Mūsų valstybė, kurdama intelektualinės nuosavybės apsaugos sistemą, turi laikytis tarptautinių sutarčių, kurias ji pasirašė arba prie kurių prisijungė, reikalavimų. 1992 metais Lietuvos Respublika tapo Pasaulinės intelektualinės nuosavybės organizacijos (WIPO) nare. WIPO yra viena iš 16 specializuotų įstaigų, įeinančių į JTO sistemą. Konvencija dėl WIPO įkūrimo buvo pasirašyta 1967 metais Stokholme. WIPO veiklos tikslas – palaikyti ir didinti intelektualinės nuosavybės autoritetą visame pasaulyje, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos pramonės ir kultūros plėtojimui, skatinant kūrybinį aktyvumą ir remiant technologijų perdavimą ir literatūros bei meno kūrinių platinimą.

Lietuvos Respublika taip pat yra prisijungusi prie Berno konvencijos dėl Literatūros ir meno kūrinių autorinių teisių apsaugos. Įstatymas dėl šios konvencijos ratifikavimo įsigaliojo 1996 metais birželio 12 dieną. Ši konvencija yra viena reikšmingiausių kompiuterių programų teisinei apsaugai, nes kompiuterinės programos yra prilyginamos literatūros kūriniams. Visos Berno konvenciją pasirašiusios šalys, taip pat ir Lietuva, sudaro Literatūros ir meno kūrinių autorinių teisių apsaugos sąjungą. Konvencijos tikslas yra nustatyti nors minimalius reikalavimus suvienodinant ir skatinant Literatūros ir meno kūrinių apsaugą Sąjungos šalyse. Konvencija numato teisinę apsaugą Sąjungos šalyse ir tų kūrinių autoriams, kurie nėra vienos iš Sąjungos šalių piliečiai. Konvencija detaliai reglamentuoja autoriams pripažįstamas teises. Nustatomas 50 metų autorių teisių apsaugos terminas. Detaliai nustatoma Sąjungos organizacinė struktūra. Sąjunga turi Asamblėją, kuri sprendžia visus su Sąjungos plėtojimu ir išsaugojimu bei Konvencijos įgyvendinimu susijusius klausimus. Asamblėja turi Vykdomąjį komitetą. Sąjungos administracinius uždavinius įgyvendina Tarptautinis biuras. Konvencijos priede numatytos specialiosios nuostatos besivystančioms šalims, kuriomis laikomos tokios šalys, kurios mano, kad dėl savo ekonominės padėties ir socialinių ar kultūrinių poreikių nėra pasirengusios tuoj pat taikyti nuostatos, numatančios visų Berno konvencijoje nustatytų teisių apsaugą ir ratifikuodama Konvenciją ar prisijungdama prie jos, kartu ratifikuoja ar prisijungia prie Priedo, kuris yra neatsiejama Konvencijos dalis. Priede yra numatyta galimybė besivystančioms šalims pasinaudoti lengvatomis ir nustatyti kitokią tvarką dėl išimtinės kūrinių vertimo ir atgaminimo teisės.

Reikšmingiausias tarptautinis regioninis dokumentas, tiesiogiai susijęs su kompiuterinių programų teisine apsauga yra Europos Sąjungos direktyva dėl kompiuterinių programų teisinės apsaugos. Lietuvos kompiuterinių programų teisinės apsaugos sistema turėtų orientuotis į šios direktyvos nuostatas, ypač siekiant narystės Europos Sąjungoje. Direktyvos preambulėje yra pabrėžiama teisinės kompiuterinių programų apsaugos svarba. Teigiama, kad didėjant kompiuterinių programų vaidmeniui visose pramonės šakose kompiuterinių programų technologijos vaidmuo pramonės vystymuisi yra vienas iš svarbiausių. Kompiuterinių programų kūrimas reikalauja žymių žmogiškų, techninių, finansinių išteklių panaudojimo, o tuo tarpų joms kopijuoti reikalinga labai nežymi dalis išlaidų palyginti su tom, kurios panaudojamos programoms kurti. Todėl kompiuterinėms programoms turi būti nustatyta teisinė apsauga ir suvienodinta visose Europos Sąjungos šalyse. Toliau preambulėje išdėstoma kompiuterinių programų sąvoka, apjungianti visas kompiuterines programas, nepriklausomai nuo jų formos, taip pat kompiuterinėms programoms priskiriama visa kita medžiaga, gaunama kuriant kompiuterinę programą. Nurodoma, kad idėjos ir principai pagal šią konvenciją nėra saugomi, todėl programų loginės struktūros, algoritmai ir programavimo kalbos nėra laikomi šios direktyvos objektais. Direktyvos 1 straipsnyje dėl apsaugos objektų, nustatoma, kad Europos Sąjungos šalys, turi teikti autorinę teisinę apsaugą kompiuterinėms programoms kaip ir literatūros kūriniams, kaip juos apibrėžia Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos. Kompiuterinė programa turi būti saugoma, jei ji yra originalus autoriaus kūrinys. Jokie kiti kriterijai teikiant apsaugą kompiuterinėms programoms negali būti taikomi. Nustatant kompiuterių programų autorystės subjektus, direktyva be fizinių asmenų ir bendraautorių valstybėms-narėms palieka teisę pripažinti autoriais ir juridinius asmenis, kiek leidžia tos valstybės-narės įstatymai. Apsauga turi būti teikiama tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims, pagal valstybės-narės įstatymus. Toliau direktyvoje yra minimos išimtinės autorių teisės, kartu nustatant ir išimtis (atsarginės programos kopijos darymas, programos adaptavimas, dekompiliavimas). Taip pat nustatoma pažeistų teisių gynimo tvarka. Autorinių teisių apsaugos terminas yra siejamas su Berno konvencijoje nustatytu, ir yra 50 metų po autoriaus mirties.

Įvertinant Lietuvos Respublikos teisės aktus, reguliuojančius kompiuterinių programų teisinę apsaugą, pažymėtina, kad jų nuostatos yra suderintos su tarptautiniais dokumentais autorinės teisės apsaugos srityje. Rengiant Lietuvos Respublikos kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymo projektą, buvo vadovautasi Europos Sąjungos direktyvomis dėl kompiuterinių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos, taip pat Pasaulinės intelektualinės nuosavybės organizacijos (WIPO) modeliniu įstatymu. Tačiau dabar galiojančiame Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse kompiuterinių programų apsaugai dėmesio skirta per mažai. Todėl didelė reikšmė turėtų tekti naujajam Civiliniam kodeksui.

Views All Time
Views All Time
2730
Views Today
Views Today
1
0 0