Žurnalisto akreditacija – gaišatis ar būtinybė?
Tarp žurnalistų sklando kalbos, jog akreditavimo procedūros Lietuvos institucijose neretai apsunkina jų darbą ar net trukdo tinkamai atlikti paskirtą užduotį. Siekiant išsiaiškinti, ar tai tėra „išpūstas muilo burbulas”, ar veikiančios akreditavimo sistemos išties vertos tobulinimo, „Žurnalistų žinios” atliko „mini” tyrimą.
Iš dešimties apklausoje dalyvavusių žurnalistų, dirbančių tiek spaudoje, tiek radijuje ar televizijoje, keturi teigė susidūrę su akreditacijos problemomis. Devyni iš dešimties apklaustų žurnalistų Lietuvos institucijose veikiančias akreditavimo sistemas teigė vertinantys vidutiniškai. Tiek pat mano, jog akreditavimo procedūros apskritai apsunkina žurnalistinį darbą. Žurnalistai sako, jog problemų jiems iškyla dėl darbovietės, kuriai atstovauja, įdarbinimo būdo (neetatinis korespondentas) ar terminų, susijusių su akreditacijos išdavimu bei užsakymu.
Žurnalistikos instituto direktoriaus Andriaus Vaišnio nuomone, žurnalisto, kaip darbuotojo, statusas institucijoms, teikiančioms akreditacijas, neturėtų rūpėti. „Nesvarbu, į kurią instituciją žurnalistas nori patekti. Jis gali būti vadinamas „freelance” žurnalistas, ar dirbantis pagal sutartį. Jokiai institucijai neturi turėti jokios reikšmės tai, kaip ir kokiomis sąlygomis (atitinkančiomis įstatymą) yra įdarbinamas radijo, televizijos kompanijos arba spaudos bendrovės darbuotojas. Žurnalistas turi įgaliojimus atlikti užduotį, ir tiems įgaliojimams įgyvendinti jam neturi būti sukuriama kliūčių”, – sako A.Vaišnys.
Paklaustas, ar su problemomis nesusiduria pradedantieji Lietuvos televizijos žurnalistai, Lietuvos televizijos naujienų direkcijos direktoriaus pavaduotojas Jonas Ramelis teigė, jog apie tai jam neteko girdėti. „Na nebent dėl nepatyrimo ar tvarkos nežinojimo. Tokiu atveju aš paprastai išrašau prašymą Vyriausybei ar Seimui, ir tie reikalai sutvarkomi”, – sako Jonas Ramelis. Bei taip pat priduria, jog „institucijai neturėtų rūpėti, ar darbuotojas etatinis, ar ne”.
Pasak kitos pašnekovės Eglės Trembo, Seimo ryšių su visuomene skyriaus vedėjos, neetatiniai korespondentai į Seimą yra įleidžiami, tačiau jie turi turėti savo vadovybės patvirtinimą. „Seime akreditavimas vis vien reikalingas tam, kad užtikrintų, jog ten patenka ne bet kas, o dirbantis žurnalistas”, – sako E. Trembo.
A. Vaišnio nuomone, „jei žiūrima, kokiomis sąlygomis redakcijoje įdarbintas žurnalistas, galima tai interpretuoti kaip tam tikrą diskriminaciją, o galbūt net juridinį neišprusimą. Tai tiesiogiai turėtų išspręsti atitinkamos institucijos vadovas, padaliniai, kurie Lietuvos valstybės institucijose specialiai sukurti bendrauti su spauda”.
Dažniausiai pasitaikanti kliūtis – terminų nesilaikymas
Lietuvos televizijos naujienų direkcijos direktoriaus pavaduotojas J. Ramelis teigia, jog laikantis nurodytų terminų dėl akreditacijų žurnalistams problemų paprastai neiškyla. „Kiek blogesnė situacija su rajonais, mat Vyriausiasis policijos komisariatas dabar taip pat įsigudrino akredituoti žurnalistus. Tačiau tą problemą jau išsprendėme Klaipėdoje, dabar bandysime spręsti ir Šiauliuose.” J. Ramelio nuomone, kuomet veikia nuolatinė akreditacija – nekyla jokių problemų. „Žinoma, jos galėtų būti suteikiamos ne vieneriems metams, o kokiems penkeriems. Juk žurnalistui išėjus iš darbo ją visuomet galima anuliuoti. Kam kasmet reikia iš naujo anketas pildyti? Na, nebent kanceliarijos nori darbo”, – juokauja J. Ramelis.
Beje, „Žurnalistų žinių” apklausoje dalyvavę žurnalistai taip pat siūlo akreditacijas teikti ne vieneriems metams, o ilgesniam laikui.
Seimo ryšių su visuomene skyriaus vedėja E. Tremto pasakoja, jog problemų dėl akreditacijų žurnalistams iškyla nebent tuomet, jei jie laiku nesusitvarko visų formalumų: „Nemanau, kad yra labai sudėtinga užpildyti anketą ir atnešti nuotrauką. Problemų iškyla, jei žurnalistas ateina su pasibaigusiu pažymėjimu ar nespėja laiku susitvarkyti akreditacijos.”
Vyriausybės Informacijos ir komunikacijos departamento direktorius Laurynas Bučalis „Žurnalistų žinioms” teigė savo praktikoje dar nesusidūręs su tuo, jog žurnalistams dėl akreditavimo būtų kilę keblumų. „Kasmet metų pabaigoje Vyriausybėje dirbantiems žurnalistams yra suteikiamos akreditacijos. Žinoma, pasitaiko, jog kažkas nespėja susitvarkyti, tačiau tuomet reikalus bandome sutvarkyti metų eigoje”, – aiškina L. Bučalis. Jo teigimu, žurnalistai žino Vyriausybėje nusistovėjusią tvarką, o dėl jos kažkokių priekaištų L. Bučaliui neteko girdėti. „Būtų priekaištų, galvotume ir ką keisti. Apskritai nemanau, kad į akreditavimo problemą reikėtų žvelgti taip sudėtingai. Mat akreditavimas iš esmės tiesiog atlieka įleidimo į pastatą funkciją. Mes visuomet stengiamės padėti žurnalistams, surasti tinkamiausias vietas filmavimui ir panašiai. Tad jei kyla tik tokios problemos kaip akreditavimas, tai duok Dieve daugiau tokių problemų”, – sako L. Bučalis.
Akreditavimas institucijoms yra reikalingas dėl keleto priežasčių. Žurnalistikos instituto direktorius, sako, jog jų reikia visų pirma tam, kad institucijos galėtų matyti, su kuo dirba bei kokį poveikį daro jų teikiama informacija. „Kita vertus, akreditavimas yra būtinas įvertinant atrankos veiksnį tarp tų žmonių, kurie išties yra suinteresuoti dirbti tam tikroje srityje, rinkti informaciją. Juk atsitiktiniai žmonės žurnalistikoje galėtų padaryti ir žalos, mat lengviau patekdami į Parlamentą, įvairius renginius ir neturėdami tikslo rinkti informaciją bei ją publikuoti, gali tūrėti ir įgyvendinti visiškai kitus tikslus”, – mano A. Vaišnys. Pasak jo, reikia vertinti abu minėtus aspektus, nes jie yra naudingi apskaičiuojant bei vertinant efektą, kurį teikia akreditavimas tarp tam tikrų žurnalistų grupių, tiek ir atranką, kas yra ir kas nėra žurnalistas.
Bendra akreditavimo sistema neįmanoma dėl institucijų „autonomijos”
Ilgai Seimo ryšių su visuomenės skyriaus vedėjo pareigas ėjęs A. Vaišnys pasakojo, jog 1997 – aisiais metais Seime jo iniciatyva buvo iš naujo suformuluotos akreditavimo taisyklės. Tai buvo padaryta remiantis Europos šalių patirtimi (Europos parlamentų, taip pat ir Vyriausybės institucijų). „Buvo stengiamasi mūsų atvejį palyginti su Vokietijos, Lenkijos bei kitų šalių patirtimi”, – sako A. Vaišnys.
Žurnalistikos instituto direktorius pasakojo, jog apie bendrą akreditavimo sistemą Lietuvos institucijose buvo galvota „praėjusio amžiaus pabaigoje”, kuomet buvo siekiama sukurti vienodą informacinę sistemą tarp Seimo ir Vyriausybės. „Tačiau problema yra ta, kad šios idėjos iš dalies neremia jiems pavaldžių pareigūnų vadovai, norėdami išlaikyti kažkokį sunkiai suvokiamą, tariamą autonomiškumą. Jei dėmesingai panagrinėtume Vokietijos vyriausybės pavyzdį, pamatytume, kad informacija ten pradedama nuo atpažinimo ženklų. Tuo tarpu mūsų valstybėje kiekviena ministerija turi savo oficialų tinklalapį, savo originalią emblemą, nors visiems Lietuvos valstybėje pirminis ženklas yra Vytis ir visi turėtų būti apjungti vienos informacinės sistemos ir vienodos tvarkos. Labai norėjau, kad taip būtų, tačiau tai įgyvendinti pasirodė gana sudėtinga. Ir pirmiausia dėl to, kad mąstoma gana siaurai – „autonomiškai”, – teigia Žurnalistikos instituto direktorius.
Paklaustas, ar nepaprasčiau būtų, jei bendra akreditavimo sistema veiktų Vyriausybėje, Prezidentūroje bei Seime, Vyriausybės Informacijos ir komunikacijos departamento direktorius L. Bučalis tikino, jog tai įmanoma. Tačiau pridūrė, kad šiuo metu sistemos skiriasi visų pirma dėl skirtingos saugumo tvarkos institucijose. „Vienokia saugumo tvarka čia – Vyriausybėje, kita – Seime, dar kita – Prezidentūroje. Užtat ir akreditavimas skiriasi”, – sako L. Bučalis. Taip pat mano ir Seimo Ryšių su visuomene skyriaus vedėja E. Trembo: „Vyriausybė, Seimas, Prezidentūra yra atskiros institucijos, tad kodėl čia turėtų veikti kažkokia vieninga akreditavimo sistema?”, – klausia ji.
Daugiausiai žurnalistų sunkumus patiria siekdami būti akredituoti prie politinių bei kultūrinių institucijų. Kiek mažiau – prie sporto. Keletas apklaustųjų patyrė nesklandumus siekdami būti akredituoti prie socialinių bei teisinių institucijų.
Na, o pačių žurnalistų paklausus, ko trūksta, kad akreditavimo sistema funkcionuotų geriau, šie siūlo mažinti „biurokratiškumą” akredituojančiose institucijose, kompiuterizuoti akreditavimo sistemas taip, kad visus formalumus būtų galima tvarkyti internetu. Ir dar viena žurnalistų pastaba, kurią ištaisyti – nieko nekainuoja. Atsainus akreditacijas teikiančių asmenų elgesys jei neapsunkina žurnalistinio darbo, tai bent sugadina nuotaiką: žurnalistai skundėsi, kad pastarieji elgiasi taip, tarsi „darytų didelę paslaugą”.
