Instituto išvadoje teigiama: "Sutarties su "Elektrėnų kronikos" ir Elektrėnų policijos komisariato (analogiško turinio sutartys sudarinėjamos beveik visuose šalies miestuose) punktas numato, kad redakcija įsipareigoja "pateikti gyventojams informaciją (prieš tai suderinus ją su atsakingu komisariato darbuotoju)". Vadovaujantis šia nuostata, laikraščio redakcijos žodžio laisvė yra ribojama prisiimtu sutartiniu įsipareigojimu derinti informaciją su atsakingu policijos darbuotoju. Svarstytina ar ši sutarties nuostata nėra viešos informacijos cenzūros pavyzdys." Anot H.Mickevičiaus, bet kokiu atveju sutartis sudaro sąlygas teikti viešą informaciją šališkai ir neobjektyviai, kadangi prieš skleisdama informaciją, susijusią su policijos veikla, laikraščio redakcija įsipareigojo jos turinį derinti su atsakingu policijos komisariato darbuotoju.

Tarp žurnalistų sklando kalbos, jog akreditavimo procedūros Lietuvos institucijose neretai apsunkina jų darbą ar net trukdo tinkamai atlikti paskirtą užduotį. Siekiant išsiaiškinti, ar tai tėra „išpūstas muilo burbulas", ar veikiančios akreditavimo sistemos išties vertos tobulinimo, „Žurnalistų žinios" atliko „mini" tyrimą. Iš dešimties apklausoje dalyvavusių žurnalistų, dirbančių tiek spaudoje, tiek radijuje ar televizijoje, keturi teigė susidūrę su akreditacijos problemomis. Devyni iš dešimties apklaustų žurnalistų Lietuvos institucijose veikiančias akreditavimo sistemas teigė vertinantys vidutiniškai. Tiek pat mano, jog akreditavimo procedūros apskritai apsunkina žurnalistinį darbą. Žurnalistai sako, jog problemų jiems iškyla dėl darbovietės, kuriai atstovauja, įdarbinimo būdo ar terminų, susijusių su akreditacijos išdavimu bei užsakymu. Žurnalistikos instituto direktoriaus Andriaus Vaišnio nuomone, žurnalisto, kaip darbuotojo, statusas institucijoms, teikiančioms akreditacijas, neturėtų rūpėti. „Nesvarbu, į kurią instituciją žurnalistas nori patekti. Jis gali būti vadinamas „freelance" žurnalistas, ar dirbantis pagal sutartį. Jokiai institucijai neturi turėti jokios reikšmės tai, kaip ir kokiomis sąlygomis (atitinkančiomis įstatymą) yra įdarbinamas radijo, televizijos kompanijos arba spaudos bendrovės darbuotojas. Žurnalistas turi įgaliojimus atlikti užduotį, ir tiems įgaliojimams įgyvendinti jam neturi būti sukuriama kliūčių", - sako A.Vaišnys.

Praėjusių metų gruodžio mėnesį Seimas priėmė Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pakeitimus bei papildymus. Buvo nuspręsta pakoreguoti penkis iš vienuolikos įstatymą sudarančių straipsnių. Tačiau ekspertų nuomone, to nepakanka. Įstatyme praplėsta ribojamos viešosios informacijos samprata, įtraukiant tris naujus punktus. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos siūlymu, įtraukta nuostata, jog į šią kategoriją papuola ir viešoji informacija, kuri pataria, kaip „pasigaminti, įsigyti ar naudoti sprogmenis, narkotines ar psichotropines medžiagas bei kitus gyvybei ar sveikatai pavojingus dalykus". Pasak Žurnalistų etikos inspektoriaus patarėjo Deivido Velko, toks sprendimas buvo priimtas siekiant užbėgti įvykiams už akių, mat ypač internetinėje erdvėje, užsienio tinklalapiuose, tokios informacijos pasitaiko. „Sukontroliuoti internete esančią informaciją, žinoma, yra šiek tiek „donkichotiškas darbas", tačiau veikia vadinamosios „karštosios linijos", kurių pagalba ir informaciją, pasirodančią kitose šalyse, galima sukontroliuoti", - sako D.Velkas. Kitų Europos šalių įstatymuose taip veikia panašios nuostatos, tad net ir tinklalapio, kuris nepriklauso Lietuvai valdytoją ar informacijos rengėją turėtų būti įmanoma nubausti. Inicijuodama tokius Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo papildymus, ekspertų grupė nusprendė tarsi „užbėgti įvykiams už akių", kad tokia informacija neatsirastų bei neplistų Lietuvoje.

Lietuvos žurnalistų sąjunga, susipažinusi su naujai parengtomis Viešosios informacijos rengėjų akreditavimo Lietuvos Respublikos Seime taisyklėmis, atkreipė dėmesį, kad šios taisyklės yra taisytinos. LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius išsiuntė raštą Lietuvos Respublikos Seimo Kanceliarijai, kuriame nurodė taisytinas vietas ir pasiūlė projektą pataisyti, atsižvelgus į nurodytas pastabas. D.Radzevičiaus nuomone, taisytinas pats taisyklių pavadinimas. Taisyklių pirmame punkte numatyta, kad šios taisyklės reglamentuoja žurnalistų akreditavimą, todėl ir taisyklių pavadinime tai turėtų atsispindėti. Taip pat taisytina taisyklių nuostata, kad "Seime akredituojami žurnalistai, atstovaujantys viešosios informacijos rengėjus, kurie rengia informaciją apie Seimo veiklą ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę" pažeidžia žurnalistų teisę laisvai rinkti informaciją ir ją rengti bei teikti visuomenei. Niekas negali įpareigoti žurnalistus rengti informaciją visuomenei kokiu nors dažnumu. Juolab, kad priklausomai nuo informacijos pobūdžio ir žurnalistinio darbo specifikos, informacijos rengimas gali labai skirtis. Pvz., jei žurnalistas rengia televizijos laidai specialų reportažą du kartus per mėnesį, arba rašo publikacijas dvisavaitiniam leidiniui, tokiu atveju pagal taisykles jis negalėtų būti akredituotas. Tačiau kokybiškai publikacijai parengti gali tekti po keletą kartų per savaitę lankytis Seime ir stebėti jo darbą, rinkti medžiagą.

Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija ir Lietuvos žurnalistų sąjunga 2006 metais rengė konkursus socialinėmis, teisėsaugos ir kultūros temomis. Vertinant konkursui pateiktus darbus buvo atsižvelgta į darbų aktualumą, visuomeninę reikšmę ir profesionalumą. Iki 2006 m. gruodžio 1 d. komisija gavo įvertinimui 255 darbus, kurių autoriai pretendavo į keturių kūrybinių konkursų laureatus: "Akiratyje žmogus", "Kultūros versmėse", "Ką pasakytų Temidė" ir "Reformos žmogaus labui". Darbus vertino LŽS kūrybinių reikalų komisijos pirmininkė Teklė Mačiulienė ir komisijos nariai: Julija Antanaitienė, Dalia Juškienė, Vidas Mačiulis, Vitalija Morkūnienė, Stanislovas Pleskus ir Jonas Vėlyvis. Kūrybinio konkurso "Akiratyje žmogus" laureatais paskelbti: Tomas Beržinskas ("Respublika"), Zina Paškevičienė ("LTV Panorama"), Regina Musneckienė ("Kelmės kraštas"), Mykolas Deikus ("Šiaulių naujienos) ir Povilas Sigitas Krivickas ("Lietuvos žinios"). Jie pasidalins 2800 litų premijinį fondą. Komisijai teko įvertinti 36 autorių pateiktus 108 darbus. Kūrybinio konkurso "Kultūros versmėse" laureatais tapo: Audrius Musteikis ("Lietuvos žinios"), Aldona Žemaitytė-Petrauskienė ("Literatūra ir menas"), Laima Sendrauskienė ("Mūsų žodis"), Lolita Kamiskienė ("Utenos apskrities žinios") ir Reda Milaknienė ("Gimtasis Rokiškis"). Šios nominacijos nugalėtojams skirti 3000 litų. Į šį konkursą 18 autorių buvo atsiuntę 59 darbus.

Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS) ir Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija pasirašė kolektyvinę sutartį. Tai bene pirmasis tokio pobūdžio susitarimas tarp žurnalistų ir leidėjų atstovų. Anksčiau panašias sutartis turėjo arba tebeturi kai kurios pavienės redakcijos. Kolektyvinis susitarimas pasirašytas siekiant užtikrinti žurnalistų ir viešosios informacijos rengėjų darnų bendradarbiavimą, stiprinti tarpusavio solidarumą, užtikrinti ir gerinti žurnalistų socialines garantijas, kelti profesinę kvalifikaciją, stiprinti žurnalisto statusą. Pasak LŽS pirmininko D. Radzevičiaus, tikimasi, kad ši sutartis yra tik pradžia. "Tai – pirmoji kregždė, nors ir kiek vėluojanti. Svarbiausia, kad pradžia padaryta ir susitarimas pasirašytas. Juk turėti profesionalius žurnalistus suinteresuotos turėtų būti abi pusės, tiek mes, kaip profesinė sąjunga, tiek darbdaviai", - teigia D. Radzevičius. Kolektyvinės sutarties būtinybę akcentuoja ir Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos pirmininkė Ramutė Šimukauskaitė: "Šios sutarties pasirašymą galime laikyti dialogo pradžia. Svarbaus, labai reikalingo bei naudingo dialogo tarp darbdavių ir žurnalistų pradžia." Sutartyje numatoma, kad darbdavys su žurnalistu privalo susitarti raštu dėl autorinių kūrinių panaudojimo. Jei tai nepadaryta, leidėjas neatleidžiamas nuo atsakomybės teisingai atlyginti už kūrinį.

Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS), laikraštis "Anykšta" ir Anykščių rajono savivaldybė viešai kreipiasi į visuomenę ir prašo pagalbos tiriant išpuolį prieš žurnalistų šeimą. Tokios iniciatyvos imasi siekiant kuo skubiau išsiaiškinti "Anykštos" žurnalistų Gražinos ir Vidmanto Šmigelskų automobilio sudeginimą ir bandymą padegti namą. Teisėsaugai iki šiol nepavyko rasti šio nusikaltimo vykdytojų ir užsakovų. Lietuvos žurnalistų sąjunga ir laikraštis "Anykšta" tikisi, kad teisėsaugai surasti padegėjus padės viešas kreipimasis į visuomenę ir finansinis paskatinimas pranešti apie žinomas detales. Asmeniui, kuris suteiks vertingą informaciją apie įvykį policijai ir taip padės atskleisti nusikaltimą, viešo kreipimosi iniciatoriai skirs 10000 litų premiją. Asmenys, galintys suteikti vertingą informaciją apie šį įvykį, turėtų skambinti šiais policijos telefonais: 8 381 50610 arba 8 686 03656. Kreipimosi iniciatoriai tvirtina, jog informaciją suteikęs asmuo, jei pageidaus, galės likti nežinomas visuomenei. Primename, kad šių metų rugsėjo 18 dieną prieš Anykščių rajono "Anykštos" laikraščio žurnalistus Gražiną Šmigelskienę ir Vidmantą Šmigelską buvo įvykdytas išpuolis - sudegintas žurnalistų automobilis, bandyta sudeginti jų namus. Manoma, kad šis brutalus išpuolis yra kerštas už kritines "Anykštos" publikacijas.

Žurnalistų etikos inspektorius atkreipia žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį į tai, kad kai kurie viešosios informacijos rengėjai ir žurnalistai sąmoningai nepaiso pagrindinių visuomenės informavimo, privataus gyvenimo apsaugos principų. Visuomenę sukrėtė saugumo karininko Vytauto Pociūno ir mokslininko rašytojo Gintaro Beresnevičiaus žūtys. Atskirti nuo mūsų nebylia amžinybės siena, Jie negali paliudyti mirties aplinkybių tyrėjams, šeimos nariams, mylimiems žmonėms, artimiesiems. Tuo pasinaudojo tie, kam šios tragedijos – viso labo pikantiška proga ir dar viena dingstis padidinti tiražus, pakelti laidų reitingus. Be objektyvių faktų ir aplinkybių pasklido begalė versijų. Tačiau negalima sutikti su aiškiomis spekuliacijomis ikiteisminio tyrimo medžiaga. Nemaža spaudos leidinių ir televizijos laidų ėmėsi "nušviesti" nežinomas Vytauto Pociūno asmeninio gyvenimo detales, aplinkybes, žmones. Su pasimėgavimu vulgariai ir natūralistiškai aprašinėjamos ar interviu apibūdinamos paskutinės G. Beresnevičiaus gyvenimo akimirkos. Pamirštamos bendražmogiškos vertybės, negerbiamas žuvusiųjų atminimas, žeidžiami jų artimieji.