Kova su valstybės paslapčių viešinimu neturėtų virsti cenzūra

Valstybės saugumo departamento (VSD) veiksmai tiriant galimą “Laisvo laikraščio” redaktoriaus Aurimo Drižiaus nusikalstamą veiklą neteisėtai disponuojant valstybės paslaptimis – beprecedentis ir susirūpinimą keliantis atvejis Lietuvos žurnalistikos istorijoje.

Šis išskirtinis atvejis reikalauja ne tik ypatingai kruopštaus ir tuo pačiu skaidraus VSD darbo, bet ir jokių abejonių visuomenei nekeliančio objektyvaus ir visapusiško ikiteisminio tyrimo. Kaltinimai, kurie viešai mesti laikraščio redaktoriui, turi būti per įmanomai trumpiausią laiką įrodyti arba paneigti.

Šis ikiteisminis tyrimas susijęs ne tik su galima nusikalstama redaktoriaus veikla. Tai, jog pradėjus ir vykdant tyrimą buvo sustabdytas “Laisvo laikraščio” platinimas ir šį pentadienį nepasirodė skaitytojams eilinis jo numeris – iš esmės yra cenzūra. Tokiam veiksmui demokratinėje valstybėje reikalingi ne šiaip labai svarūs argumentai. Reikalingas rimtas pagrindimas ir vėlesnis tokio reikalingumo viešas pagrindimas ir įrodymas. Neįrodžius redaktoriaus kaltės ir tyrimui patyrus fiasko, už tokius veiksmus atsakingi asmenys ir jų vadovai turi būti įvertinti griežčiausiomis sankcijomis.

Lietuvos žurnalistų sąjungos Valdybos nariams pradėtas ikiteisminis tyrimas ir kratos “Laisvo laikraščio” redakcijos patalpose kelia nerimą, jog panašios akcijos gali prasidėti ir kitų redakcijų ar jų žurnalistų atžvilgiu. Konkrečiu atveju VSD paviešintas tyrimas verčia nerimauti dėl pačios VSD veiklos efektyvumo. Kaip žinia, valstybės paslapčių saugojimas yra, visų pirma, tų asmenų ir institucijų, kuriems jos yra patikėtos, pareiga. Žurnalistai, redaktoriai ir kiti visuomenės informavimo priemonių darbuotojai nepatenka į tokių asmenų ratą. Todėl atsakingos už valstybės paslapčių apsaugą institucijos privalo imtis visų priemonių saugodami tokias paslaptis ir kontroliuodami valstybės paslaptis atskleidžiančius jų turėtojus. Tiriant faktus, kuomet galimos valstybės paslaptys jau patenka pas žurnalistus tėra tik kova su pasekmėmis, o ne jų priežastimis.

Todėl atkreipiame dėmesį, kad nuostoliai, kuriuos gali patirti demokratinė valstybė, t.y. ir Lietuva, kovojant su valstybių paslapčių neteisėtu disponavimu redakcijose, gali privesti ir prie katastrofiškų padarinių – valstybės paslaptys ir toliau bus skleidžiamos, o imituojant kovą su tokia neteisėta veikla butų susidorojama su laisva spauda cenzūruojant ją. Tokia praktika gali sudaryti prielaidas dangstantis ikiteisminiais tyrimais stabdyti laikraščių, galbūt net televizijos ir radijo laidų sklaidą. Tokią kraštutinė priemonė pažeistų ne tik konstitucinę spaudos ir žodžio laisvę, bet ir visuomenės teisę į informaciją. Pažymėtina, kad žodžio laisvė pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją gali būti ribojama tik išskirtiniais atvejais, siekiant Konstitucijoje numatytų tikslų. Lietuvos žurnalistų sąjungai kyla pagrįstas klausimas ar konkrečiu atveju žodžio laisvės ribojimas buvo pagrįstas tokiais tikslais. Todėl brangiausia kaina, kurią gali sumokėti Lietuva už atsakingų institucijų nesugebėjimą saugoti valstybės paslaptis – viešumo ir žodžio laisvės praradimas.

Dainius Radzevičius
LŽS pirmininkas