(Jn 4:24)

2 skyriuje mes išsiaiškinsime smulkiau, kas tai yra Dievo Dvasia. Galime trumpai apibendrinti ten pateiktus aiškinimus. Dievo Dvasia – tai Jo galia arba kvėpavimas, kurio pagalba žmonėms atskleidžiama Jo asmenybė, Jo charakteris ir būtis. Tai įvyksta veikiant šiai Dvasiai. Taigi iš tikrųjų, “Dievas yra dvasia”, nes Jo dvasia atspindi Jo asmenybę.

Dievas aprašomas labai įvairiai:

“Mūsų Dievas yra ryjanti ugnis.” (Žyd 12:29)
“Dievas yra šviesa” (1 Jn 1:5)
“Dievas yra meilė” (1 Jn 4:8)
“Žodis (graikiškai “logos” – planas, ketinimas, mintis) buvo Dievas.” (Jn 1:1)

Taigi “Dievas yra” Jo savybės. Bet vien tik paprasčiausiai perskaičius “Dievas yra meilė”, visiškai neprotinga būtų teigti, kad tokia abstrakti savybė kaip meilė yra “Dievas”. Mes galime ką nors vadinti “pačiu gerumu”, bet tai nereiškia, kad tas asmuo neegzistuoja kūniškai; juk būtent jo kūniškas egzistavimas ir atskleidžia mums tą gerumą.

Dvasia – tai Dievo energija, todėl daugelyje vietų skaitome, kaip Dievas siunčia arba nukreipia savo Dvasią ir šitaip pasiekia vienokį ar kitokį tikslą, atitinkantį Jo valią ir charakterį. Netgi rašoma, kad Jis sutvėrė dvasią (Am 4:13; hebrajiškas žodis, išverstas “vėjas”, gali būti verčiamas ir kaip “dvasia”). Todėl teiginys, kad Dievas – tai Jo Dvasia vien tik tiesiogine prasme, yra tautologiškas ir praktiškai atmeta Dievo egzistavimą.

Yra daug pavyzdžių, parodančių, kaip Dievas valdo savo Dvasią. Iš jų matyti skirtumas tarp Dievo ir Jo Dvasios:
“Kur yra tasai (Dievas), kurs davė į jų tarpą savo Šventojo dvasią?” (Iz 63:11)
“Aš (Dievas) suteiksiu jam (Jėzui) savo Dvasią” (Mt 12:18)
“Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią” (Lk 11:13)
“Aš mačiau Dvasią… nusileidžiančią iš dangaus” (Jn 1:32)
“Aš (Dievas) kiekvienam kūnui išliesiu savosios Dvasios.” (Apd 2:17)

Iš tikrųjų, dažnas “Dievo Dvasios” minėjimas turėtų pakankamai aiškiai įrodyti, kad Dvasia nėra Dievo asmuo. Šie skirtumai tarp Dievo ir Jo Dvasios – tai dar viena kliūtis tiems, pagal kurių tikėjimą Dievas yra “trejybė”, kurioje Dievas Tėvas sulyginamas su Jėzumi ir Šventaja Dvasia. Jei tai būtų tiesa, ir jei Dievas tikrai beasmenis, tada Jėzus taip pat nebuvo ir nėra asmuo.

Dar svarbu yra tai, kad malda į beasmenį Dievą netenka prasmės; juk tada tai tampa mūsų sąmonės pokalbiu su kažkokia Dievo idėja, kuri egzistuoja tik mūsų pačių protuose. Bet mums nuolat primenama, kad mes meldžiamės į Dievą, turintį buveinę Danguje (Koh 5:2; Mt 6:9; 5:16; 1 Kar 8:30), o Jėzus, įžengęs į Dangų, dabar sėdi Dievo dešinėje ir užtaria mus (1 Pt 3:21; Žyd 9:24). Jei Dievas nėra asmuo, tai šios eilutės praranda prasmę. Ir atvirkščiai, suvokus Dievą kaip tikrą, mylintį Tėvą, malda tampa labai prasminga ir tikra; tada tai būna pokalbis su kita būtybe, kuri, kaip mes tikime, labai nori ir gali suteikti atsakymą.

Views All Time
Views All Time
1671
Views Today
Views Today
1
0 0