Mokslo sritys

Prasidėjus nacių ir sovietų karui, taip pat prasidėjo Birželio sukilimas. Susikūrė Lietuvos laikinoji vyriausybė, kuri per Kauno radiofoną paskelbė atsišaukimą Lietuvos gyventojams. Buvo raginami visi buvę nepriklausomos Lietuvos valdininkai, nesvarbu kokio rango – valsčių viršaičiai, apskričių viršininkai, policininkai, – užimti tas pareigas, kurias jie ėjo iki sovietų okupacijos. Į tokį Laikinosios vyriausybės raginimą atsišaukė labai daug buvusių įvairaus rango valdininkų ir policininkų. Į savo buvusias pareigas grįžo apie 40 proc. nepriklausomos Lietuvos policininkų, sugebėjusių išvengti sovietų represijų pirmaisiais okupacijos metais. Mėginta atkurti visus valdžios organus – veikė ir Vyriausybė, ministerijos, policija, buvo mėginama atkurti kariuomenę, sudarytas Ginkluotųjų pajėgų štabas ir kiti įvairūs kitokio rango valstybinės valdžios organai. Taigi valsčiuose ir apskrityse nemažai buvusių Lietuvos laikų valdininkų grįžo į savo tarnybos vietas, o kitus paskyrė Laikinoji vyriausybė. Tačiau nacių Vokietijos planai Lietuvos ir kitų Baltijos šalių atžvilgiu buvo kitokie – jie nesirengė pripažinti nepriklausomų Baltijos valstybių bei leisti joms savarankiškai tvarkytis, 1941 m. liepos pabaigoje Baltijos šalyse buvo įvesta civilinė vokiečių valdžia. Faktiškai Baltijos šalims buvo taikomas okupacijos statusas, sudarytas Ostlando reicho komisariatas, kurio dalimis tapo Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Gudijos generalinės sritys.

„LKB Kronika“ buvo ilgiausiai leistas ir plačiausiai pasklidęs pogrindinis žurnalas, kurį 1972–1989 m. leido Lietuvos kunigai bei disidentai. Joje registruoti ir skelbti Bažnyčios veiklos varžymo, tikinčiųjų persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidimo faktai, juos įrodantys dokumentai. Slapčia siunčiama į Vakarus ir susilaukusi plataus atgarsio pasaulio žiniasklaidoje, „LKB Kronika“ griovė sovietų propagandos kuriamą mitą apie komunistinės sistemos humaniškumą ir tariamą Bažnyčios laisvę Sovietų Sąjungoje. Pavergtoje Lietuvoje „LKB Kronika“ drąsino tikinčiuosius, drausmino linkusiuosius kolaboruoti, skatino Bažnyčios vadovybės ištvermę. Nepaisant KGB persekiojimų bei represijų „LKB Kronika“ buvo reguliariai leidžiama, kol atgauta laisvė. Iki Atgimimo išėjo 81 „LKB Kronikos“ numeris (paskutinis pasirodė 1989 m. kovo 19 d.). Jau nuo 1966 m. visoje Lietuvoje vykdavo slapti įvairių vyskupijų kunigų susirinkimai. Čia ypač aktyvūs buvo Vilkaviškio vyskupijos kunigai. Tuose susirinkimuose būdavo svarstomi Bažnyčios padėties, veiklos perspektyvų, taip pat represijų bei pasipriešinimo klausimai. 1968 m. kilo sumanymas pamėginti informuoti laisvąjį pasaulį apie Bažnyčios persekiojimą. Vėliau prieita išvados, kad labai reikalingas leidinys, kuris atspindėtų katalikų gyvenimo sunkumus. Šią mintį palaikė dauguma šiuose susirinkimuose dalyvavusių kunigų.

Jonas Misiūnas gimė 1910 m. Panevėžio apskr., Pušaloto valsčiuje, Pagirių vienkiemyje (netoli Joniškėlio), vidutinio ūkininko šeimoje. Sulaukęs 21-erių metų buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo husarų pulke Kaune. Turėjo puskarininkio laipsnį. Vėliau vedė savo kraštietę Oną, su kuria susilaukė 4 vaikų. Vokiečių okupacijos metais dirbo Kaišiadorių policijos geležinkelio apsaugos tarnyboje. 1944-aisiais, vasario 16 d., įstojo į Karo mokyklą, kurią po kelių mėnesių išvaikė vokiečiai. Kariai buvo suvaryti į vagonus ir išvežti į Vokietiją, kad ten gamintų ginklus vokiečių kariuomenei. Dalis kariūnų sugebėjo pabėgti, tarp jų buvo ir J. Misiūnas. Tuomet jis grįžo į Kaišiadorių kraštą ir čia vėl saugojo geležinkelį. Tačiau Jonas Misiūnas labiausiai išgarsėjo pokario metais, kai organizavo Didžiosios kovos partizanų apygardą ir jai vadovavo. Liepos pradžioje bolševikų Raudonosios armijos divizijos priartėjo prie Vilniaus. Tuomet Misiūnas pradėjo kaupti ginklus ir slėpti Kaugonių apylinkėse. Kai sovietų kariuomenė pradėjo nuo Vilniaus žygiuoti Kauno link, Misiūnas patraukė į šiaurę, persikėlė per Nerį ir apsistojo Musninkų valsčiuje, Janonių kaime, pas ūkininką Juozą Kupčiūną. Būtent čia pradėjo burti vyrus, pasiryžusius priešintis rusų okupacijai. Yra žinoma, kad Igno Kazlausko sklype, prie Musės upelio, buvo du Žaliojo Velnio bunkeriai.

Kad būtų aišku, apie ką kalbu, noriu pasakyti keletą žodžių apie tai, ką vadiname nacionaline idėja, kuri skleidėsi visą XX amžių. Būtina suprasti, kad kiekvienai idėjai reikia laiko išsiskleisti, kad galėtų teikti produktą, tapatų jai pačiai. Žiūrėkite, kaip ilgai ėjo XIX a. Jono Basanavičiaus pagimdyta nacionalinė idėja – iki XX a. trečiojo dešimtmečio, kai prasidėjo Lietuvos, kaip modernios valstybės, formavimasis, kai Juozas Keliuotis išleido „Naująją Romuvą“. Ten buvo labai aiškiai suformuluota, kad esame nacionalistai, bet atviri visiems pasaulio vėjams ir pasiryžę priimti viską, kas ten yra tinkama mums, kas pravartu ir ką turime būtinai panaudoti, kad sustiprintume savo tautą. Kitas klausimas – politiniai šios kultūrinės ideologijos aspektai. Kova dėl to, kas geriau ir teisingiau gali įgyvendinti šią idėją, ir pražudė Lietuvą. 1940 m. tautininkai su Antanu Smetona nepakankamai dėmesio kreipė į socialinę tautos būklę, bet jiems neprikiši to, kad jaunajai kartai neįdiegė, jog ji gyvena Lietuvoje, yra lietuviai ir privalo lietuvių tautą, kaip lygiavertę bei lygiateisę Pasaulio tautą, išreikšti nacionaline valstybe. Tiems, kas pamėgintų man paprieštarauti, pirmiausia nurodyčiau 1941-ųjų sukilimą ir partizaninį karą po Antrojo pasaulinio karo. Tai fenomenai, išreiškiantys lietuviškąją nacionalinės idėjos esmę istorijos sklaidoje.

1949 m. vasario 16-osios ginkluoto pogrindžio dokumentas, nusakantis pasipriešinimo kovos esmę bei struktūrą, buvo priimtas ir Lietuvos Respublikos Seime kaip atskiras įstatymas. Visada liks svarbus klausimas: kaip šiandien galėtume vertinti tokios Deklaracijos priėmimą 1949-aisiais? Pirmiausia visos Lietuvos partizanų vadai po daugybės netekčių 1949-ųjų vasario mėn. susirinko suvienyti visų krašto pasipriešinimo jėgų. Šis svarbiausias tikslas buvo pasiektas, nes iki tol visos rezistencijos vienijimo pastangos buvo daugiau ar mažiau nesėkmingos. Arba vienijimas neapėmė visos Lietuvos teritorijos. Partizanų vadų pasirašyta Deklaracija nusakė ne tik pasipriešinimo kovos esmę, bet kartu nubrėžė ir demokratinės Nepriklausomos valstybės ateities kūrimo gaires. Tai, kad šis dokumentas įteisintas oficialiu Lietuvos Respublikos įstatymu, rodo valstybingumo tradicijų tęstinumą: Lietuvos valstybė aukščiausiu lygiu pripažino pokario rezistencijos vadovybę kaip teisėtą okupuoto krašto valdžią. Ši valdžia labai sunkiomis sąlygomis kūrė savo norminius dokumentus, pogrindžio struktūrą, leido spaudą ir t. t. Tačiau kas gi buvo tie pogrindžio valdžios žmonės? Iš kur jie atsirado? Juk jų niekas nedelegavo į kažin kokias aukštas pareigas, niekas už juos nebalsavo atviruose rinkimuose… Todėl čia ir svarstome gana netradicinę situaciją.