Mokslo sritys

Septynioliktasis amžius atveria filosofijos raidos periodą, kuris vadinamas Naujaisiais laikais. Šį amžių paprastai vadina mokslinės revoliucijos epocha. Tačiau man atrodo ne visai korektiška charakterizuoti filosofiją kaip metafiziką remiantis fizika (mokslu). Manyčiau, kad reikia rasti bendrą sociokultūrinį kontekstą, relevantišką ne tik mokslui, bet ir filosofijai, menui ir kitoms visuomenės sąmonės formoms. Toks bendras kontekstas 17 amžiuje buvo klasicizmas, susijęs su menu ir estetika. Jo esmė apibūdinama simetrijos, proporcijos ir harmonijos kategorijomis. Klasicizmas aprėpia ne tik racionalizmą, bet ir empirizmą. Naujųjų laikų empirizmo pradininkas buvo anglų filosofas-materialistas Frensis Bekonas (1561-1626). Jo negatyvus požiūris į Atgimimo panteizmą ir mistiką nulėmė jo empirizmą. Be to, jis paveldėjo anglų viduramžiškojo nominalizmo tradicijas, kuriomis remdamasis, jis nepripažino jokių abstrakčių samprotavimų ir problemų, tarp jų ir būties problemų. Savo empirizmo kredo jis suformulavo mokyme apie stabus. Yra keturios stabų atmainos. Pirmoji - giminės stabai (lot. idola tribus). Apie gamtą žmonės dažnai sprendžia pagal analogiją su savo pačių savybėmis, supanašindami gamtą su žmonių nuostatomis. Antai kalbame apie gamtos dėsnius, užmiršdami, kad tai metafora, besiremianti visuomenės juridinių įstatymų, kurių gamtoje nėra, samprata,. Būties problema iš tos pačios srities, t.y. žmogiškosios egzistencijos problema, nukreipta į gamtą. Kitaip tariant, Bekonas čia faktiškai kritikuoja filosofų ir mokslininkų sociomorfizmą.

18 amžių dažnai vadina Švietimo epocha. Šį terminą pirmą kartą pavartojo prancūzų filosofas ir publicistas Volteras (1694-1778). Terminas, man atrodo, vykęs, nes patikslina proto sąvoką - epochos svarbiausią charakteristiką. Tikrai, tikėjimas proto galia apibūdina pačią švietimo esmę, bet čia reikia atsiminti, kad tai - apšviestas, o ne pažįstantis protas. Švietimo filosofai buvo tik sistemintojai, kurie susistemino ir logiškai užbaigė savo pirmtakų idėjas. Dar daugiau, filosofai-švietėjai suprato protą kaip taikomąjį reiškinį, tai - registruojantis, aprašantis, empirinis protas. Švietimas yra empirizmo epocha. Neatsitiktinai estetikoje ir mene viešpatauja baroko stilius, kai didžiausias dėmesys tenka detalėms. Ypač tai pastebima architektūroje: daugybė į žemėn svyrančių sunkių detalių. Tai tikroji klasicizmo priešybė, kuriam būdingas dėmesys griežtumui ir paprastumui, logikai ir tikslumui. Jeigu Klasicizmo amžiui buvo būdingas empirizmo ir racionalizmo supriešinimas, tai Švietimo amžius buvo materializmo ir idealizmo kova. Abi srovės, nors priešingos pasaulėžiūros, buvo būdingos empirizmui. Materialistų empirizmas nebuvo nuoseklus ir baigtas: apribojimai buvo būdingi pačiam materializmui, juos pašalinus būtų tekę atsisakyti paties materializmo. Tai gerai suprato prancūzų materialistas-sensualistas Etjenas Bono de Kondiljakas (1714-1780), kraštutinio sensualizmo filosofas. Jis niekada nesidomėjo išoriniu pasauliu ir net nekėlė materijos klausimo, tiesiog viską suvesdavo į savo „pojūčių teoriją".

Kanto fenomenų ir noumenų dualizmą bandė įveikti Johanas Fichtė, teigdamas, kad egzistuoja kažkoks Aš, kuris yra grynas veikimas, priešingas Kanto daiktui savyje, kuris yra objektas. Šitos veiklos esmę sudaro tai, kad Aš numato (pagimdo) save, t.y. Aš = Aš. Po to Aš supriešinu save su ne - Aš. Grįžtame prie Fichtės „Aš numato (kauzaliai) Aš" ir lyginame jo poziciją su Dekarto „Aš mąstau, taigi esu". Dekartui egzistavimo kriterijus - mintis. Fichtei egzistuoja tai, ko savaime pakanka, kas sugeba produkuoti save. Tai yra tikroji būtis. Toliau Fichtės Aš priešpriešina sau ne - Aš: tas ne - Aš yra empirinis pasaulis. Pagaliau vyksta Aš ir ne - Aš sintezė. Vadinasi, ne - Aš yra Aš atspindys, kuriam būdingos Aš charakteristikos. Akivaizdu ir kita: būtis, kaip Aš, yra veikimas, o ne tam tikras daiktas, taip pat ir Kanto daiktas sau. Būdami riboti, Aš ir ne - Aš tampa kažkokie apibrėžti, nes nubrėžta kiekvieno iš jų riba. „Pirmojo pagrindimo absoliutus Aš, - rašo Fichtė, - nėra kažkas (jis neturi jokio predikato ir jokio predikato negali turėti". Taigi būtis ir empirinis pasaulis palaiko vienas kitą, sudarydami savo vienybės absoliutų egzistavimą. Nei Kanto subjekto ir objekto dualizmas, nei Fichtės veiklos monizmas neatitiko Fridricho Šelingo reikalavimų. Jis manė, kad visos esamybės pagrindas negali būti nei būtis (Kanto daiktas sau), nei Fichtės Aš veikla. Tikrasis pirmasis pagrindas esąs subjekto ir objekto tapatumas.

Nebūties idėja yra ypatinga tiek filosofijos istorijoje, tiek ir apskritai visuomenės kultūros istorijoje. Viena vertus, ši idėja lyg ir egzistuoja, ją žinojo dar senovės pasaulis, antra vertus, jos lyg ir nėra - apie ją nepriimta kalbėti nei filosofijos istorijos kursuose, nei kultūros istorijos apžvalgose. Geriausiu atveju ji yra fonas, kuriame svarstoma būties problema ir kiti tradiciniai klausimai. Nereikėtų painioti mirties problemos su nebūties problema: pirmoji yra psichologijos, filosofijos, pagaliau dvasios klausimas, o štai pastaroji yra egzistavimo/neegzistavimo ontologinė problema. Morkaus Evangelijoje (14:62) į vyriausiojo kunigo klausimą „Ar tu esi Kristus, Palaimintojo Sūnus"?", Jėzus atsakęs „Aš esu". Kad tai ne įprasta gramatinė forma („Aš esu"), sujungianti asmeninį įvaizdį su veiksmažodžiu, nurodo kita Kristaus frazė Jono Evangelijoje: „ Pirmiau, negu buvo Abraomas, Aš esu" (8:58). Jis nepasakė logiškai ir gramatiškai taisyklingai „, Pirmiau, negu buvo Abraomas, Aš buvau, bet - „Aš esu". Čia slypi gili prasmė, kurią gali atskleisti tai, kaip Dievas (Jehova) save vadina: „Aš esu, kuris esu " (Išėjimo 3:14). Pažodžiui verčiant iš hebrajų kalbos tai skambėtų taip: „Aš esu tas, kas Aš esu". Vadinasi, Kristaus atsakymas „Aš esu" reiškia, kad Jis yra tikrasis Dievas. Būtų skubota iš to daryti išvadą, kad kalbėti apie Dievą reiškia kalbėti apie tikrąją būtį, nes tokiu atveju dėl Dievo ir žmogaus esmių skirtumo tektų pripažinti, kad Dievas kuria ydingos būties pasaulį. Iš tikrųjų pasaulis tapo ydingas tik po Adomo ir Ievos nusidėjimo.

Kaip Dievas kūrė pasaulį aprašoma Mozės Penkiaknygės pirmosios knygos pirmajame skyriuje. Šis procesas užėmė šešias simbolines dienas, simbolines tuo atžvilgiu, kad diena čia ne kalendoriaus vienetas, o tam tikras periodas. Pirmą dieną buvo sukurta dangus ir žemė, t.y. dvasinis ir materialusis pasaulis. „Žemė buvo tuščia ir be pavidalo" (Pr. 1:2). Tai reiškia, kad sukurtas pasaulis neturėjo formos (Dievo pavidalo) ir buvo tuščias (be turinio). Verčiant į šiandieninės kosmogonijos kalbą, pirmasis kūrimo aktas buvo singuliarinis taškas be erdvinės struktūros ir reiškinių, jį pripildančių. Ir toliau: „Gilybės buvo paskendusios tamsybėje, o Dievo Dvasia dvelkė viršum vandenų" (ten pat). „Tamsa" kalba apie šviesos nebuvimą. „Vanduo" nurodo materialaus pasaulio pirmagimę stichiją (plg. Talį). „Gilybė" („bedugnė") - tai niekas (nebūtis-nebuvimas). Kaip matome, net niekas buvo sukurtas.Vadinasi, pasaulio kūrimas prasidėjo nuo kūrimo dienos antrosios pusės, nes pirmąją dienos pusę buvo sukurta tik prielaida - niekas („bedugnė"), kurioje nėra nei erdvės, nei laiko. Dangaus ir žemės sukūrimas nebuvo prieš bedugnę, tai - aprašymas to, kas buvo padaryta pirmąją kūrybos dieną. Toliau Mozės knygoje rašoma: „Ir Dievas tarė: tebūna šviesu! Ir atsirado šviesa. Ir Dievas, matydamas, kad šviesa gera buvo, atskyrė ją nuo tamsybių..." (Pr. 1:3-4).

Senovės Graikijos filosofijoje žmogaus vidinio pasaulio aprašymui naudota sielos - ypatingos, egzistuojančios nepriklausomai nuo kūno substancijos, sąvoka. Ši sąvoka glaudžiai susieta su antikiniu gamtos sudvasinimu - animizmu (lot. anima - gyvybė, animus - dvasia). Senovės graikai griežtai neskyrė dvasinio ir materialaus: pvz., gr. psiuchē - ne tik siela, bet ir būtybė. Dvasiniai ir materialūs procesai buvo maksimaliai suartinami, kartais laikomi beveik identiškais. Tuo atveju skirtumas buvo matomas materialumo lygmenyje: sielą sudaro lengvoji materija, kūną - grubioji. Net Platono eidosai suprasti kaip lengvi materialūs kūnai. Taliui viskas susideda iš vandens, taip pat ir siela. Anaksimenui siela sudaryta iš labai išretinto oro. Demokritui viskas susideda iš atomų, žinoma, ir siela, netgi dievai iš atomų. Demokritas, atrodo, buvo pirmasis, pavadinęs žmogų mikrokosmu (mažu kosmosu), t.y. makrokosmo (didžiojo kosmoso) analogu. Heraklitas naudojo pasaulio sielos sąvoką. Taip pat išryškėjo žmogaus sielos ir pasaulio sielos kaip mikro- ir makrokosmo opozicija. Natūrfilosofų sielos samprata aiški, išskyrus Anaksimandro apeironą. Manau, kad apeironas yra ne kas kita, kaip pasaulio siela, apimanti žmonių sielas, kaip kažką apibrėžtą. Antikos filosofijoje sielos kaip ypatingos substancijos kūno sąvoka Pitagoro filosofijos pagrindas buvo mokymas apie metampsichozę (sielos persikėlimą).

Viduramžių neoplatonikas Erigena ir jo teologinės variacijos vaizduoja Platono pateiktą sąmonės schemą. Jis skiria protą (intellectus), samprotavimą (ratio) ir vidinį jausmą (sensus interior). Protas turi intuityvią prigimtį ir mąsto apie Dievą, tikriau, bando tai daryti, nes Dievas aukščiau bet kokios būties. Samprotavimas mąsto apie daiktų amžinus pirmapradžius ir pirmavaizdžius, esančius Dieve. Ir tik vidinis jausmas nukreiptas į jutiminį pasaulį. Šio jutimo veiklą sudaro sąvokų formos jutiminių vaizdinių apibendrinimas. Mistikas Hugo iš Šv. Viktoro (1097-1141) savo sąmonės traktuotėje mažai kuo skiriasi nuo Erigenos. Bendrosios schemos lygyje skirtumai tik terminų vartosena, tai liudija Platono tradicijos patvarumą. Erigenos protą atitinka Hugo stebėjimas (contemplatio), samprotavimą - apmąstymas (meditatio), vidinį jausmą - vaizduotė (cogitatio). Vėlyvųjų Viduramžių mąstytojai pirmenybę teikia ne Platono, bet Aristotelio tradicijai. Tomas Akvinietis traktuoja sielą kaip subsistencinę (nematerialią) formą, kaip dvasinę esybę. Ji nemirtinga, nes yra savarankiška kūno substancija, galinti funkcionuoti be jo. Sielai būdingi intelektualūs ir jutiminiai sugebėjimai. Be to, jutimai paklūsta protui. Tuo pat metu Akvinietis pripažįsta, kad mąstymas priklauso nuo jutimų tuo požiūriu, kad jam reikia fantasmų (gr. fantasma - juslinis atvaizdas), kaip medžiagos.

F. Bekonas, empirikas materialistas, mažai domėjosi sąmonės (sielos, pagal jo terminiją) klausimais, jo pagrindinis dėmesys buvo skirtas mokslo metodologijai. Jo samprotavimai apie žmogaus sielos sugebėjimus yra empirizmo metodologijos įvadas. Jis pažymi du pagrindinius sugebėjimus - samprotavimą ir valią. Šie du sielos sugebėjimai nagrinėjami atitinkamai logikos ir etikos. Logiką Bekonas supranta labai plačiai. Ji, jo nuomone, nagrinėja atradimo, teiginio, atminties ir pranešimo klausimus. Tačiau atradimo problema, griežtai kalbant, tai - ne logikos, o metodologijos, iš dalies epistemologijos (mokymo apie žinojimą) problema. Logika taip pat nenagrinėja atminties, tai psichologijos problema. Pranešimas nėra logikos dalykas, tuo domisi lingvistika ir komunikacijos teorija. Tik teiginys priskiriams logikos sričiai. Bet ir jį Bekonas nagrinėja ne tiek logikos požiūriu, kiek metodologiškai. Jo teiginys prilygsta samprotavimui, supratimui ir sprendimui. Teiginys, jo nuomone, veržiasi į tiesą. Svarbiausieji samprotavimo veiklos rezultatai yra teiginys ir tiesa, o svarbiausiasis valios rezultatas yra veikimas ir gėris. Jeigu Bekonas būtų buvęs nuoseklesnis, jis būtų išskyręs ir estetiką - mokymą apie grožį. Samprotavimo ir valios tarpininkas yra įsivaizdavimas, kurio svarbiausias vaidmuo - būti samprotavimo ir valios įrankiu.

Originalią ir labai vaisingą sąmonės koncepciją sukūrė K. Marksas. Jis nuosekliai taiko socialinę poziciją tiek būties (visuomeninė būtis), tiek ir sąmonės problemoms: sąmonė, jo nuomone, yra „visuomeninis produktas", kuris apibūdinamas kaip aukštai organizuotos materijos (smegenų) savybė atvaizduoti objektyviąją tikrovę. Būtina turėti omeny, kad Marksui sąmonė yra ne tiesiog smegenų savybė, o smegenis turinčio visuomenės žmogaus savybė. Žmogus palaiko sudėtingus ekonominius, socialinius, politinius ir kitokius santykius su kitais žmonėmis. Šie santykiai priklauso nuo to, kaip žmogus suvokia pasaulį, ir iš esmės yra to suvokimo formos. Taigi sąmonė yra ne kas kita, kaip visuomeninė sąmonė. Svarbi ir Markso tezė apie sąmonę kaip materijos atvaizdinį. Ši tezė daug kartų buvo kritikuojama, dažniausiai neteisingai. Antai buvo teigiama, kad „atvaizdinys" yra nekritiškas sąmonės palyginimas su veidrodžiu. Nieko panašaus. Atvaizdinį (atspindį) Markas supranta ne ontologiniu, o gnoseologiniu požiūriu: jį domina ne tai, kas yra sąmonė (ontologinis aspektas), o koks sąmonės santykis su materialiuoju pasauliu (gnoseologinis aspektas). Kitaip tariant, sąmonės „apibūdinimas" yra ne šio žodžio loginis apibrėžimas, o pagrindinio gnoseologijos klausimo sprendimas apie tai, kas pirminis ir kas antrinis: kaip atvaizdinys, sąmonė antrinė materijos atžvilgiu.

Pojūčiai atsiranda dėl objektyvaus pasaulio daiktų poveikio žmogaus jutimo organams. Pojūčių tipų tiek, kiek žmogus turi jutimo organų, t.y. penki. Vadinasi galima kalbėti apie regos, klausos, lietimo, uoslės ir skonio pojūčius. Pojūčių rūšių žymiai daugiau, nei jų tipų. Pvz., lietimo pojūčiai gali būti odos lietimo (daktiliniai), temperatūros, skausmo, raumenų-sąnarių ir kitokie. Pojūčiai fiksuoja atskiras daiktų savybes ir sudaro medžiagą, iš kurios gimsta suvokimai, atspindintys objektų vientisumą. Pojūčiai žymiai didesniu mastu lemiami žmogaus organizmo biologinių faktorių, negu suvokimai. Skirtingai nuo pojūčių, suvokimai žymiai daugiau sociolizuoti, susiję su refleksija ir ankstesniuoju patyrimu. Pavyzdžiui, įkaitinto metalo matymo požiūris sudaro juslinį vaizdą, atspindintį raudoną metalo spalvą. O regėjimo suvokimas, remdamasis ankstesniuoju patyrimu, jau turi informaciją ne tik apie metalo spalvą, bet ir jo temperatūrą. Patyrimo vaidmuo suvokimo atveju suprantamas: jeigu žmogus turėjo įkaitinto metalo lietimo pojūtį, tai vėliau įkaitinto metalo spalva asocijuojasi su jo temperatūra. Refleksijos vaidmenį suvokime galima paaiškinti tokiu pavyzdžiu. Apžiūrėdamas daiktą, žmogus gali būti nepatenkintas turimu regėjimo vaizdu. Kad geriau apžiūrėtų, žmogus keičia savo padėtį daikto atžvilgiu. Nepasitenkinimas atvaizdu rodo, kad dėmesys sutelktas ne į patį daiktą, o į jo suvokimą. Tai ir yra refleksija - dėmesys į suvokimą, o ne į jo objektą. Dėl patyrimo ir refleksijos, suvokimas atspindi daiktų ryšius ir santykius, jam būdingi supratimo elementai.