Teisė

Objektas - visi reiškiniai, susiję su teise. Šiuos reiškinius išskirti tenka remtis teisės mokslo žiniomis. Empyrinis mokslas TS duomenis perima iš specializuotų teisės mokslų. Visą TS galima skirstyti į specialių teisės šakų sociologiją: BT sociologija (kriminologija), CT sociologija. Su bendrais teisės mokslais santykis painesnis: 1. Su teisės filosofija. Apskritai sociologija iš pradžių buvo filosofijos dalis, vėliau atsiskyrė kartu su psichologija. Panašiai su teisės filosofija - atsiskyrus TS, atsiskyrė teisės psichologija ir teisės logika. Kas lieka teisės filosofijai? Sudėtingas klausimas. Teisės filosofija galėjo būti iki empyrinio sociologinio metodo atsiradimo. Teisės filosofijai telieka metafiziniai svarstymai apie teisių ir pareigų santykį, jų struktūrą, valdžios, teisingumo sampratas, teisingumo esmę, prigimtinę teisę.

LR yra CK, kuris nustato civilinių bylų proceso tvarką visuose LR teismuose. Civilinio proceso įstatymas nustato tvarką, kuri nagrinėjamos bylos dėl ginčų kylančių iš civilinių, bankroto, šeimos ir t.t. santykių. Bendriesiems teismams yra žinybiniai ginčai, kylantys iš civilinių, darbo ar panašių santykių. Teisingumas. Jei nustatoma, kad bankroto byla žinybinga teismams, tai reikia dar žinoti į kurį teismą kreiptis. Teismingumas – tai bylų paskirstymas konkretiems teismams. Visos bylos, kurios gynybingos teismams yra nagrinėjamos apylinkių teismų. Bet yra išimčių: pirmiausia apygardos teismai, kaip pirmos instancijos teismai, nagrinėja bylas: 1) kurių ieškinio kaina didesnė už 100 000 Lt. 2) jei 1 šalis yra užsienio valstybė 3) dėl įmonės bankroto.

Sociologijos ištakos - feodalinio visuomenės gyvenimo irimas. Atsiradus ankstyvajam kapitalizmui, susvyravo asmens statusas kaip socialinė kategorija. Šeima, giminė, bendruomenė, religija - statusą lemiantys veiksniai. Atsirado pozityvinis mokslas, kuris tyrinėtų visuomenę. Pirmasis sociologijas sąvoką pavartojo O.Kontas (1799-1847) : sociologija - tai mokslas, tiriantis visuomenės dėsnius, stebintis visuomenės elgseną ir rezultatus naudojantis visuomenės pagerinimui. Šiuolaikinė sociologija remiasi visais socialinių ir kitų mokslų teiginiais. Specifika sociologijoje - sociologas yra reiškinių viduje, o kartu ir stebi juos iš šalies. Tuo TS skiriasi pvz. nuo teisės teorijos, dogmatikos, kuriose tyrimai apsiriboja buvimu viduje.

Yra NewYork 1958 metais konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimų ir vykdymo. Lietuvos Respublika yra šios konvencijos dalyvė ir todėl arbitražinio teismo sprendimas priimtas bet kurioje valstybėje, Niujorko konvens. dalyvė yra Lietuvos Respublikoje pripažįstamas ir vykdomas. Ta, šalis t. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikti patvirtinimą, o sprendimo originalą ir nuorašą t. p. autentišką. Jei parašytas kt. kalba, tai ir patvirtintą vertimą. Pripažinti užsienio arbitražo sprendimai Lietuvoje vykdomi pagal CK proceso nustatytą tvarką.

Arbitražinio teismo sprendimas gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui. Tame skunde gali būti prašoma panaikinti arbitražo sprendimą. Lietuvos apylinkės teismas priėmęs skundą gali vienos šalies prašymu sprendimo vykdymą, jis gali panaikinti arbitražinio teismo sprendimą. Lietuvos apeliacinis teismas naikina arbitražinio teismo sprendimą, jei nustato, kad ginčo objektas negalėjo būti arbitražinio nagrinėjamo dalykas pagal Lietuvos įstatymą. Skundą dėl arbitražinio sprendimo priėmimo reikia paduoti per 3 mėnesius. Arbitražinio teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo momento ir turi būti šalių vykdomas. Jei viena iš šalių atsisako vykdyti, tai kita šalis turi teisę kreiptis į arbitražinio teismo vietos apylinkės teismą su prašymu, kad būtų išduotas vykdomasis raštas.

Ginčo šalių procesinės teisės lygios. Kiekvienai šaliai turi būti sudaromos vienodos galimybės prieštaravimams pagrįsti. Šalys gali susitarti dėl tvarkos, kuri bus taikoma arbitražiniame teisme. Jei nėra susitarimų – tada nagrinėjama tokia tvarka, kokia tinkama, reikia atsižvelgti į įstatymų nuostatas. Šalys gali susitarti dėl arbitražo nagrinėjimo vietos. Jei nesusitaria, tai ją nustato arbitražinis teismas. Arbitražinis teismas gali susirinkti bet kurioje vietoje, jei šalys nesusitaria. Jei šalys nesusitaria kitaip, tai arbitražinio nagrinėjimo procedūra laikoma pradėta ta diena, kuria atsakovas gavo pranešimą, dėl ieškinio perdavimo arbitražui nagrinėti pradžia. Jei nacionalinis arbitražas – lietuvių kalba, jei tarptautinis arbitražas – tai šalys pačios susitaria dėl kalbų vartojimo nagrinėjimo metu. Jei nenustato patys tada kalbą nustato arbitražinis teismas. Per šalių suderintą laiką ieškovas turi pranešti apie savo aplinkybes, kuriomis jis grindžia apie savo reikalavimus, nurodyti klausimus ir savo reikalavimų patenkinimo apimtį. Atsakovas turi pranešti prieštaravimus dėl jam keliamų reikalavimų.

Arbitrų skaičių šalys gali nustatyti savo nuožiūra, jei to skaičiaus nenustato skiriami trys arbitrai. Turi būti nelyginis arbitrų skaičius. Arbitru gali būti skiriamas bet koks veiksnus asmuo, jei šalys kitaip nesusitaria. Reikalaujamas asmens sutikimas būti arbitru. Jei šalys nesusitaria kitaip, tai arbitražinis teismas sudaromas iš trijų arbitrų, tai kiekviena iš šalių paskiria po vieną arbitrą, o tie du trečia. Gali būti skiriamas vienas arbitras. Tada arbitrą paskiria arbitražo pirmininkas, jei šalys dėl jo nesusitaria. Jei viena iš šalių nepaskiria arbitro per 30 d. tada arbitrą skiria pirmininkas.

Institucinis arbitražas yra steigiamos nuolatinės arbitražo institucijos (Lietuvoje Vilniaus Tarptautinis Arbitražas) kurių nuolatinė funkcija būtų organizuoti ir aptarnauti arbitražą. Nuolatinės arbitražo institucijos nesprendžia ginčo taip pat draudžiama daryti įtaką ginčo nagrinėjimui, arbitražams. Nuolatinės arbitražo institucijos parengia ir patvirtina arbitražo taisykles (reglamentais). Tie reglamentai parengiami ir turi reikšme tuomet, kai šalys arbitražiniu susitarimu nutaria jas taikyti. Nuolatinės arbitražinės institucijos paskelbia apie savo veiklą ir jei šalys sumoka joms, tai jos negali atsisakyti nagrinėti ginčo. Arbitražinis nagrinėja organizuoja, bet nesprendžia ginčų.

Kai įmonė bankrutuoja, priimamas sprendimas įmone likviduoti dėl bankroto. Kartu priima sprendimą patenkinti kiekvieno iš kreditorių reikalavimus. Jie patenkinami iš lėšų pardavus įmonės turtą. Bankrutavusi įmonė gali būti išregistruojama ne anksčiau, kaip praėjus 3 mėnesiams nuo teismo sprendimo. Yra patvirtinama likvidacinė komisija ir pirmininkas. Kai teismas priima įmonės bankrotą, įmonė gauna likviduojamos įmonės statusą. Bankrutavusios įmonės turtas įvertinamas ir parduodamas viešose varžytinėse. Jei turto nenuperka ten, tai tokio turto panaudojimą sprendžia kreditoriai, kurių reikalavimams neužtenka lėšų.

Įmonių bankroto įstatymas Lietuvoje įsigaliojo 1992 m. spalio 15 d., pirmosios bankroto bylos iškeltos 1993 m. kovo mėnesį. Ūkio ministerijos duomenimis, iki 1997 m. spalio 1 d. Įmonių bankroto įstatymas buvo pritaikytas 233 įmonėms ir 13 bankų; bankroto procedūros baigtos ar nutrauktos 28 įmonėse, tarp jų 15 įmonių likviduota. Naujausi Ūkio ministerijos duomenys rodo kiek kitokią situaciją. Iki 1999 m. vasario 23 d. Įmonių bankroto įstatymas buvo pritaikytas iš viso 359 įmonėms ir 13 bankų. Šiuo metu bankroto procedūros vykdomos 285 įmonėms (iš jų 113 - nuo 1997 spalio 1 d.), bankroto procedūros baigtos - 74 įmonėms.

Pasukę rinkos ekonomikos keliu, mes neišvengiamai turėjome daryti ir darėme daugybę klaidų, nes tai naujas, nežinomas, pilnas pavojingų netikėtumų kelias… Tai beveik amžinos temos, o šiandien, jau daugiau kaip pusantrų metų galiojant Bankroto įstatymui, norėtųsi pakalbėti, kas dar laukia mūsų verslo įmonių, jų darbuotojų: įveikta krizė, sotus gyvenimas, ar ūkio katastrofa- juk tokių nuomonių irgi tenka girdėti. Žinoma, būtų neteisinga tvirtinti, kad gerokai pailgėjusiame Bankroto įstatyme viskas blogai. Anaiptol, tačiau atsirado ir gana pavojingų dalykų, anot ekspertų, - liudijančių, jog įstatymų autoriai ir leidėjai nevisiškai įvertino svarbią ir sudėtingą rinkos ekonomikos bankroto funkciją.

Mūsų valstybė, kurdama intelektualinės nuosavybės apsaugos sistemą, turi laikytis tarptautinių sutarčių, kurias ji pasirašė arba prie kurių prisijungė, reikalavimų. 1992 metais Lietuvos Respublika tapo Pasaulinės intelektualinės nuosavybės organizacijos (WIPO) nare. WIPO yra viena iš 16 specializuotų įstaigų, įeinančių į JTO sistemą. Konvencija dėl WIPO įkūrimo buvo pasirašyta 1967 metais Stokholme. WIPO veiklos tikslas – palaikyti ir didinti intelektualinės nuosavybės autoritetą visame pasaulyje, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos pramonės ir kultūros plėtojimui, skatinant kūrybinį aktyvumą ir remiant technologijų perdavimą ir literatūros bei meno kūrinių platinimą.