Sąmoninga šmeižto bei melo kampanija Lietuvoje prasidėjo iškart po to, kai 1944 m. sovietų kariuomenė reokupavo kraštą. Nors tam tikros propagandos būta ir ankstesniais metais, ypač siekiant apjuodinti Birželio sukilimą ir taip auklėjant vadinamosios 16-osios sovietinės lietuviškosios divizijos kontingentą bei atitinkamai nuteikiant į Sovietų Sąjungos gilumą pasitraukusius lietuvius. Vis dėlto tų pirmųjų šmeižto proveržių negalima vadinti kažkokia kryptinga Komunistų partijos bei sovietinių spec. tarnybų koordinuojama veikla. Tačiau žlugus nacių Vokietijai pasikeitė ir dezinformatorių veiklos pobūdis bei metodai. Pirmiausia, aišku, sovietams buvo svarbiausia Vakarų sąjungininkų akyse paneigti Baltijos valstybių okupacijos faktą. Juolab kad Stalinas puoselėjo ir vėliau įgyvendino visos Europos persidalijimo planus. Baltijos valstybių inkorporavimo į SSRS istorija Vakarų pasauliui turėjo būti pavaizduota kaip mūsų šalių visuomenių savanoriško apsisprendimo aktas. Tuo buvo ilgai žaidžiama ir tebežaidžiama iki šiol. Tačiau mus šiuo atveju labiau domina pokaris. Lietuvoje pokario partizanai bei didžioji dalis visuomenės tuo metu daugmaž objektyvią informaciją galėjo gauti nebent iš užsienio radijo stočių. Kaip teigia istorikas Romualdas Bogušauskas, jau pirmaisiais pokario metais NKVD stengėsi atiminėti iš Lietuvos gyventojų radijo aparatus ir jau veikė galingi radijo bangų trukdytuvai. Tačiau tai buvo tik pradžia.

MGB–KGB agentai smogikai suvaidino itin svarbų vaidmenį galutinai sunaikinant ginkluotą rezistenciją Lietuvoje. Jie buvo verbuojami iš suimtųjų laisvės kovotojų ir patys naikino ne tik buvusius bendražygius, bet ir civilius šalies gyventojus. Civilius paprastai žudydavo siekdami sunaikinti galimus liudytojus ir taip „pridengti“ specialiąsias saugumo operacijas. Smogikai veikdavo saugumo majoro Aleksejaus Sokolovo suformuotose vadinamosiose specialiosiose grupėse, kurioms paprastai vadovaudavo koks nors operatyvininkas. Tokių grupių priedangai naudota griežta konspiracija, o jų nariai faktiškai neturėjo galimybių pabėgti ar pasitraukti iš spec. grupių sudėties, nes tuojau pat „kompromatas” būtų pamestas tikriesiems partizanams. Tiesa, yra žinomi keli atvejai, kad, net išdavęs savo kovos draugus, vienas kitas užverbuotas spec. grupės narys pabėgdavo ir toliau partizanaudavo. Istorikas Mindaugas Pocius savo atliktame tyrime teigia, kad iš viso 1945-1959 m. specialiosios ir agentūrinės kovinės grupės nužudė apie 500 ir paėmė į nelaisvę apie 220 partizanų. Agentai smogikai klasta ištardė apie 700 pasipriešinimo dalyvių. Tai sovietiniam saugumui leido atskleisti ir suimti apie 4900 rėmėjų, ryšininkų ir rezervistų. Remiantis istoriko pateikta dokumentine medžiaga, taip pat galima suskaičiuoti, kad specialiosios grupės nužudė apie 60 ryšininkų, rėmėjų ir civilių gyventojų. Tai – tik žinomi faktai, o iš tikro neginkluotų gyventojų galėjo žūti kelis kartus daugiau.

1965 m. kovo 17 d. saugumiečiams apsupus Antano Pinkevičiaus sodybą žuvo vienas paskutiniųjų Lietuvos partizanų Antanas Kraujelis-Siaubūnas, Pabaisa. Tų pačių metų liepos 6 d. Žemaitijoje dar žuvo Pranas Končius-Adomas, o Aukštaitijoje Stasys Guiga-Tarzanas išsislapstė iki pat 1986 m. ir mirė dėl ligos. Tačiau Antano Kraujelio atvejis įdomus dar tuo, kad jo likvidavimo operacijoje dalyvavo tuometinis sovietinio saugumo leitenantas Marijonas Misiukonis, kuris atkūrus Nepriklausomybę tapo vidaus reikalų ministru. Beje, M.Misiukonis jau šiais laikais Prezidento dar buvo apdovanotas ir Gedimino ordinu. M. Misiukonis visą laiką sovietmečiu dirbo KGB VI skyriuje, o į miliciją perėjo tik 1984 metais. Dar viena įdomybė – M. Misiukonis pats yra minėjęs, kad jau lietuviško saugumo buvo apklaustas dėl specialiųjų priemonių naudojimo tiriant vieną politinę bylą sovietmečiu. Kitaip sakant, jis buvo įtariamas valią paralyžiuojančių nuodų naudojimu… Žodžiu, įdomi asmenybė, tačiau kontroversija ta, kad Lietuvos valstybė apdovanojo du skirtingose barikadų pusėse buvusius žmones, vienas iš jų prisidėjo prie kito žūties. Onos Kazlienės pasakojimas tik patvirtina, kad net šiais laikais žmonės vengia kalbėti apie išdavikus, sakyti jų pavardes. Galima sakyti, kad daugelio garbingo amžiaus žmonių sąmonėje laikai pasikeitė labai nežymiai ir sovietmetis paliko antspaudą visam gyvenimui.

Prasidėjus nacių ir sovietų karui, taip pat prasidėjo Birželio sukilimas. Susikūrė Lietuvos laikinoji vyriausybė, kuri per Kauno radiofoną paskelbė atsišaukimą Lietuvos gyventojams. Buvo raginami visi buvę nepriklausomos Lietuvos valdininkai, nesvarbu kokio rango – valsčių viršaičiai, apskričių viršininkai, policininkai, – užimti tas pareigas, kurias jie ėjo iki sovietų okupacijos. Į tokį Laikinosios vyriausybės raginimą atsišaukė labai daug buvusių įvairaus rango valdininkų ir policininkų. Į savo buvusias pareigas grįžo apie 40 proc. nepriklausomos Lietuvos policininkų, sugebėjusių išvengti sovietų represijų pirmaisiais okupacijos metais. Mėginta atkurti visus valdžios organus – veikė ir Vyriausybė, ministerijos, policija, buvo mėginama atkurti kariuomenę, sudarytas Ginkluotųjų pajėgų štabas ir kiti įvairūs kitokio rango valstybinės valdžios organai. Taigi valsčiuose ir apskrityse nemažai buvusių Lietuvos laikų valdininkų grįžo į savo tarnybos vietas, o kitus paskyrė Laikinoji vyriausybė. Tačiau nacių Vokietijos planai Lietuvos ir kitų Baltijos šalių atžvilgiu buvo kitokie – jie nesirengė pripažinti nepriklausomų Baltijos valstybių bei leisti joms savarankiškai tvarkytis, 1941 m. liepos pabaigoje Baltijos šalyse buvo įvesta civilinė vokiečių valdžia. Faktiškai Baltijos šalims buvo taikomas okupacijos statusas, sudarytas Ostlando reicho komisariatas, kurio dalimis tapo Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Gudijos generalinės sritys.