Angelai

Dabar mes apibendrinsime viską, ką jau esame išnagrinėję šiame skyriuje, aptardami angelus. Štai jų savybės:

jie yra asmenys su kūnais
juose yra Dievo Vardas
per juos veikia Dievo Dvasia vykdydama Jo valią
juose atsiskleidžia Dievo charakteris ir tikslas
šitaip jie apreiškia Dievą.
Kaip jau esame minėję 1.3 poskyryje, vienas dažniausiai hebrajų kalboje vartojamų žodžių, verčiamų „Dievas”, yra „elohim”, kas iš tikrųjų reiškia „galingieji”. Dievas yra tik vienas, tai Biblijos mokymo esmė (Įst 6:4; Iz 45:5; 1 Kor 8:4; Ef 4:6); o šie „galingieji”, kuriuose yra Dievo Vardas, taip pat gali būti pavadinti „Dievu” dėl savo glaudaus ryšio su Juo. Šitos būtybės yra angelai.

Pasaulio sutvėrimo aprašyme Pradžios knygos 1 skyriuje mes skaitome, kaip Dievas ištarė tam tikrus įsakymus sutverti vieną ar kitą dalyką, „ir taip įvyko”. Būtent angelai ir vykdė šiuos įsakymus:

„Angelai, galingieji jėga, kurie vykdote jo paliepimus, kad klausytumėt jo žodžių” (Ps 103:20).

Todėl galime numanyti, kad „Dievui” tveriant pasaulį, su tuo susijusius darbus iš tikrųjų atliko angelai. Jobo knygoje 38:4-7 taip pat randame užuominą apie tai. Dabar pats laikas apibendrinti pasaulio sutvėrimo eigą, kuri aprašyta Pradžios knygos 1 skyriuje:

1 diena „Ir Dievas tarė: Tepasidaro šviesa! Ir pasidarė šviesa.” (3 eil.)
2 diena „Dievas taip pat tarė: Tepasidaro tvirtuma (dangus, erdvė) tarp vandenų, ir ji teatskiria vandenis (žemėje) nuo vandenų (debesyse)!… Ir taip įvyko.” (6,7 eil.)
3 diena „Dievas vėl tarė: Vandenys, kurie yra po dangumi, tesusirenka į vieną vietą (suformuodami jūras ir vandenynus) ir tepasidaro sausuma! Ir taip įvyko.” (9 eil.)
4 diena „Dievas vėl tarė: Tepasidaro žiburiai dangaus tvirtumoje… Ir taip įvyko.” (14, 15 eil.)
5 diena „Dievas dar tarė: Vandenys teišduoda plaukiančias gyvas esybes ir sparnuočius… ir Dievas sutvėrė… visokias gyvas ir galinčias judėti esybes” (20, 21 eil.) – t.y. „Ir taip įvyko”.
6 diena „Dievas dar tarė: Žemė teišveda gyvas esybes… galvijus ir šliužus… Ir taip įvyko.” (24 eil.)

Žmogus buvo sutvertas tą pačią šeštąją dieną. Ir (Dievas) tarė: Padarykime žmogų, pagal mūsų paveikslą ir mūsų panašumą.” (Pr 1:26). Mes komentavome šią eilutę 1.2 poskyryje. O tuo tarpu dar norime pridurti, kad šičia „Dievas” – tai ne Pats Dievas asmeniškai; iš šio išsireiškimo „Padarykime žmogų” matyti, kad kalbama ne apie vieną asmenį. Hebrajiškame tekste čia pavartotas žodis „elohim”, kuris reiškia „Galingieji”, čia turimi omenyje angelai. Taigi angelai sutvėrė mus pagal savo paveikslą, o šis faktas rodo, kad jų kūno išvaizda yra tokia pati kaip ir mūsų. Taigi jie – tikros, realiai egzistuojančios, kūną turinčios būtybės su Dievo prigimtimi.

Šia prasme žodis „prigimtis” apibūdina kieno nors fizinės sandaros, asmenybės ir siekių esmę. Biblijoje aprašomos dvi prigimtys; jau iš pačios šio žodžio reikšmės aišku, kad neįmanoma vienu metu turėti abi šias prigimtis.

Dievo prigimtis („Dieviškoji prigimtis”)
Nenusideda (tobulas) (Mt 5:48; Jok 1:13)
Nemiršta (1 Tim 6:16)
Kupinas jėgų ir energijos (Iz 40:28)

Tai Dievo ir angelų prigimtis, kuri buvo suteikta ir Jėzui po jo prisikėlimo (Apd 13:34; Apr 1:18; Žyd 1:3). Ši prigimtis pažadėta ir mums (Lk 20:35, 36; 2 Pt 1:4; Iz 40:28 plg.31).

Žmogiškoji prigimtis
Sugedęs prigimtinis protas (Jer 17:9; Mk 7:21-23) gundo nusidėti (Jok 1:13-15)
Pasmerktas mirti (Rom 5:12,17; 1 Kor 15:22)
Fizinis (Iz 40:30) ir protinis (Jer 10:23) pajėgumas labai ribotas

Šią prigimtį dabar turi visi žmonės, tiek geri, tiek ir blogi. Tos prigimties pabaiga – mirtis (Rom 6:23). Savo mirtingo gyvenimo metu Jėzus taip pat turėjo šią prigimtį (Žyd 2:14-18; Rom 8:3; Jn 2:25; Mk 10:18).

Gaila, kad žodis „prigimtis” yra gana neapibrėžtas; pavyzdžiui, mes galime jį vartoti tokiame sakinyje: „Jonas iš prigimties dosnus, šykštauti – tai ne pagal jo prigimtį. Bet jis gali didžiuotis savo mašina, o tai, aš manau, tiesiog žmogiška prigimtis.” Tokia prasme žodžio „prigimtis” šioje knygoje mes nevartosime.

Angelai turi Dievo prigimtį, tai reiškia, jie turi būti be nuodėmių, todėl jie nemirtingi, nes atpildas už nuodėmę – mirtis (Rom 6:23). Jie turi egzistuoti apčiuopiamame, kūniškame pavidale. Būtent dėl šios priežasties savo pasirodymo žemėje metu angelai atrodydavo kaip paprasti žmonės:

– Angelai aplankė Abraomą ir paskelbė jam Dievo žodžius; jie aprašomi kaip „trys vyrai”, su kuriais dėl jų išvaizdos Abraomas iš pradžių elgėsi kaip su žmonėmis: „Aš atnešiu truputi vandens. Nusiplaukite savo kojas ir pasilsėkite po medžiu.” (Pr 18:4)

– Du angelai atėjo pas Lotą į Sodomos miestą. Ir vėlgi, tiek Lotas, tiek ir Sodomos gyventojai palaikė juos tik paprastais žmonėmis. „Vakarop du angelu atėjo Sodomon”, kur Lotas juos pakvietė praleisti naktį jo namuose. Bet Sodomos vyrai susirinko prie jo namų ir grasindami klausė: „Kur yra tuodu vyru, kuriuodu įėjo pas tave nakčia?”. Lotas maldavo: „Kad tik jūs nedarytumėte nieko pikto aniems vyrams”. Įkvėptieji raštai taip pat vadina juos „vyrais”: „Ir štai du vyru (angelai) ėmė savo rankomis Lotą” ir jį išgelbėjo; „O Lotui juodu sakė…”, kad Viešpats „siuntė mudu jųjų (Sodomos gyventojų) pražudyti”. (Pr 19:1, 5, 8, 10, 12, 13)

– Šių įvykių komentaras Naujajame Testamente patvirtina angelų išorinį panašumą į žmones: „Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie (pvz. Abraomas ir Lotas), patys to nežinodami, buvo priėmę viešnagėn angelus.” (Žyd 13:2)

– Jokūbas visą naktį grūmėsi su nepažįstamu vyru (Pr 32:24), o kitoje vietoje mums sakoma, kad tai buvo angelas (Oz 12:4).

– Jėzui prisikeliant (Lk 24:4) ir žengiant į dangų (Apd 1:10) netoliese buvo du vyrai spindinčiais drabužiais. Aišku, kad tai buvo angelai.

– Apsvarstykite, ką reiškia ši eilutė: „Žmonių mastu, tiek pat ir angelo mastu.” (Apr 21:17)

Angelai nenusideda
Angelai turi Dievo prigimtį ir yra nemirtingi. Taigi jie negali nusidėti, nes atpildas už nuodėmę – mirtis. Žodis, išverstas kaip „angelas”, graikų ir hebrajų kalbose reiškia tiesiog „pasiuntinį”; angelai – tai paklusnūs Dievo pasiuntiniai ir tarnai, taigi neįmanoma nė pagalvoti, kad jie galėtų nusidėti. Bet graikų kalbos žodis, verčiamas „angelai”, yra taip pat verčiamas žodžiu „pasiuntiniai”, kai kalbama apie žmones; pvz. taip vadinami Jonas Krikštytojas (Mt 11:10) ir jo pasiuntiniai (Lk 7:24), Jėzaus pasiuntiniai (Lk 9:52) ir vyrai, kurie šnipinėjo Jerike (Jok 2:25). Žinoma, tokie „angelai”, t.y. žmonių pasiuntiniai, gali nusidėti.

Žemiau pateiktos eilutės aiškiai parodo, kad visi angelai (ne tik kažkokia jų dalis) yra iš prigimties paklusnūs Dievui, todėl jie negali nusidėti:

„Viešpats pastatė savo sostą danguje ir jo viešpatavimas siekia visur (t.y. Danguje negali būti jokio sukilimo prieš Dievą). Šlovinkite Viešpatį, visi jo angelai, galingieji jėga, kurie vykdote jo paliepimus, kad klausytumėt jo žodžių.Šlovinkite Viešpatį, visos jo kareivijos, jo tarnautojai, kurie darote jo valią.” (Ps 103:19-21)

„Šlovinkite jį, visi jo angelai… jo kareivijos.” (Ps 148:2)

„Argi jie visi (angelai) nėra tik tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems (tikintiesiems), kurie paveldės išganymą?” (Žyd 1:14)

Žodžio „visi” kartojimas parodo, kad angelai nėra susiskirstę į dvi grupes – geruosius ir nuodėmingus. Svarbu aiškiai suprasti angelų prigimtį, nes tikintiejį taip pat gaus šią prigimtį kaip apdovanojimą: „Kurie pasirodys verti… tie neves ir netekės… Nebegalės jie ir mirti, nes… bus tolygūs angelams” (Lk 20:35,36). Gyvybiškai svarbu suvokti šitą dalyką. Juk jeigu angelai gali nusidėti, tada tie, kurie Kristui sugrįžus pasirodys verti apdovanojimo, taip pat galės nusidėti. Ir tada jie neturės amžinojo gyvenimo, nes atpildas už nuodėmę – mirtis (Rom 6:23); jeigu mes galime nusidėti, tai galime ir mirti. Šitaip Dievo pažadai dėl amžinojo gyvenimo praranda prasmę, nes mums skirtas apdovanojimas – tapti angelų prigimties dalininkais.

Jei angelai galėtų nusidėti, tada Dievas neturėtų galios teisingai tvarkyti mūsų gyvenimus ir pasaulio reikalus, kadangi Jis pats paskelbė veikiąs per savo angelus (Ps 103:19-21). Tą prasme jie yra dvasios, nes Dievas viską daro naudodamas Savo dvasią/jėgą, kuri veikia per angelus. Todėl neįmanoma, kad šie galėtų nepaklusti Dievui. Krikščionis kasdien turėtų maldoje prašyti Dievo Karalystės atėjimo į žemę, kad Dievo valia būtų vykdoma čia, kaip ir danguje (Mt 6:10). Jeigu Dievo angelai danguje turi varžytis su nuodėmingais angelais, tada Jo valia tenai negali būti pilnai įvykdyta, tagi panašiai bus ir būsimojoje Dievo Karalystėje. O gyventi visą amžinybę pasaulyje, kuriame vyks nuolatinė kova tarp nuodėmės ir paklunumo, nėra labai viliojanti perspektyva.

Angelai ir tikintieji
Dėl daugelio priežasčių galima manyti, kad kiekvienas tikras tikintysis turi angelus (arba galbūt tik vieną – ypatingą), padedančius jam gyvenime:

– „Viešpaties angelas stato stovyklas aplink tuos, kurie jo bijo ir išgelbsti juos.” (Ps 34:8)

– „O kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki (t.y. silpno tikėjimo mokinius – Zch 13:7 plg. Mt 26:31)… jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą.” (Mt 18:6,10)

– Pirmieji krikščionys tikrai tikėjo, kad Petras turi angelą sargą.

– Izraelio tauta perėjo Raudonąją jūrą, ir toliau angelas ją vedė per dykumą pažadėtosios žemės link. Perėjimas per Raudonąją jūrą simbolizuoja mūsų krikštą vandenyje (1 Kor 10:1), taigi galima numanyti, kad po krikšto mums taip pat padeda angelas ir veda mus per gyvenimo dykumą į pažadėtąją žemę – Dievo Karalystę.

Jeigu angelai gali būti blogais (t.y. nuodėmingais), tada šitokie pažadai dėl angelų dalyvavimo ir įtakos mūsų gyvenimuose tampa prakeikimu, o ne palaiminimu.

Taigi apie angelus išsiaiškinome štai ką:

– jie turi amžinąją Dievo prigimtį

– jie negali nusidėti

– jie visada vykdo Dievo įsakymus

– jie yra tarsi kanalai, per kuriuos Dievo dvasia-jėga kalba ir veikia (Ps103:4)

Bet…?
Daugelio „krikščioniškų” bažnyčių teigimu, angelai gali nusidėti, ir dabar egzistuojantys nuodėmingi angelai yra kalti dėl nuodėmių ir problemų žemėje. Pilniau mes aptarsime šį nesusipratimą tolimesniuose skyriuose, o dabar panagrinėsime štai ką:

– Galbūt pasaulio sutvėrimas, aprašytas Pradžios knygos 1 skyriuje, nebuvo pirmasis. Taip pat galime numanyti, kad dabartiniai angelai sužinojo „kas gera ir kas pikta” (Pr 3:5), būdami tokioje situacijoje, kokioje mes esame šiame gyvenime. Tada kai kurios būtybės, gyvenusios anais laikais tikrai galėjo nusidėti, šito atmesti negalima; bet galiausiai visa tai – tik spėliojimai, kuriais žmonės taip mėgsta užsiimti. Biblijoje pateikiama viskas, ką mes turime žinoti apie dabartinę situaciją, o ji tokia – nėra jokių nuodėmingų angelų; visi angelai pilnai paklusta Dievui.

– Danguje negali būti jokių nuodėmingų būtybių, nes Dievo „akys per daug tyros, kad matytų piktą” (Hab 1:13). Panašiai aiškinama ir Ps 5:5,6: „Piktavalis nepasilieka pas tave. Nė bedieviai neišsilaiko” Dievo dangiškoje buveinėje. Mintys apie nuodėmingų angelų sukilimą prieš Dievą Danguje visiškai neatitinka to, kas rašoma šiose eilutėse.

– Kaip jau esame minėję, graikiškas žodis, verčiamas žodžiu „angelas”, reiškia „pasiuntinys”, ir gali būti taikomas žmonėms. Žinoma, šitokie žmonių „pasiuntiniai” gali nusidėti.

– Pagonybėje yra labai paplitęs tikėjimas blogomis, nuodėmingomis būtybėmis, kurias galima apkaltinti dėl viso gyvenime sutinkamo blogio. Štai pagoniškos Kalėdos tapo vadinamos „krikščionybės” sudedamaja dalimi, panašiai atsitiko ir su šiuo pagonišku įsitikinimu.

– Yra labai nedaug vietų Biblijoje, kurios, klaidingai jas supratus, gali būti naudojamos paremti įsitikinimui, kad dabar egzistuoja nuodėmingi angelai. Tai aptariama knygoje „In Search of Satan” („Šėtono beieškant”), kurią galima įsigyti iš leidėjų. Aiškinant panašias abejotinas vietas, jų negalima priešpastatyti bendram Biblijos mokymui, dėl kurio nekyla jokių abejonių.