Iš to, ką jau esame iki šiol išmokę apie sielą ir dvasią, turėtų būti aišku, jog miręs žmogus visiškai neturi sąmonės. Dievas prisimins darbus tų, kas yra atsakingi prieš jį (Mal 3:16; Apr 20:12; Žyd 6:10), bet Biblijoje nėra nieko, iš ko būtų galima numanyti, jog mirties būsenoje mes turime kokią nors sąmonę. Sunku ginčytis su žemiau pateiktais aiškiai teiginiais, kurie kalba apie tai:

– “Kai išeis jo (žmogaus) dvasia, jis grįš į savo žemę; tuomet dings visi jo sumanymai” (Ps 146:4).

– “Mirusieji gi visai nieko nebežino… Ir jų meilė, ir jų neapykanta, ir pavydas jau seniai dingo” (Koh 9:6,7). “…proto… nebebus mirusiųjų buveinėje” (Koh 9:10) – jokio mąstymo, taigi ir jokios sąmonės.

– Jobas sako, kad jei mirtų, būtų “buvęs kaip nebuvęs” (Job 10:19); mirtį jis laikė užsimiršimu, sąmonės nebuvimu ir visišku egzistavimo nutrūkimu, o tai primena mūsų būseną prieš gimimą.

– Žmogus miršta kaip ir gyvūnai (Koh 3:18); jei žmogus po mirties kažkur gyvena turėdamas sąmonę, tai ir jie turi ten pat patekti, bet nei Raštai, nei mokslas apie tai nieko nesako.

– Dievas “atsimena, kad mes esame dulkės. Žmogaus dienos panašios į šieną; kaip lauko gėlė, taip jis žydi… ir jau jo nebėra, ir jo nebepažįsta daugiau jo vieta” (Ps 103:14-16).

Mirtis – tikrai būsena be sąmonės veiklos, netgi teisiesiems. Tai patvirtinama tuo faktu, kad Dievo tarnai dažnai maldaudavo prailginti jų gyvenimą, kadangi jie žinojo po mirties negalėsią garbinti bei šlovinti Dievą, nes mirtis yra būsena be sąmonės veiklos. Geras pavyzdis yra Hezekijas (Iz 38:17-19) arba Dovydas (Ps 6:5,6; 30:10; 39:14; 115:17). Tiek teisiųjų, tiek ir nusidėjėlių mirtis dažnai vadinama miegu ar poilsiu (Job 3:11,13,17; Dan 12:13).

Dabar jau pateikėme pakankamai įrodymų ir galime atvirai pareikšti, jog Biblijoje paprasčiausiai nerandama patvirtinimo plačiai paplitusiam požiūriui, esą teisieji iš karto po mirties apdovanojami ir patenka į palaimingą būseną danguje. Tikroji tiesa apie mirtį ir žmogaus prigimtį suteikia didžiulį ramybės jausmą. Po visų žmogiško gyvenimo negandų ir skausmų kapas yra visiško užsimiršimo vieta. Tiems, kas nežinojo Dievo reikalavimų, tai bus amžinas užsimiršimas. Niekada nebus pareikalauta atisikaityti už šį liūdną ir nepavykusį gyvenimą; daugiau nebekils grėsmė vėl pajusti prigimtinio žmogiško proto sukurtas bergždžias viltis bei nuogastavimus.

Studijuojant Bibliją atrandama tam tikra tikėjimo tiesų sistema; gaila, bet dėl nepakankamo dėmesio Biblijai žmonių religiniame mąstyme egzistuoja taip pat tam tikra klaidų sistema. Bet kokia kaina siekdamas sušvelninti mirties neišvengiamumą, žmogus pradėjo tikėti turįs “nemirtingą sielą”. Pripažinus žmoguje egzistuojant tokį nemirtingą elementą, reikia taip pat pripažinti, kad jis turi kažkur eiti po mirties. Dėl šito pradėta galvoti, jog teisiųjų ir nusidėjėlių likimai po mirties turi kažkaip išsiskirti. Stengiantis visą tai suderinti, prieita išvados, jog egzistuoja vieta, vadinama Dangumi, į kurią patenka “geros nemirtingos sielos”, ir taip pat yra kita vieta, vadinama pragaru, į kurią patenka “blogos nemirtingos sielos”. Jau esame parodę, kad pagal Biblijos mokymą “nemirtinga siela” negali egzistuoti. Dabar panagrinėsime kitas klaidingas idėjas, būdingas visuotinai pripažintiems aiškinimams. Dažnai teigiama, kad:

1. Mes apdovanojami už savo gyvenimą tuoj po mirties pasiunčiant mūsų “nemirtingą sielą” į tam tikrą vietą.

2. Teisieji atskiriami nuo nusidėjėlių tuoj po mirties

3. Teisieji apdovanojami paimant juos į dangų.

4. Jei visi turi “nemirtingą sielą”, tada kiekvienas turi patekti į dangų arba į pragarą.

5. Nuodėmingos “sielos” patenką į bausmės vietą, vadinamą pragaru.

Remiantis šia analize galima padaryti ne vien tik neigiamas išvadas; tikimės, jog smulkiai išnagrinėję tuos dalykus, mes kartu pateiksime ir daug tokių Biblijoje pateiktos tiesos elementų, kurie užima labai svarbią vietą tikrjame mokyme apie žmogaus prigimtį.

Views All Time
Views All Time
3011
Views Today
Views Today
1
0 0