„Filosofijos pagrindai II“ V. VIDURAMŽIŲ RACIONALUMAS
| |

„Filosofijos pagrindai II“ V. VIDURAMŽIŲ RACIONALUMAS

Racionalumo problemos negalima tapatinti su ratio klausimu, nors būtent tai sudaro šios problemos branduolį. Aišku, kad protas racionalus, bet čia nėra jokios problemos, nes tai paprastą tautologiją: protas protingas. Suprantama, kad šiuo atveju racionalumo problema traktuojama kaip ne-proto atitinkamumo protą problema. Konkrečiai, jutiminė sąmonė racionali tiek, kiek ji atitinka logines schemas. Pavyzdžiui, racionalus jutiminis paveikslas yra ne kas kita, kaip jutiminė sąvoka. Arba: pasaulis racionalus tiek, kiek jis atitinka proto normas ir reikalavimus. Būtent taip racionalumą suprato Klasicizmo ir Švietimo epochos filosofai. Su šia interpretacija galima visiškai sutikti, jeigu prisimintume, kad tai tik vienas mūsų problemos aspektas. Tai Aristotelis kuris, paprastai problemą svarstyti pradėdavo nuo raktinio žodžio reikšmės analizės. Lotyniškas žodis „ratio” turi daugybę reikšmių, tarp kurių pažymėtinos šios: 1. intelektas, protas; 2. minčių būdas; 3. pagrindas, motyvas. Matome, kad racionalumo problema apima ir gnoseologinius, epistemologinius bei metodologinius, ir ontologinius klausimus. Daugelis šiuolaikinių filosofų tyrinėjimų išaiškino, kad epistemologijos aspektu racionalumo problema netelpa į klausimo apie racionalų rėmus. T. Kuno „paradigmos”, M. Fuko „epistemos”, I. Lakatoso „mokslo – tyrimo programos” nėra loginės arba konceptualios sistemos. Šią prasmę paaiškino St. Tulminas, sakydamas, kad „racionalumas – tai ne loginės ar konceptualios sistemos kaip tokios, atributas, o žmogaus veiksmų ar iniciatyvų atributas…”. Beje, gerokai iki St. Tulmino, tai nurodinėjo K. Marksas, supratęs praktiką kaip pažinimo pagrindą, o konceptualias sistemas – kaip praktikos formas, paverstas mąstymo ir pažinimo formomis.

„Filosofijos pagrindai II“ VI. LAISVĖ. Laisvės istorija ir teorija
| |

„Filosofijos pagrindai II“ VI. LAISVĖ. Laisvės istorija ir teorija

Trečiame Mozės Būties knygos skyriuje aprašoma pirmų žmonių, Adomo ir Ievos, nusidėjimo scena. Nusidėjimu buvo tai, kad Adomas su Ieva valgė vaisių nuo uždrausto gėrio ir blogio pažinimo medžio. Pats uždrausto medžio egzistavimo faktas reiškė apribojimą visko leistinumo kaip beribės ir beprasmiškos laisvės ir kartu autentiškos laisvės pirmiems žmonėms dovanojimas. Uždraustas medis simbolizavo žmogaus atsakomybę už savo poelgius: nėra laisvės be atsakomybės. Po nusidėjimo žmogus neprarado laisvės, bet iš absoliučios ji tapo reliatyvia, kadangi susiėjo į pasirinkimo laisvę, pirmiausia tarp gėrio ir blogio. Vienuolis Pelagijus (360 – 418) nesiejo reliatyvios laisvės su pirmagime nuodėme, dėl to jo mokymas buvo pasmerktas Efesso soboro 431 metais kaip eretinis. Laisvės reliatyvumas po nusidėjimo pasireiškė ir daugelyje jos apribojimų, kaip antai: darbas, dorovė, pažinimas ir kt. Apribojimai reiškia, kad žmogus privalo skaitytis su jais, sekti juos. Kitaip tariant, apribojimai yra ne kas kita, kaip būtinybė, užgimusi iš piktnaudžiavimo laisve. Mes matome, kad laisvė nėra įsisąmoninta būtinybė, kaip manė Karlas Marksas, priešingai, būtinybė yra puolusi laisvė. Absoliuti laisvė, buvusi Edeno sode iki nusidėjimo, nebuvo apribota kokia nors būtinybe: su būtinybe koreliuoja tik reliatyvi laisvė. Protestantizmo pradininkas Martinas Liuteris (1483 – 1546) manė, kad viskas vyksta iš būtinybės. Tačiau šiuo pagrindu būtų per anksti daryti išvadas, kad jei viskas būtina, tai laisvės paprasčiausiai nėra. Būtinybė, jo nuomone, nėra prievarta, o reiškia – neišvengiamumas.

„Filosofijos pagrindai II“ Likimas ir laisvė
| |

„Filosofijos pagrindai II“ Likimas ir laisvė

Antikos graikai, kuriems visiškai nebūdingas polinkis į prietarus, turėjo išbaigtą pažiūrų į likimą sistemą, kuri, jų manymu, priklausė nuo dviejų faktorių: moralinio, t.y. teisingumo, ir estetinio, t.y. pasaulio harmonijos. Helenų sąmonė pradėjo mitologizuoti nuo vaizdinio apie daimonus (gr. daimon – „demonas”). Kiekvienas žmogus turi savo daimoną (romėnai jį vadino genijumi – genius), dvasią, atsakingą už jo likimą. Mitai apie daimonus reiškė bendrą likimo idėją, be kokios nors jo apraiškos ir veikimo. Įvykus konkretizacijai, daimonai transformavosi į žmones globojančias dvasias. Antai, Sokrato daimonas kritinėse situacijose patarinėjo, ko jam nedaryti. Kaip žinoma, po teismo sprendimo išgerti nuodų taurę, Sokrato draugai sudarė jam galimybę pabėgti iš Atėnų. Tačiau jis paklausė savo daimono patarimo to nedaryti ir išgėrė taurę su cikuta. Pažiūrą į daimonus graikai apibendrino aidos sąvoka (gr. aída – „likimas”). Aida garbinta kaip dievybė, bet nepersonifikuota: mūsų nepasiekė jos atvaizdai. Galbūt jų ir nebuvo. Vadinasi, aida – tai beveidė lemtis. Likime graikai visada akcentavo negatyvų žmogui momentą, kurį vadino „potmos” ir suprato jį kaip mirtį.

| |

Siekiama užtikrinti efektyvią triukšmo prevenciją

Sveikatos apsaugos ministerijoje vyko Triukšmo prevencijos tarybos posėdis, kurio darbotvarkėje – Valstybinės triukšmo prevencijos veiksmų programos, akustinio triukšmo leidžiamuosius lygius nustatančios higienos normos svarstymas bei Tarybos veiklos 2006 m. prioritetų nustatymas. Aptartos Pasaulio sveikatos organizacijos, Europos Sąjungos, Lietuvos triukšmo valdymo ir prevencijos politikos bei triukšmo poveikio žmogaus sveikatai vertinimo aktualijos. Triukšmo prevencijos taryba – 2005 metais sukurta kolegiali patariamoji LR Vyriausybei atskaitinga institucija, nagrinėjanti triukšmo prevencijos plėtros klausimus ir teikianti pasiūlymus valstybės institucijoms, įgyvendinančioms valstybės politiką triukšmo prevencijos srityje bei Valstybinę triukšmo prevencijos veiksmų programą. Tarybai vadovauja Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) viceministras Rimantas Šadžius. Tarybos sudėtyje – 25 nariai: Susisiekimo, Švietimo ir mokslo, Vidaus reikalų, Žemės ūkio, Aplinkos ministerijų pareigūnai, Lietuvos universitetų mokslininkai. Tarybos darbe taip pat dalyvauja įvairių valstybinių ir visuomeninių organizacijų atstovai: Pasaulio sveikatos organizacijos biuro Lietuvoje vadovas, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos vadovas, Lietuvos akustikų, architektų, higienistų ir epidemiologų, statybos inžinierių sąjungų, Lietuvos savivaldybių, projektavimo įmonių asociacijų atstovai.

| | | |

Laisvės kryžkelės (IX). Agentai smogikai: teisti ar palikti?

MGB–KGB agentai smogikai suvaidino itin svarbų vaidmenį galutinai sunaikinant ginkluotą rezistenciją Lietuvoje. Jie buvo verbuojami iš suimtųjų laisvės kovotojų ir patys naikino ne tik buvusius bendražygius, bet ir civilius šalies gyventojus. Civilius paprastai žudydavo siekdami sunaikinti galimus liudytojus ir taip „pridengti“ specialiąsias saugumo operacijas. Smogikai veikdavo saugumo majoro Aleksejaus Sokolovo suformuotose vadinamosiose specialiosiose grupėse, kurioms paprastai vadovaudavo koks nors operatyvininkas. Tokių grupių priedangai naudota griežta konspiracija, o jų nariai faktiškai neturėjo galimybių pabėgti ar pasitraukti iš spec. grupių sudėties, nes tuojau pat „kompromatas” būtų pamestas tikriesiems partizanams. Tiesa, yra žinomi keli atvejai, kad, net išdavęs savo kovos draugus, vienas kitas užverbuotas spec. grupės narys pabėgdavo ir toliau partizanaudavo. Istorikas Mindaugas Pocius savo atliktame tyrime teigia, kad iš viso 1945-1959 m. specialiosios ir agentūrinės kovinės grupės nužudė apie 500 ir paėmė į nelaisvę apie 220 partizanų. Agentai smogikai klasta ištardė apie 700 pasipriešinimo dalyvių. Tai sovietiniam saugumui leido atskleisti ir suimti apie 4900 rėmėjų, ryšininkų ir rezervistų. Remiantis istoriko pateikta dokumentine medžiaga, taip pat galima suskaičiuoti, kad specialiosios grupės nužudė apie 60 ryšininkų, rėmėjų ir civilių gyventojų. Tai – tik žinomi faktai, o iš tikro neginkluotų gyventojų galėjo žūti kelis kartus daugiau.

| | | |

Laisvės kryžkelės (VIII). Antano Kraujelio–Siaubūno ir Marijono Misiukonio asmenybių kontroversijos

1965 m. kovo 17 d. saugumiečiams apsupus Antano Pinkevičiaus sodybą žuvo vienas paskutiniųjų Lietuvos partizanų Antanas Kraujelis-Siaubūnas, Pabaisa. Tų pačių metų liepos 6 d. Žemaitijoje dar žuvo Pranas Končius-Adomas, o Aukštaitijoje Stasys Guiga-Tarzanas išsislapstė iki pat 1986 m. ir mirė dėl ligos. Tačiau Antano Kraujelio atvejis įdomus dar tuo, kad jo likvidavimo operacijoje dalyvavo tuometinis sovietinio saugumo leitenantas Marijonas Misiukonis, kuris atkūrus Nepriklausomybę tapo vidaus reikalų ministru. Beje, M.Misiukonis jau šiais laikais Prezidento dar buvo apdovanotas ir Gedimino ordinu. M. Misiukonis visą laiką sovietmečiu dirbo KGB VI skyriuje, o į miliciją perėjo tik 1984 metais. Dar viena įdomybė – M. Misiukonis pats yra minėjęs, kad jau lietuviško saugumo buvo apklaustas dėl specialiųjų priemonių naudojimo tiriant vieną politinę bylą sovietmečiu. Kitaip sakant, jis buvo įtariamas valią paralyžiuojančių nuodų naudojimu… Žodžiu, įdomi asmenybė, tačiau kontroversija ta, kad Lietuvos valstybė apdovanojo du skirtingose barikadų pusėse buvusius žmones, vienas iš jų prisidėjo prie kito žūties. Onos Kazlienės pasakojimas tik patvirtina, kad net šiais laikais žmonės vengia kalbėti apie išdavikus, sakyti jų pavardes. Galima sakyti, kad daugelio garbingo amžiaus žmonių sąmonėje laikai pasikeitė labai nežymiai ir sovietmetis paliko antspaudą visam gyvenimui.

| | | |

Laisvės kryžkelės (VII). Generaliniai tarėjai: lietuviška savivalda ar nacių tarnai?

Prasidėjus nacių ir sovietų karui, taip pat prasidėjo Birželio sukilimas. Susikūrė Lietuvos laikinoji vyriausybė, kuri per Kauno radiofoną paskelbė atsišaukimą Lietuvos gyventojams. Buvo raginami visi buvę nepriklausomos Lietuvos valdininkai, nesvarbu kokio rango – valsčių viršaičiai, apskričių viršininkai, policininkai, – užimti tas pareigas, kurias jie ėjo iki sovietų okupacijos. Į tokį Laikinosios vyriausybės raginimą atsišaukė labai daug buvusių įvairaus rango valdininkų ir policininkų. Į savo buvusias pareigas grįžo apie 40 proc. nepriklausomos Lietuvos policininkų, sugebėjusių išvengti sovietų represijų pirmaisiais okupacijos metais. Mėginta atkurti visus valdžios organus – veikė ir Vyriausybė, ministerijos, policija, buvo mėginama atkurti kariuomenę, sudarytas Ginkluotųjų pajėgų štabas ir kiti įvairūs kitokio rango valstybinės valdžios organai. Taigi valsčiuose ir apskrityse nemažai buvusių Lietuvos laikų valdininkų grįžo į savo tarnybos vietas, o kitus paskyrė Laikinoji vyriausybė. Tačiau nacių Vokietijos planai Lietuvos ir kitų Baltijos šalių atžvilgiu buvo kitokie – jie nesirengė pripažinti nepriklausomų Baltijos valstybių bei leisti joms savarankiškai tvarkytis, 1941 m. liepos pabaigoje Baltijos šalyse buvo įvesta civilinė vokiečių valdžia. Faktiškai Baltijos šalims buvo taikomas okupacijos statusas, sudarytas Ostlando reicho komisariatas, kurio dalimis tapo Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Gudijos generalinės sritys.

| | | |

Arklys tradicijose

Arklio garbinimo paprotys į Lietuvą atėjo kartu su indoeuropiečiais, kurie juos prilygino dievams, vėliau laikė šventais dievų gyvuliais. Indoeuropietiškas arklio pavadinimas ašva, ašvienis išlikęs vietovardžiuose. Pro Raseinius teka upė Ašva, netoli Daugpilio telkšo Ašvos ežeras. Kumelė, kumelys, eržilas taip pat senoviniai arklio pavadinimai. Manoma, kad žirgu arklys tapo, kai žmogus jį apžergė ir ėmė joti. Pradėjus arti žemę atsirado arklio pavadinimas. Beveik visi pagoniški lietuvių dievai turėjo žirgus. Saulė dangų apvažiuodavo važeliu, pakinkytu trimis žirgais: deimantiniu, auksiniu ir variniu. Perkūno eržilas Liepsnotas, lėkdamas dangumi, palikdavo ugnies ruožą – žaibą. Žirgą, galintį pavirsti viesulu, sugebantį iš nasrų lieti ugnį, turėjo ir aitvaras. Juodais žirgais į savo sueigas sujodavo velniai ir raganos. Įkyrios slogutės arklius jodindavo ir slogindavo (susargdindavo), o globojo ir saugojo mažieji žmogučiai kaukai. Dieviškieji dvyniai ašvieniai, vadinami žirgeliais, liaudies mene išliko iki šių dienų. Žirgeliais buvo puošiami namų stogai, avilių kraigai, pakinktai, prieverpstės, rankšluostinės, sutuoktuvinių lovų galai. Žirgeliai vaizduojami su kryžiais ir karūnomis. Senovės lietuviai visada arklį laikė nepaprastu, nevalgė jo mėsos, tikėjo, kad jis gali prabilti žmogaus balsu, įspėti apie gresiantį pavojų, padėti pakliuvusiam į bėdą.

| | | |

Žirgo plauko spalva

Dažniausiai žirgo plauko spalva nustatoma pagal galvos, kaklo ir liemens spalvas, karčių, uodegos bei kojų skirtingus atspalvius. Grynų spalvų arklių beveik ir nėra, nebent balti ir juodi, laikomi pačiais elegantiškiausiais. Lietuvoje dažniausiai jie yra pereinamųjų spalvų. Vyrauja bėri – tamsiai rudi. Jeigu toks žirgas į juodumą – jis juodbėris, jei į šviesumą – šviesbėris, jeigu į rusvumą – sartis. Pietų lietuviai juos dar vadina palviais, vakarų aukštaičiai – timsriais. Jeigu tas rusvumas dar intensyvesnis, beveik auksinis, ypač karčiuose ir uodegoje, žirgai šaukiami raudbėriais arba tiesiog raudais. Kartais žirgas atrodo lyg nublukęs: būtų bėras ar sartas, tik kad tarsi apdulkėjęs… Viskas gerai – jis toks ir turi būti, tai dulsvas žirgas. „Pabalnokit šešis žirgus, visus šešis širmus!“ – dainuodavo mūsų seneliai. Širmi – tai balti su įvairių formų ir skirtingo intensyvumo tamsių plaukų priemaiša žirgai. Kumeliukai gimsta tamsūs (juodi, bėri), bet antrais-trečiais metais, po išsišėrimo, prisimaišo šviesių plaukų. Suaugę širmiai išgražėja, sušvyti sidabriniu atspalviu. Kai šitame sidabriniame fone ant liemens dar išsidėstę obuolio dydžio tamsių plaukų ratai, tokius žirgus vadiname obuolmušiais.