Religija ir tikėjimai

Dievo dvasią apibūdinome kaip Jo jėgą, mintis bei charakterį, kurie Jo dvasios dėka, atsispindi Jo veiksmuose. Šiame skyriuje paminėjome, kaip Dievo dvasia sukūrė pasaulį: "Jo dvasia puošia dangų" (Job 26:13). Dievo dvasia sklandė viršum vandenų kurdama pasaulį (Pr 1:2). Bet tuo pačiu skaitome: " Viešpaties žodžiu yra padarytas dangus" (Ps 33:6). Be to ir Pradžios knygoje Dievo žodis atsispindi kaip visatos kūrėjas, " Dievas pasakė" ir viskas įvyko. Taigi Dievo dvasia ryškiai atsispindi Jo žodyje. Taip pat ir mūsų sakomi žodžiai išreiškia mūsų vidines mintis ir norus - mus pačius. Jėzus protingai pastebėjo: "Juk burna kalba iš to, kuo širdis prisipildo" (Mt 12:34). Tad jeigu mes norime kontroliuoti savo žodžius, pirmiausia turime ištirti savo mintis. Dievo žodis - Jo dvasios/minčių atspindys. Nuostabu, kad turime Biblijoje užrašytus Dievo žodžius ir skaitydami galime pažinti Dievo dvasią ar protą.

H.W. Armstrong'o organizacijos "Paprastoji tiesa" šalininkai iškėlė idėją apie tai, kad pažadai Abraomui jau išsipildė anglų ir amerikiečių tautose, kurios, jų manymų, yra Efraimo ir Manaso giminės. Judėjimo "Britų izraelizmas" nariai mano, kad Anglijos karaliai ir karalienės yra kilę iš Judo giminės, pradedant nuo karaliaus Dovydo. Norėdami pateisinti savo teorijas, jie turėjo prieiti išvados, kad žydai buvo atmesti kaip Dievo tauta, o vietoj jų išrinktos britų tautos. Jei bus suprasti 3 skyriuje pateikiami aiškinimai, taps aišku, kad šios pretenzijos neturi visiškai jokio biblinio pagrindo. Iš visos daugybės žemiau pateikiami tik keli pavyzdžiai, atskleidžiantys panašių samprotavimų klaidingumą: - "Visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės" (Rom 3:23), todėl Kristus ir mirė, kad duotų galimybę išsigelbėti iš nuodėmės prakeikimo visų tautybių žmonėms.

Nėra lengva tiksliai apibūdinti žodžio "dvasia" reikšmę. Pvz., jūs dalyvavote vestuvių pokylyje ir sugrįžę komentuojate: "Ten buvo tikrai gera dvasia!" Tokiu būdu jūs išsakote savo nuomonę apie gerą organizavimą: atmosfera buvo puiki, kiekvienas buvo dailiai apsivilkęs, maistas - gardus, žmonės maloniai bendravo vienas su kitu, nuotaka atrodė nuostabiai ir t.t. Visos šios smulkmenos sudarė vestuvių "dvasią". Panašiai ir Dievo Dvasia suteikia mums informaciją apie Jį. Hebrajų kalba parašytame Senajame Testamente vartojamas žodis "dvasia" verčiamas kaip "kvėpavimas" arba "jėga"; tad Dievo Dvasia yra Jo "kvėpavimas", pati Dievo esmė, atspindinti Jo protą. 4.3 skyriuje pasistengsime pateikti pavyzdžių, parodančių žodžio "dvasia" vartojimą kieno nors mintims ar charakteriui apibūdinti. Kad dvasia priskiriama ne vien tik tiesiogiai Dievo jėgai, matome iš laiško Romiečiams 15:19 : "Šventosios Dvasios jėga".

Ištrauka iš Petro laiško atskleidžia panašumą tarp teismo, kuris ištiko žemę Nojaus laikais, ir to, kuris įvyks ateityje, kuomet ateis "Viešpaties diena". "Ano meto pasaulis žuvo, vandeniu užtvindytas. O dabartiniai dangūs ir žemė... palaikomi ugniai, saugomi teismo dienai" (2 Pt 3:6,7). Petras pažymi skirtumą tarp vandens, kuris buvo naikinimo įrankiu Nojaus laikais, ir ugnies, kuri bus naudojama antrojo Kristaus atėjimo metu. "Dangūs ir žemė" Nojaus laikais nebuvo sunaikinti tiesiogine prasme, tiktai žuvo "kiekvienas kūnas", kuris buvo nuodėmingas (Pr 7:21; plg. 6:5,12). Taigi iš to seka, kad "dangūs ir žemė" reiškia pasaulio, ar žmonių visuomenės, santvarką. Tie, kas neteisingai supranta šią ištrauką, yra linkę nekreipti dėmesio į žodžius, kuriuose kalbama apie "dangaus" sunaikinimą. Jų negalima suprasti tiesiogine prasme, nes dangūs yra Dievo buvimo vieta (Ps 123:1), kur nėra nuodėmingumo (Hab 1:13; Ps 65:5,6), ir jie skelbia Dievo garbę (Ps 19:2). Jeigu žodžius apie "dangų" reikia suprasti perkeltine prasme, tai tas pats taikytina ir "žemei".

Kiekvienas, per kurį Dievas nusprendžia pasirodyti arba apsireikšti, gali vadintis Jo vardu. Taigi žmonės ir angelai, kaip ir Jėzus, gali vadintis Dievo Vardu. Tai yra gyvybiškai svarbus principas, padedantis mums išsiaiškinti daugelį dalykų Biblijoje. Štai sūnus gali vadintis savo tėvo vardu; jis yra daugiau ar mažiau panašus į savo tėvą ir gali turėti tą patį vardą, bet tėvas ir sūnus - tai ne vienas ir tas pats asmuo. Lygiai taip pat kokios nors firmos atstovas gali kalbėti firmos vardu; tarkim dirbdamas Unilever'io firmoje, jis gali kam nors paskambinti biznio reikalais ir pasakyti "Alio, čia Unilever'is"; jis pats nėra ponas Unilever'is, bet dirbdamas pastarojo firmoje, vadinasi jo vardu. Panašiai buvo ir su Jėzumi.

Dovydas, kaip ir Abraomas bei kiti Dievo pažadų gavėjai, gyveno nelengvai. Jis buvo jauniausias sūnus didelėje šeimoje. 1000 metų prieš Kristų Izraelyje tai reiškė, kad jis ganė avis ir buvo savo gana valdingų vyresniųjų brolių pasiuntinys (1 Sam 15-17). Per tą laiką jis įgavo tokį tikėjimą Dievu, kokį nuo tada pasiekė tik nedaugelis žmonių. Atėjo diena, kuomet izraelitai turėjo galiausiai priimti iššūkį iš savo agresyvių kaimynų - pilistimų. Žydai privalėjo iširinkti iš savo tarpo tokį žmogų, kuris galėtų kautis su milžinu Galijotu, pilistimų geriausiu kovotoju. Pagal pateiktą sąlygą nugalėtojas imtų valdyti pralaimėjusius. Su Dievo pagalba Dovydas nugalėjo Galijotą naudodamas tik akmenų svaidyklę. Ši pergalė atnešė Dovydui populiarumą, didesnį net už jų karaliaus (Sauliaus) populiarumą. Bet "pavydas žiaurus kaip mirusiųjų buveinė" (Gg 8:6) - šiuos žodžius patvirtino tolesni Sauliaus poelgiai. Jis 20 metų nuolat persekiojo Dovydą, vaikydamasis jį tarsi žiurkę po pietų Izraelio dykumą.

Kaip jau minėjome, tiek Dievo, tiek ir jo Sūnaus Jėzaus Vardas turi labai gilią prasmę. Kalbėdami apie "Dievą", mes tuo pačiu paliečiame Jo visus nuostabius ketinimus, kupinus meilės ir tiesos. Todėl Dievo Vardas neturi būti naudojamas tuščiai, kaip koks švelnus keiksmažodis ar jaustukas susierzinimui išreikšti. Taip darydamas žmogus labai įžeidžia savo sutvėtrėją. Dėl šios priežasties kiekvienas, gerbiantis Dievą ir norintis Jam patikti turi visaip stengtis nenaudoti Dievo Vardo be reikalo. Daugelyje visuomeniu visame pasaulyje šitoks piktžodžiavimas yra tapęs normine šiuolaikinės kalbos dalimi; nėra lengva pakeisti visą gyvenimą ugdytą įprotį. Nuoširdi malda su pagalbos prašymu šiam dalykui pasiekti tikrai neliks Dievo nepastebėta. Visiems, esantiems mūsų kontrolės ir įtakos sferoje, pvz. vaikams, turėtų būti primenamas šio piktžodžiavimo rimtumas: "Nes nepsiliks be bausmės, kas imtų jo (Viešpaties) vardą dėl tuščio dalyko." (Įst 5:11)

Teisingas šių dalykų supratimas padės mums suvokti Dievo pažadų tvirtumą. Skeptikai neteisingai kaltino pirmuosius krikščionių pamokslautojus tuo, kad jie nepateikia įtikinančių įrodymų. Atsakydamas į tai Paulius paaiškino, kad Dievo pažadus savo mirtimi patvirtino Kristus, todėl viltis, apie kurią jie kalba, neturėtų kelti abejonių, nes tai yra tikrai tvirtas pasiūlymas: "Kaip Dievas ištikimas, mūsų žodis (skelbiamas) jums nebuvo 'taip' ir 'ne'. Nes Dievo Sūnus, Jėzus Kristus, kurį jums paskelbėme... nebuvo 'taip' ir 'ne', bet Jame buvo 'taip'. Nes visi Dievo pažadai Jame yra 'taip' ir Jame 'amen'" (2 Kor 1:17-20).

Taigi "Dievas yra" Jo savybės. Bet vien tik paprasčiausiai perskaičius "Dievas yra meilė", visiškai neprotinga būtų teigti, kad tokia abstrakti savybė kaip meilė yra "Dievas". Mes galime ką nors vadinti "pačiu gerumu", bet tai nereiškia, kad tas asmuo neegzistuoja kūniškai; juk būtent jo kūniškas egzistavimas ir atskleidžia mums tą gerumą. Dvasia - tai Dievo energija, todėl daugelyje vietų skaitome, kaip Dievas siunčia arba nukreipia savo Dvasią ir šitaip pasiekia vienokį ar kitokį tikslą, atitinkantį Jo valią ir charakterį. Netgi rašoma, kad Jis sutvėrė dvasią (Am 4:13; hebrajiškas žodis, išverstas "vėjas", gali būti verčiamas ir kaip "dvasia"). Todėl teiginys, kad Dievas - tai Jo Dvasia vien tik tiesiogine prasme, yra tautologiškas ir praktiškai atmeta Dievo egzistavimą.

Daugelyje krikščioniškųjų sektų, taip pat ir kitose religijose, tikima, kad egzistuoja būtybė, arba greičiau monstras, vadinamas Velniu ar Šėtonu. Jis sukuria visas problemas, su kuriomis mes susidūriame savo gyvenime ir pasaulyje, ir yra kaltas dėl mūsų vykdomų nuodėmių. Biblijoje aiškiai mokoma, kad Dievas yra visagalis. Kaip išsiaiškinome 1.4 poskyryje, angelai negali nusidėti. Jei mes tikrai tikime šiais dalykais, tai negalime pripažinti, kad šioje visatoje veikia kažkokia antgamtinė būtybė, besipriešinanti Visagaliam Dievui. Tikėdami tokios būtybės egzistavimu, mes iš tikrųjų abejojame Visagalio Dievo viršenybe. Šis klausimas nepaprastai svarbus. Tiesiog būtina teisingai suprasti mokymą apie velnią ir šėtoną, tai gyvybiškai svarbu. Žyd 2:14 mums sakoma, kad savo mirtimi Jėzus sunaikino velnią; todėl neteisingai suprasdami velnią, mes negalime suprasti Jėzaus darbų ar prigimties.

Tačiau reikėtų priminti, kad mūsų laiko supratimas yra labai žmogiškas; Dievas neturi tokių ribotumų. Galima nueiti per daug toli bandant nustatyti seką įvykių, kurie vyks Kristaus atėjimo metu. Prisikėlimas ir mūsų pasiketimas į nemirtingumą teismo metu įvyks "ūmai, akimirka" (1 Kor 15:52). Reikalui esant Kristaus sugrįžimo metu laikas tekės kitaip, bent jau tiems žmonėms, kurie bus teisiami. Bendras biblijinis principas yra toks, kad kiekvienas atsakingas žmogus turės prieš teismą atsiskaityti už savo gyvenimą ir vienaip ar kitaip pasikalbėti su teisėju, Viešpačiu Jėzumi (Mt 25:44; Koh 3:17; 12:14; Lk 12:2,3; 19:23; Ez 18:21,22; 1 Tim 5:24,25; Rom 14:11,12). Turint omenyje, kad bus didelė daugybė atsakingųjų, galima padaryti išvadą, jog laikas bus sustabdytas ar stipriai sutankintas, kad visi mes galėtume būti teisiami greitai, ir vis dėlto individualiai. Kadangi to proceso metu laikas bus sutankintas, kad prisikėlimas ir teismas įvyktų "ūmai, akimirka", tai galima suprasti, kodėl apie prisikėlimą kartais kalbama kaip apie metą, kuomet teisiesiems bus suteiktas amžinasis gyvenimas.

Žodis "šėtonas" - tai sulietuvintas hebrajiškas žodis "satan",kas reiškia "priešininkas", o "velnias" - tai išverstas graikiškas žodžis "diabolos", reiškiantis melagį, priešą ar šmeižiką. Jei tikime, kad Šėtonas ir Velnias - tai kažkokia būtybė šalia mūsų, kuri kalta dėl nuodėmių, tada kiekvieną kartą sutikę tuos žodžius Biblijoje, turėtume juos priskirti šiai piktai asmenybei. Bet panagrinėję tų žodžių vartojimą Biblijoje pastebėsime, kad jie naudojami kaip paprasti būdvardžiai ir apibūdina paprastus žmones. Todėl negalima teigti, kad Biblijoje vartojami žodžiai "velnias" ir "šėtonas" patys savaime reiškia kažkokią didžiai nuodėmingą asmenybę ar būtybę šalia mūsų.