Medicina

Šiandien Lietuvoje dirba per du šimtus psichoterapeutų, atstovaujančių įvairios srities mokykloms ir kryptims. Tai palyginti jauna sritis, vienas intensyviausių jos raidos etapų prasidėjo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir “nukritus geležinei uždangai”. Psichoterapija, kaip metodu, pradėta domėtis gerokai anksčiau. Pasidalyti mintimis apie šios srities istorijos faktus bei nūdienos aktualijas GM pakvietė Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologę psichoterapeutę Liudmilą ANDRIKIENĘ, Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto direktorių Rytų Europos egzistencinės terapijos asociacijos prezidentą Vilniaus universiteto profesorių Rimantą KOČIŪNĄ ir Lietuvos psichoterapijos draugijos viceprezidentą Vilniaus universiteto docentą gydytoją psichoterapeutą Eugenijų LAURINAITĮ. Eugenijus Laurinaitis: Pirmasis psichoterapijos raidos etapas, kai sritimi pradėjo domėtis gydytojai ir psichologai, neturėję psichoterapinio pasirengimo, manau, vadintinas “laukinės” psichoterapijos metais. Vieni pirmųjų entuziastų ir specialistų ugdytojų - doc. Napoleonas Indrašius ir dr. Aleksandras Alekseičikas. Nuo 1976-1977 m. prasidėjo aktyvaus mokymosi ir savarankiškų studijų etapas. Tuomet susiformavo 12-15 specialistų grupė - vidurinioji psichoterapeutų karta.

Visuomenė dar mažai skiria dėmesio psichikos sveikatai, todėl žodis “psichiatras” neretai gąsdina. Įprasta manyti, kad suaugusiųjų, juo labiau – vaikų emocinės ir protinės įtampos, nerimo, bendravimo ir kitas problemas galima išspręsti ir be profesionalios pagalbos ar atidėti, tikintis, kad išsispręs savaime. Deja, jaunosios mūsų kartos psichikos sveikata kelia vis didesnį pedagogų, psichologų, medikų ir tėvų susirūpinimą.
Vaikų ir paauglių psichiatro specialybė atsirado neseniai. Šie specialistai gali padėti mūsų vaikams geriau nei mes, laiku neperskaitę populiarios literatūros apie vaikų ir paauglių psichologines problemas bei jų sprendimo būdus, tikrai mylintys ar perdėta globa saugojantys juos nuo visų sunkumų, dėl užimtumo negalintys skirti vaikams nė kelių minučių kasdien, ignoruojantys jų poreikius ir laiku nepastebintys jų negalavimų bei, atėjus “gerumo bei dosnumo priepuolių” metui, be saiko lepinantys savo vaikus. Vaikų ir paauglių psichiatrė dr. Aurelija Markevičiūtė sako, kad daugelis vaikų problemų yra ir šeimos problemos, daugelis paauglių problemų – ankstyvoje vaikystėje neišspręstų problemų tąsa, dėmesio ir emocinės šilumos stokos ar, priešingai – perdėtos globos padariniai. Todėl labai svarbu įvairiomis profilaktikos priemonėmis šalinti veiksnius, dėl kurių gali išsivystyti psichikos sveikatos ir elgesio sutrikimų vaikystėje bei kitais amžiaus tarpsniais. Šių sutrikimų raidą gali paskatinti įvairūs veiksniai: biologiniai (paveldimumo), psichologiniai (dėl patirtų psichologinių traumų, ilgalaikio streso ir pan.) ir socialiniai (nesklandumai šeimoje, mokykloje, prisitaikymo kolektyve sunkumai).

Psichosomatinė medicina, psichofiziologija ir kiti panašūs mokslai, nagrinėjantys žmogaus psichikos funkcijų ryšius su somatiniais procesais, jau seniai nustatė, kad tam tikri psichologiniai ir socialiniai veiksniai gali būti susiję su ligų atsiradimu, eiga bei pasekmėmis. Literatūroje minimos įvairios ligos, kurių pradžiai a eigai gali daryti įtaką psichologiniai procesai - onkologinės, širdies ligos, taip pat diabetas, astma ir kt. Šįkart plačiau apžvelgsime psichosocialinių veiksnių ryšius su širdies ligomis. Nors įvairių ligų atveju dažniausiai veikia panašūs psichologiniai ir socialiniai faktoriai, ryšį su širdies ligomis verta analizuoti atskirai. Tai įmanoma dėl daugybės tyrimų, kurie skirti būtent širdies ligas veikiančių psichosocialinių faktorių nagrinėjimui. Keliamos įvairios hipotezės, bandančios paaiškinti, kaip ir kodėl psichologiniai faktoriai gali veikti širdies kraujagysles. Iki šiol nėra vieningų duomenų apie priežastis. Būtų neapdairu teigti, jog vienas ar kitas atskiras psichosocialinis veiksnys sukelia širdies ir kraujagyslių pakitimus. Visų pirma, dar nėra iki galo aiški priežastingumo kryptis. Pavyzdžiui, sergantiesiems širdies ligomis dažnai nustatoma depresija, tačiau ji gali būti tiek širdies sutrikimų priežastis, tiek pasekmė. Norint nustatyti psichosocialinių veiksnių poveikį širdies ligų atsiradimui, reikėtų atlikti sudėtingus, didelės apimties ilgalaikius tyrimus. Antra, psichosocialiniai veiksniai dažnai veikia kartu su kitais veiksniais, o ne po vieną, todėl pavienį veiksnio poveikį įvertinti sunku. Trečia, šių veiksnių poveikis dažnai būna netiesioginis, pavyzdžiui, vienas iš socialinių veiksnių - gyvenamoji aplinka - gali daryti įtaką ne patiems širdies sutrikimams, o medicinos pagalbos pasiekiamumui ir kokybei.

Naujų psichiatrijos tarnybų kūrimas somatinio gydymo įstaigose vienytų įvairių specialybių gydytojus. Nederėtų tvirtinti, kad naujos psichiatrijos tarnybos turi būti kuriamos tik dėl mūsų negatyvios pažiūros į buvusią psichiatrijos pagalbą. Toji pagalba per daugiau negu 10 metų gerokai pakito: gerėja gydymosi sąlygos, mažėja suvaržymų. Naujos psichiatrijos tarnybos kuriamos, kad žmogui būtų patogiau, pagalba prieinamesnė, kita vertus, orientuojamasi į kitų specialybių gydytojus, į bendradarbiavimą ne tik su gydytojais, bet ir su kitu ligonius prižiūrinčiu personalu. Naujos tarnybos gali suartinti psichiatrus ir kitų specialybių gydytojus, sumažėtų ir ligonių gydymo išlaidos. Psichikos sutrikimai nėra reti. Įvairių autorių duomenimis, 10-30 proc. žmonių serga psichikos ligomis, o 90 proc. per savo gyvenimą bent kartą patiria neurozinius sutrikimus. Šizofrenija serga tik 0,5-0,75 procento. Psichiatrijos ligoninėse kasmet gydosi apie 0,3 proc. Lietuvos gyventojų, kelis kart daugiau konsultuojasi psichikos sveikatos centruose, psichiatrų, psichoterapeutų kabinetuose ir dar daug daugiau žmonių kenčia savo negandą, nesikreipia į šios srities specialistus, manydami išsigydyti patys arba prireikus kviestis greitąją medicinos pagalbą.

Rugsėjo 1-2 d., kaip klubo "13 ir K°" valdybos narė, buvau išsiųsta dalyvauti konferencijoje Briuselyje. Prieš tai Europos pacientų forumas (EPF), kuriam vadovauja Rodney Elgie - jis taip pat ir GAMIAN-Europe prezidentas - atsiuntė kvietimą siūlyti savo kandidatūras. Jie rašė, kad pirmenybę teiks pacientams iš 10 naujų Europos Sąjungos šalių ir jie bus atrinkti balsuojant. Kartu su pirmininke paruošėme ir išsiuntėme motyvacinį laišką. Labai apsidžiaugiau, kai netrukus gavau kvietimą. Pirmą kartą į užsienį teko keliauti vienai, tačiau juk Briuselyje kalbama angliškai ir prancūziškai, tad buvau tikra, kad didelių problemų nebus. Vėliau sužinojau, kad tuo pačiu lėktuvu skris dar dviejų organizacijų pacientų atstovės - Vida Augustinienė (Lietuvos diabeto asociacija) ir Eglė Kvedaraitė (Astmos pacientų klubų asociacija). Kopenhagoje laukė malonus siurprizas - ten susitikome su este Urve Randmaa- Estijos psichikos sveikatos asociacijos prezidente, apsisprendusia vykti į konferenciją paskutinėmis dienomis. Ji gera mūsų klubo pažįstama iš buvusių GAMIAN-Europe konferencijų. Tik mes pastebėjome, kad ji visada atvažiuoja viena ir niekada neatsiveža pacientų. Galiu pasakyti, kad ir Briuselio konferencijoje buvau vienintelė psichiatrijos paslaugų vartotoja, visi kiti - profesionalai: Paolo Morselli (GAMIAN-Europe generalinis sekretorius), Urve Randmaa (Estijos psichikos sveikatos asociacijos prezidentė), Raluca Nica (Rumunijos psichikos sveikatos lygos vykdančioji direktorė), Marguerite Mormal (Belgijos depresijos lyga) ir Gael Lindenfield (psichoterapeutė ir 22 savipagalbos knygų autorė).

Visi medikai turi pacientų, kurių mielai atsisakytų. Maždaug 15 proc. pacientų gydytojai įvertina kaip keliančius frustraciją. Ypač šie pacientai nemalonūs tiems gydytojams, kurie turi didelių karjeros ambicijų, kurie įsitikinę, kad gali išspręsti visas medicinines problemas bei išgydyti visas ligas. Deja, nors jie ir labai išsekina, tačiau atsisakyti “nepatogių”, “nemalonių” pacientų kaip tik ir būna sunkiausia. Vienas iš būdų nugalėti “sunkių” pacientų keliamą frustraciją – tai įvertinti galimą jų psichopatologiją ar asmenybės sutrikimus, suprasti pacientų požiūrį į jų simptomus bei panaudoti specifines technikas bendravimui su jais pagerinti. Groves J.E. “sunkius” pacientus yra charakterizavęs pagal būdą, kaip jie elgiasi su sveikatos priežiūros darbuotojais: labai priklausomi, labai reiklūs ar besijaučiantys nusipelniusiais, manipuliuojantys ar atsisakantys priimti rekomendacijas, savidestruktyvūs ir neigiantys problemas. Pastaruoju metu Levinson W. ir kt. nustatė, kad besirūpinantiems “sunkiais” pacientais gali tekti patirti įvairių frustracijos šaltinių: per mažai pasitikėjimo, per daug problemų (“užtvindo” savo problemomis), streso, kančios jausmus (kuriuos skatina gydytojo emocinė reakcija į pacientą), aiškumo trūkumą (dėl painios paciento ligos istorijos), rekomendacijų nesilaikymą, reikalaujantį, kontroliuojantį ar manipuliuojantį elgesį, specialias problemas (pacientas gali piktnaudžiauti alkoholiu ar narkotikais, jį gali varginti lėtinis skausmas).

Neretas, grįžęs į darbą po atostogų, prasitaria: “Jaučiuosi taip, lyg būčiau neatostogavęs…” Pasirodo, bloga savijauta po visaverčių atostogų nėra atsitiktinumas, tai patiria didelė dalis dirbančių asmenų. Grįžimas po gyvenimo šventės į prozą gali būti toks pat stiprus stresas organizmui, kaip atleidimas iš darbo ar išsiskyrimas su mylimu žmogumi. Masačiusetso (JAV) mokslininkai, tiriantys tinkamą darbo ir poilsio režimą, priėjo prie išvados, kad didžiausią stresą patiria ne tie darbuotojai, kurie keletą metų dirba be išeiginių ir atostogų, o tie, kurie po ilgai lauktų ir visaverčių atostogų grįžta į darbą! Madrido universiteto psichologų duomenimis, apie pusė visų dirbančių ispanų, po atostogų grįžę į darbą, patiria trauminį sindromą. “Grįžimo po atostogų” sindromas pasireiškia įtampa, nerimo jausmu, padidėjusiu nervingumu, taip pat tokiais somatiniais (vidaus organų nervinės reguliacijos) sutrikimais, kaip galvos skausmas, krūtinės skausmas, širdies plakimas, nemiga, skrandžio veiklos sutrikimai. Yra Ispanijoje ir tokių, kurie grįžta į darbą su malonumu, - apie 15 proc. dirbančiųjų. Apie 35 proc. dirbti po atostogų pradeda be ypatingų psichinių ir fiziologinių pasekmių. Psichologai pataria, kad jau išeinant atostogauti reikia susitaikyti su mintimi, kad viskas, kas gera, kada nors baigiasi, ir tada darbas po atostogų nebeatrodys košmaras.

Svarbūs įvykiai neurologijos srityje, kaip ir apskritai medicinoje, vyksta kasdien, kiekvienoje publikacijoje yra kažkas naujo tiek moksliniu, tiek praktiniu aspektu, taip pat greta vystosi ir plėtojasi kiti su neurologija susiję mokslai, tokie kaip genetika, patologija, neurofiziologija ir kt. Esminių įvykių, pakeitusių nervų ligų sampratą, diagnostikos ar gydymo principus, per praėjusius metus neįvyko. Tačiau labai džiugu, kad 2003 m., bendradarbiaujant VU ir KMU mokslininkams, buvo išleistas išsamus lietuviškas klinikinės neurologijos vadovas ir nervų ligų žinynas, aprėpiantis visą neurologinių ligų spektrą. Kalbant apie neurologijos klinikos veiklą, malonu, jog šiemet mūsų klinikoje buvo apgintos dvi daktaro disertacijos: gyd. L. Malcienės apie išsėtinės sklerozės epidemiologiją ir gyd. G.Jurkevičienės apie Rolando epilepsiją. Yra visuotinai priimti gydymo metodai, kurie nuolat papildomi. Tik kyla klausimas, ar galime juos taikyti Lietuvoje. Tai lemia mus ribojantys veiksniai - ribotos diagnostikos galimybės, tai, kad nėra vaistų, taip pat kompetencijos stoka ir ligonių kasų apribojimai. Ką tik oficialiai patvirtinta Parkinsono ligos diagnozavimo ir gydymo metodika, papildytos Alzheimerio ligos bei epilepsijos metodikos, vaikų cerebrinio paralyžiaus gydymo botulino toksinu metodika.

Depresija ir alkoholizmas yra vieni dažniausiai sutinkamų sutrikimų tiek bendrai tarp gyventojų, tiek bendrojoje medicinos praktikoje. Šie sutrikimai (atskirai ir kartu) sukelia įvairius kūno negalavimus, negatyvius psichologinius asmenybės pokyčius, funkcionavimo šeimoje ir visuomenėje sutrikimą. Kadangi šiuos pacientus gydyti sudėtinga, dažnai jie nesilaiko nurodyto medikamentų vartojimo režimo, verta pagalvoti apie naują depresijos gydymo būdą - magnetinę galvos smegenų stimuliaciją. Gana akivaizdūs yra dabartiniai epidemiologiniai duomenys apie depresijos ir alkoholizmo pasireiškimą kartu. Depresija pasireiškia 24 proc. priklausomumu nuo alkoholio sergančių vyrų, t.y. 3 kartus dažniau nei bendroje vyrų populiacijoje (tarp moterų šis rodiklis yra dar didesnis ir sudaro 48,5 proc.). Kita vertus, tarp besikreipiančiųjų į psichiatrus apie 35 proc. vyrų, sergančių depresija, būna didesnis ar mažesnis piktnaudžiavimas alkoholiu. Ligoniams, sergantiems ir depresija, ir alkoholizmu, savižudiškas elgesys pasireiškia dažniausiai, palyginti su kitais psichikos sutrikimais. Bandymo nusižudyti rizika ligoniams, priklausomiems nuo alkoholio, yra 60-120 kartų didesnė, palyginti su nepiktnaudžiaujančiaisiais alkoholiu, o pagrindinis veiksnys, koreliuojantis su tuo, ar depresiški pacientai bandymą nusižudyti įvykdo iki galo, yra kartu pasireiškiantis piktnaudžiavimas alkoholiu. Paprastai prieš bandydami nusižudyti sergantys depresija ligoniai vartoja alkoholio.

Kompanija įkurta susivienijus dviem klestinčioms farmacijos kompanijoms - “Lečiva” ir “Slovakofarma”. “Lečiva” vystymosi istorija apima net 600 metų. Kompaniją įkūrė Prahos verslininkų Fragnerių šeima, pradėjusi vaistus gaminti pramoniniu būdu. Po Antrojo pasaulinio karo, nacionalizavus Čekoslovakijos pramonę, Fragnerių gamykla netrukus tapo pirmaujančia Čekoslovakijos farmacijos pramonės įmone. 6-ajame dešimtmetyje ji buvo reorganizuota į valstybinę įmonę “Lečiva”. Nuo 1998 m. Čekijos vyriausybė leido privatizuoti pagrindinę šalies vaistų gamyklą ir per trejus metus įmonė buvo visiškai modernizuota. Jai vadovauti pradėjo privatūs akcininkai ir JAV investiciniai fondai, kurie daug lėšų investavo į mokslinę-tiriamąją veiklą, naujų gamybos technologijų vystymą, kokybės kontrolės sistemų įdiegimą. Kompanija įdiegė geros gamybos praktikos (GMP) standartus, kuriais vadovaujasi visuose gamybos etapuose. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo: 1999 m. nauji preparatai sudarė 14 proc., o 2001 m. - beveik 40 proc. kompanijos apyvartos. Veikliųjų medžiagų pavadinimai rodo, kad kompanija specializuojasi šiuolaikiškų generinių preparatų, kurių patento galiojimo laikas baigėsi vos prieš metus ar dvejus, gamyboje.

Kalbėti apie skausmo mediciną kaip apie savarankišką medicinos šaką Lietuvoje gal dar būtų per drąsu. Šiuo metu dar nėra pakankamai srities specialistų, juolab kad teisės aktuose dar nėra sąvokų lėtinio skausmo liga, skausmo gydytojas. SAM lygiu nėra sprendimų, reikalingų specialybei įteisinti bei skausmo medicinos paslaugoms teikti. Kita vertus, per šešerius Lietuvos skausmo medicinos draugijos veiklos metus padaryta nemažai. Lėtinis skausmas - ne tik medicininis, bet ir psichologinis bei socialinis reiškinys. Būtina jį vertinti klinikiniu ir psichologiniu aspektais, įsigilinant ir suprantant subjektyvius asmens pojūčius. Tuo ši sritis artima psichologijai bei psichiatrijai. Svarbu, kad į skausmo klinikas patektų ligoniai, kuriems tokia pagalba tikrai būtina. Medikai dar ne visuomet tinkamai atskiria skausmo ligą, ir kol kas pacientų srautai nesureguliuoti. Tiek pirminės grandies gydytojams, tiek specialistams reikia žinių vadinamajai lėtinio skausmo ligos ribai nustatyti, t.y. kada ligonį reiktų nusiųsti pas skausmo gydytoją. KMU Skausmo gydymo poskyryje taikomas esminis skausmo klinikos darbo organizavimo principas - daugiaprofiliškumas, t.y. dirba neurologai, anesteziologai - invazinių ir neinvazinių medicinos sričių gydytojai specialistai. Aktyviai bendradarbiaujama su kineziterapeutais. Nekoreguodami judėjimo aktyvumo, skausmo neįveiksime. Aktyvi raumenų veikla skatina endorfinų, kurie didina skausmo pojūčio slenkstį, sintezę. Siekiame, kad dirbtų ir psichologas.