„Filosofijos pagrindai II“ Dorovinė sąmonė
Visuomeninis sąmonė turi daugybę formų, kurių egzistavimą nustato jų objektas, o taip pat požiūriu į socialinę tikrovę. Toliau aš ketinu aptarti esmines, mano manymu, visuomeninės sąmonės formas: dorovinę, estetinę ir socialiai-politinę sąmonę. Kitos formos vienokiame ar kitokiame lygyje išsivysto iš pagrindinių, o todėl gali būti gvildenamos pagrindinių ribose. Toks, pavyzdžiui, yra teisinė sąmonė, priklausanti socialiai-politinei sričiai. Religinė sąmonė pernelyg fundamentali, kad ją aptarinėtume kartu su kitomis formomis. Štai kodėl ji buvo aptarta skyriuje „Filosofija ir religija” (žr. „Filosofijos pagrindai”, 1 d.). Dorovinės sąmonės atsiradimą galima aiškinti skirtingai. Bet atsižvelgiant, kad religinė sąmonė yra istorinis visos kultūros pirmapradis, todėl belieka pripažinti, kad dorovinė sąmonė turi tiesioginį ryšį su religija. Prisiminkime pirmų žmonių nusidėjimo sceną, aprašytą pirmame skyriuje pirmoje Mozės Penktaknygėje. Gėrio ir blogio pažinimo medis buvo uždraustas Adomui ir Ievai. Aptikę Dievo draudimą, pirmi žmonės atsikando šio medžio vaisių: jų akys atsivėrė, ir jie pamatė, kad nuogi. Į Dievo kvietimą pasirodyti jie neatsiliepė iš gėdos jausmo („nuogi”). Akivaizdu, kad šis jausmas susiformavo gėrio ir blogio pažinimo pagrindu, fundamentalių bet kokios dorovės kategorijų. Gėda funkcionuoja ten, kur pažeisti Dievo įsakymai: gėda pavaduoja jų veikimą. Tai savotiškas Dievo nuostatų surogatas. Po žmonių nusidėjimo Dievas tapo transcendentiniu, palikdamas pėdsaką žmogaus sieloje sąžinės pavidalu – dorovine žmogaus su Dievu ryšio forma.