Įmonių bankroto įstatymas Lietuvoje įsigaliojo 1992 m. spalio 15 d., pirmosios bankroto bylos iškeltos 1993 m. kovo mėnesį. Ūkio ministerijos duomenimis, iki 1997 m. spalio 1 d. Įmonių bankroto įstatymas buvo pritaikytas 233 įmonėms ir 13 bankų; bankroto procedūros baigtos ar nutrauktos 28 įmonėse, tarp jų 15 įmonių likviduota. Naujausi Ūkio ministerijos duomenys rodo kiek kitokią situaciją. Iki 1999 m. vasario 23 d. Įmonių bankroto įstatymas buvo pritaikytas iš viso 359 įmonėms ir 13 bankų. Šiuo metu bankroto procedūros vykdomos 285 įmonėms (iš jų 113 – nuo 1997 spalio 1 d.), bankroto procedūros baigtos – 74 įmonėms.

Bankroto procese iki 1997 m. spalio 1 d. buvusių įmonių turtas (neskaičiuojant įmonių, kuriose bankroto procesas baigtas) sudarė apie 814 mln. litų, o jų skolos- daugiau kaip 1.25 milijardo litų. Daugiau kaip pusė bankrutuojančių ir bankrutavusių iki to laiko įmonių (BBĮ) akcijų nuosavybės teise priklausė valstybei ar savivaldybėms.

Čia norėtųsi šiek tiek “nusukti į šoną” ir prisiminti, kad šiuo metu viena iš pagrindinių įmonės problemų- apyvartinių lėšų stygius. Infliacija, kuri 1992 metais siekė 1163 procentus, o 1993 metais – 188,9 procento, beveik “suvalgė” įmonių apyvartines lėšas. Problema aktuali ir šiandien, nors infliacija dabar jau tik vienaženklis skaičius. Būtina atsižvelgti į tai, kad įmonės normaliai dirba tik tuomet, kai numatomas bent 5 procentų pelnas.

Be to, įmonių pertvarkymo sąlygos pas mus yra labai blogos dar ir dėl ekonominės krizės mastų, kaip pripažįsta ir Vakarų specialistai, pralenkusių net 1930 metų Didžiosios Depresijos rodiklius: žlugo pačios stambiausios įmonės, kurios gamino didesniąją BVP dalį (1995 m. Lietuvos BVP sudarė vos 35% 1990 m. lygio), daug produkcijos eksportavo ir davė darbą bei uždarbį tūkstančiams žmonių, dabar pereinančių į nelegalų verslą ar gyvenančio iš bedarbio pašalpos.Antra, verslininkystės patyrimo stoka, šešėlinės ekonomikos įsigalėjimas (specialistų teigimu, ji sudaro apie 20% visos 6alies apyvartos), korupcija, įstatymų nestabilumas didina verslo riziką ir bankroto tikimybę. Trečia, vis dar netobulas Bankroto įstatymas ir su juo susiję poįstatyminiai aktai apsunkina bankroto procedūras.

Iš bendros BBĮ sumos (iki 1997 spalio 1 d.) buvo 66 įmonės, kuriose valstybė ar savivaldybės turėjo akcijų, tarp jų: 19 įmonių, kuriose valstybei ar savivaldybėms priklausė daugiau kaip 50% akcijų (Valstybinė kelių tiesimo įmonė – 100%, Panevėžio tiksliosios mechanikos gamykla – 100%, VĮ “Vista” – 96%, VĮ “Šiaulių vairas”- 92%, Telšių valstybinė elektromechanikos gamykla – 73% ir kt.), 16 įmonių, kuriose valstybei ar savivaldybėms priklausė nuo 30 iki 50 procentų akcijų (AB “Šiaulių tauras”, “Koordinatė”, “Nuklonas”, “Banga”, “Aurida” ir kt.). Ūkio ministerija turėjo 26 bankrotą paskelbusių akcinių bendrovių akcijų, Vertybinių popierių fondas- 27 bendrovių, Žemės ir miškų ūkio ministerija – 11 bendrovių, Statybos ir urbanistikos ministerija – 7 bendrovių, Susisiekimo ministerija – 1 bendrovės, Ryšių ir informatikos ministerija – 1 bendrovės, savivaldybėms priklausė 21 bendrovės akcijos ar jų akcijų dalis.

Nepaisant šių nemalonių aplinkybių,turime keletą pavyzdžių, kai bankrutuojančios įmonės atsigauna – tai “Vilma”, “Pagirių šiltnamiai”; dar daugiau atvejų, kai normalizuojama ūkinė veikla įmonėse, kurios buvo netoli bankroto, pavyzdžiui, “Anykščių vynas”, “Panevėžio stiklas”, “Jūrės medis” ir kitos.

Views All Time
Views All Time
2193
Views Today
Views Today
1
0 0