| | |

Estetinis plombavimas

Sparčiai tobulėjančios medžiagos odontologijoje sąlygojo šios naujos srities atsiradimą. Atliekant estetinį plombavimą, tiesiogiai burnoje restauruojami pažeisti burnos audiniai (kariesas, senos plombos), taip pat galima koreguoti dantų formą, spalvą, išsidėstymą lanke, esant nedideliems defektams. Jei dantį reikia restauruoti didesne restauracija, geriau rinktis estetinį protezavimą (žr.žemiau). Natūralus dantis, susideda iš keleto sluoksnių, besiskiriančių spalva, skaidrumu, kietumu. Dantis restauruojamas gydytojo kėdėje juvelyriškai tiksliai atkartojant visus sluoksnius, todėl gaunamas puikus estetinis vaizdas. Tiksliai atstatoma danties forma, kas svarbu ir estetikai ir tinkamam funkcijonavimui. Tai maksimaliai tausojantis danties audinius metodas, nes pašalinami tik pažeisti, gadinantys estetinį vaizdą audiniai. Tam, kad apsaugoti restauruojamus dantis nuo drėgmės burnos ertmėje, naudojama spec. guma – koferdamas. Tai lemia puikų plombinės medžiagos sukibimą su danties audiniais ir ilgalaikiškumą. Mūsų klinikoje dirbantys gydytojai odontologai “juvelyrai” padarys viską, kad dantų restauracijos būtų teisingai parinktos, atrodytų puikiai, ilgai ir tinkamai tarnautų.

| | |

Gydymas lazeriu

Dauguma žmonių jaučia diskomfortą, prireikus apsilankyti pas gydytojus odontologus. Adatų dūriai, dantų gręžimas, erzinantis garsas- tai, kas sukelia neigiamas emocijas. Pagaliau odontologijoje įvyko didelis žingsnis į priekį ir viso to galima išvengti. JAV kompanija BIOLASE (www.waterlase.com) sukūrė odontologinius lazerius WATERLASE (kietųjų ir minkštųjų audinių lazeris) ir LASERSMILE ( minkštųjų audinių ir dantų balinimo lazeris). WATERLASE sukuria hidrokinetinę energiją – lazeris aktyvuoja vandens lašelius, kurie šalina karieso pažeistus danties, taip pat minkštuosius audinius (dantenas). Įprastas grąžtas sukelia danties įkaitimą ir vibraciją, kas sąlygoja skausmą ir mikroįtrūkimus. Naudojant lazerio energiją, kombinuotą su vandens ir oro srove, danties temperatūra nepakinta, nėra vibracijos, todėl nejuntamas skausmas ir daugeliu atveju nereikia nuskausminimo. Prietaisui dirbant, negirdimas nemalonus garsas, tik tiksėjimas. Lazerio pjūvis tikslus, be to suardo bakterijas, tad sterilizuojamas danties paviršius, gaunamas geresnis plombos sukibimas su danties audiniu ir užkertamas kelias po plomba atsinaujinti kariesui. Labai geri rezultatai gaunami lazeriu gydant minkštuosius audinius ir dantenas- gydymas neskausmingas, sterilus, be gausaus kraujavimo, užtikrinantis puikų gyjimą be rando.

| | |

Kosmetinė odontologija

Civilizuotas pasaulis sparčiai keičiasi. Šiandien naudojamės patogumais, apie kuriuos dar neseniai net nesvajojome. Revoliuciniai pokyčiai vyksta ir odontologijoje, leidžiantys plėtotis naujai sferai – kosmetinei odontologijai. Jei matote veidrodyje, kad Jūsų šypsena galėtų būti gražesnė, leiskite pasiūlyti visas galimybes tai įgyvendinti. Įvertinę šypsenos trūkumus, mes rasime Jums tinkamiausią sprendimą. Psichologai įrodė, kad graži šypsena ne tik pagerina išvaizdą, bet ir prideda pasitikėjimo savimi. Jei nusprendėte patobulinti savo šypseną, tai galimybė ne tik pagražėti, bet ir puikiau jaustis! Norint įvertinti šypseną, reikia atsižvelgti į daugybę faktorių. Pirmiausia pats žmogus turėtų nuspręsti, ar jis patenkintas savo šypsena. Siūlome pabandyti atsakyti žemiau pateiktus klausimus, norėdami Jums padėti.

| | | |

„Laisvės kryžkelės” (I) 1944 m. Sovietinė reokupacija: pasirinkimai

1944 m. sovietų kariuomenė užėmė beveik visą Lietuvos teritoriją. Kokį pasirinkimą turėjo mūsų žmonės? Ar jie galėjo laisvai rinktis? Vertinant iš šių dienų perspektyvų atrodo, kad jie galėjo pasirinkti tik tarp blogo ir dar blogesnio. Šiandien galime laisvai svarstyti, kaip žmonėms reikėjo pasielgti 1944-aisias – sovietinės reokupacijos metais, kokį kelią pasirinkti. Tačiau niekada nebūsime teisūs, jei kalbėsime tik apie masinį pasirinkimą. To meto kiekvieno Lietuvos žmogaus likimas yra unikalus. Apsispręsti reikėjo greitai, be to, ekstremaliomis sąlygomis, kai ir svarstyti nelabai buvo laiko – frontas rytinių Prūsijos sienų link judėjo pernelyg greitai. Kalbant labai abstrakčiai, galima išskirti kelis pasirinkimus: trauktis su vokiečių kariuomene į Vakarus, pasilikti krašte ir bandyti prisitaikyti, eiti į sovietinę kariuomenę, jei tinka amžius, ir žūti fronte nežinia už ką, kolaboruoti su naujausiais okupantais arba priešintis jiems ginklu, tikintis, jog karui pasibaigus Lietuva vienaip ar kitaip atgaus Nepriklausomybę, juolab kad Vakarų demokratiniame pasaulyje jau tuomet buvo eskaluojama laisvo tautų apsisprendimo idėja. Tačiau tai ir liko tik idėja, kuri taip ir nebuvo praktiškai pritaikyta Baltijos šalims. Ar galime sakyti, kad Vakarų demokratinių valstybių pozicija, laisvo apsisprendimo deklaracijos ir kt. nulėmė Lietuvos žmonių vienokį ar kitokį pasirinkimą? Ko gero, tik iš dalies. Tai matyti ir iš gausių to meto prisiminimų.

| | |

Žemė ir dangus po Rotušės skliautais

Žiedimo maestro ir kaulinio porceliano asė. Juodos ir baltos spalvų derinys po senoviniais Rotušės rūsių skliautais. Tai vakar Keramikos muziejuje atidarytos Vidmanto Valiušio ir Aldonos Keturakienės parodos “Kontrastai” intriguojantys deriniai. Utenos rajone, Leliūnuose gyvenantis meistras V.Valiušis dar vadinamas “žiedimo karaliumi”. “V.Valiušiui kasdienis puodų žiedimas yra tarsi muzikanto pratimai. Jis laisvai žaidžia forma, negalvodamas apie techninius dalykus”, – pagiriamuosius žodžius meistrui žėrė A.Keturakienė. Ji kas vasarą pas V.Valiušį veža savo studentus, būsimuosius keramikus, išmokti senovinės juodosios keramikos technikos. Leliūnuose meistras turi ne tik degimo krosnį, kurioje 980 laipsnių Celsijaus temperatūroje pušinių malkų pelenai nusėda ant molio ir jį paverčia juodu. Jis buvusioje mokykloje įkūrė Keramikos muziejų, prie kurio iki vasaros už ES fondų lėšas turėtų būti įrengta keramikos studija profesionaliems menininkams. Vienos viešnagės Leliūnuose metu A.Keturakienė pasiūlė V.Valiušiui surengti bendrą parodą. “Bet iki to laiko tu turi įvykdyti mano užduotį: atsisakyti savo puodų ir vazų dekoro bei patobulinti kūrinių formas”, – tada išvykdama meistrui pasakė A.Keturakienė.

| | | |

Arklys ir jo ypatybės

Daugybė dabar esančių arklių tipų susiformavo per ištisas evoliucijos eras. Seniausi žinomi arkliai gyveno maždaug prieš 60 milijonų metų. Jų aukštis ties gogu tesiekė 25-45 cm. Priekinės šio arklio kojos buvo keturpirštės, o užpakalinės – tik tripirštės. Arkliai evoliucionavo keičiantis klimatui. Dabartinių arklių protėviai buvo visaėdžiai, gyvenantis tropinių miškų prieglobstyje. Keičiantis klimatui vietoj šių miškų atsirado plačios atviros erdvės. Evoliucijos metu arkliai prisitaikė prie jų – tapo žolėdžiais ir pradėjo greitai bėgioti, kad išvengtų plėšrūnų. Kadangi bėgant buvo reikalingas tik vidurinis pirštas, likusieji išoriniai pirštai vis mažėjo. Išnykus išoriniams pirštams kojos apačios kaulai irgi prisitaikė virsdami dabartinių arklių slėsna, besibaigiančia palyginti kieta kanopa. Arkliai pasidarė aukštesni, ilgesniu kaklu, o jų dantys prisitaikė prie naujo maisto. Svarbiausia reikšmę, arklio evoliucijoje, turbūt turėjo klimato pokyčiai, tačiau jo tolesnį vystymąsi labiausiai paveikė žmogus. Vos tik prijaukinęs arklį savoms reikmėms,žmogus veisė ir atrinkinėjo arklius, vystydamas ir stiprindamas naudingas jų savybes. Taip atsirado skirtingi arklių tipai – darbiniai, jojamieji ir nešamieji.

| | | |

Stambieji žemaitukai

Stambiųjų Žemaitukų kūrimasis prasidėjo XIX a. pabaigoje, atsiradus didesnio arklio poreikiui, kai žmonių nebetenkino smulkus Žemaitukų veislės arklys. Šiuo laikotarpiu šiaurės rytų Lietuvos dalyje Žemaitukai kryžminti su ristūnų (daugiausia Orlovo veislės) eržilais arba šių veislių eržilais mišrūnais, o pietryčių Lietuvoje žemaitukai kryžminti su šiaurės švedų (gudbranzdalių tipo) eržilais arba šių veislių eržilais mišrūnais. Taip kryžminant, o vėliau veisiant savyje, buvo sukurtas stambesnis ir daug tvirtesnis vietinis arklys, kuris nuo 1941 metų kartu su senojo tipo Žemaitukais vadinamas vietiniu arkliu. Vėliau, apie 1946 metus, šio tipo arkliai buvo atskirti nuo Žemaitukų ir pavadinti Rytų Lietuvos važiuojamaisiais arkliais. 1949 m. Rytų Lietuvos važiuojamieji arkliai kartu su Žemaitukais gavo bendrą žemaičių veislės pavadinimą, išskiriant senąjį ir sustambintą tipus. Nuo 1985 m. jie vadinami ne žemaičių veislės arkliais, o stambiaisiais žemaitukais. 1963-1965 m. Stambiesiems Žemaitukams gerinti buvo įvežti Šiaurės švedų veislės eržilai. Stambiųjų Žemaitukų spalvos įvairuoja nuo gelsvos, bulanos iki tamsiai bėros, juodos. Šiuo metu labiausiai paplitę bėri, tamsiai bėri, pelėki, bulani su dryžiu per nugarą ar juodi arkliai. Stambieji žemaitukai buvo veisiami linijinio veisimo būdu. Stambiųjų Žemaitukų veislės arklių tipas nebuvo baigtas konsoliduoti. Stambieji Žemaitukai į kilmės knygas įrašomi nuo 1948 m. kaip vietinė arklių veislė.

| | | |

Lietuvos sunkieji

Lietuvos sunkiųjų arklių veislė buvo pradėta kurti XIX a. pabaigoje. Veislės kūrimu 1894 m. užsiėmė “Darbui ir važiuoti arklių veisimo draugija”, kuri padidino Brabansonų, Peršeronų, Ardėnų ir kitų sunkiųjų veislių eržilų įvežimą. Su šiais eržilais buvo kryžminamos vietinės kumelės. 1923 m., karo sunaikintai veislinei medžiagai papildyti, iš Olandijos buvo importuoti sunkiojo tipo arkliai. 1925 m. iš Švedijos atgabenti Ardėnai. Gauti mišrūnai buvo žymiai gyvybingesni, geriau vystėsi ir, svarbiausia, labiau prisitaikęs vietos sąlygoms, negu importuoti arkliai. Tokie mišrūnai pietvakarinėje Lietuvos dalyje nulėmė tolimesnį sunkaus tipo arklių formavimąsi. Kryptingas veislininkystės darbas, geras šėrimas ir laikymas sudarė palankias sąlygas formuotis veislei, kuri 1963 m. buvo patvirtinta savarankiška, turinti 12 linijų. Lietuvos sunkieji arkliai kryžminami su 1963m., 2000m., 2001m. iš Švedijos įvežtais Ardėnų veislės eržilais. Lietuvos sunkieji į kilmės knygas įrašomi nuo 1948 m. kaip Ardėnų veislės arkliai ir jų mišrūnai. Antroji Lietuvos sunkiųjų arklių kilmės knyga išleista 1951m.ir leista iki 1996m. Lietuvos sunkiųjų arklių kilmės knygas veda Lietuvos arklių augintojų asociacija.

| | | |

Informacija apie Žemaitukų arklių veislę

“Ištvermingas, nelepus, stiprus, sumanus, sveikas, darbštus, tarnaująs iki 30 metų amžiaus, tikęs ne per sunkius žemės ūkio įrankius traukti; greitas, galįs pavaduoti dar nebuvusį traukinį, automobilį, darydamas per dieną 80-100 km, žemaitukas savo šeimininko ne tik nebuvo ignoruojamas, bet didžiai vertinamas”, – taip apie žemaitukus rašė Z. Mockus 1927 metais. Žemaitukai – viena seniausių veislių Europoje, žinoma jau nuo VI-VII amžiaus, – padėjo lietuviams karų ir priespaudų metais. Apie 1241 m. lietuvių mūšį su mongolais J. Kraševskis rašė: “… šis mūšis sustabdė totorių invaziją Vakarų link, tad Europa yra skolinga Lietuvai, kad ji nebuvo sunaikinta”. Šie ir kiti mūšiai, staigūs manevrai, tolimi žygiai buvo galimi tik turint daug greitų, tvirtų ir ištvermingų žirgų. Todėl garsas apie žemaitukus buvo plačiai pasklidęs. Dabar žemaitukų likę labai mažai. Žemaitukų arklių augintojų asociacijos nariai stengiasi pagausinti šią veislę, kad žemaitukai sugrįžtų į lietuvių gyvenimą ne vien priminti apie garbingą Lietuvos praeitį ir nacionalinio genofondo savitumą, bet būti ir viena iš labiausiai naudojamų arklių veislių vaikų sportui, pramogai, eksportui, šeimos ūkiui, hipoterapijai, turizmui ir t.t.

| | | |

Žemaitukų arklių augintojų asociacija

Žemaitukų arklių augintojų asociacija yra savanoriška, savarankiška, ne pelno organizacija, apjungianti fizinius ir juridinius asmenis, auginančius Žemaitukų veislės arklius, bei šios srities specialistus. Asociacija įkurta 1997 metais balandžio 17 dieną Lietuvos gyvulininkystės institute. Ji užsiima Žemaitukų veislės arklių išsaugojimu, veisimu, populiarinimu. 2004 04 05 Žemės ūkio ministro įsakymu Nr.100 asociacija yra pripažinta veislininkystės institucija, t.y. veda Žemaitukų arklių registrą ir kilmės knygą, tvarko veislinių arklių apskaitą, išduoda kilmės sertifikatus, rekomendacijas, rengia veislės išsaugojimo, selekcines programas, vykdo arklių vertinimus, darbinių savybių išbandymus-varžybas, populiarina veislę įvairiuose leidiniuose ir organizacinėmis priemonėmis koordinuoja veislinių Žemaitukų augintojų darbą, teikia pasiūlymus valstybinėms institucijoms dėl Žemaitukų arklių genofondo saugojimo, informuoja visuomenę apie Žemaitukų išsaugojimo reikšmę. XXI a. vis labiau populiarėja turizmas, gydomasis jojimas, vaikų žirginis sportas, pramogos, todėl universaliems, elegantiškiems ir tvirtiems Žemaitukams atsiveria plačios perspektyvos tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ypač svarbu, kad Žemaitukai galės pasitarnauti užimant mokyklinio amžiaus vaikus, ugdant jų fizines ir dvasines savybes, rengiant Lietuvos žirginio sporto pamainą.