Medicina

Pirmiausia filtrai, pro kuriuos praeina visa informacija iš išorės, sukurti pačių mūsų nervinių ląstelių. Tai - nervinis filtras. Jis išskiria iš viso informacijos srauto penkis mažesnius - regos, pojūčių, garsų, kvapo ir skonio. Kiekviename srautelyje telpa ne visi, o tik kokie 2-3 esminiai vienetai… Mūsų sąmonę pasiekia netgi ne kiekvienos rūšies pojūčiai. Kai kurie žmonės pirmiausiai suvokia (įsisąmonina) vaizdus. Kitus srautelius jie tiesiog ignoruoja („ištrina”). Kiti išskiria tik pojūčius. Treti - tik garsus. Skonį ir uoslę mes ignoruojame dažniausiai, kol jų intensyvumas nepasidaro per didelis… Antra, egzistuoja socialiniai filtrai. Pagrindinis - mūsų kalba.

Jau minėjau, kad sapnai atlieka kompensacijos funkciją. Ši prielaida reiškia, kad sapnas yra normalus psichikos reiškinys, kuris pasąmonės reakcijas ir spontaniškus impulsus perduoda sąmonei. Daugelį sapnų galima aiškinti padedant pačiam sapnuotojui, kuris pateikia asociacijas ir sapno vaizdinių kontekstą, o jais remiantis, galima pažvelgti į visus jo aspektus. Šis metodas, tinka visiems paprastiems atvejams, pavyzdžiui, kai giminaitis, draugas ar pacientas papasakoja savo sapną pokalbio metu. Bet kai pasitaiko pasikartojantys ar labai emocingi sapnai, asmeninių pasakotojo asociacijų paprastai nepakanka tinkamai interpretacijai.

NLP šaknys - kalbos filosofų Alfredo Korzybskio ir Noamo Chomskio, antropologo Gregoro Batesono ir psichoanalitiko Polio Watzlawickio darbai. 8-ojo dešimtmečio pradžioje matematikas Richardas Bandleras ir lingvistas Johnas Grinderis ėmė plėtoti neurolingvistinio programavimo pagrindus. Juos domino psichoterapija - toks žmonių bendravimas, dėl kurio pakinta žmonių savijauta ir supratimas. Todėl jie pasitelkė žymiausius Amerikos psichoterapeutus - hipnozės specialistą Miltoną Ericksoną, šeimos psichoterapeutę Virginiją Satir ir geštalto terapijos kūrėją Fritzą Perlsą. Nuo tada NLP prasiskverbė ir į mediciną, ir į psichologiją, ir į vadybą.

Tai, ką mes vadiname civilizuota sąmone, tvirtai atsiriboja nuo pagrindinių instinktų. Bet tie instinktai neišnyko. Jie tik prarado ryšį su mūsų sąmone ir yra priversti pasireikšti netiesiogiai - fiziniais neurozių simptomais ir kitais įvairiais netikėtumais, pavyzdžiui, nepaaiškinamomis nuotaikomis, netikėtu užmiršimu ar kalbos klaidomis. Žmogus nori tikėti esąs savo sielos šeimininkas. Bet jis negali kontroliuoti savo nuotaikų ir emocijų, jis negali suvokti begalinės daugybės slaptų kelių ir būdų, kuriais pasąmonės veiksniai įsiskverbia į jo gyvenimo tvarką ir sprendimus, taigi, negali būti ir paties savęs šeimininkas. Pasąmonės faktorių egzistavimą sąlygoja archetipų autonomija.

Daugelis tėvų visiškai nenutuokia apie vaikų elgesį ir discipliną, - teigia ekspertai, apklausę per 1000 tėvų, auginančių jaunesnių negu 6 metų vaikų. Pagal JAV atliktą tyrimą, paskelbtą 2000 metų spalio mėnesį, 61% tėvų mano, kad mušimas yra normali bausmė, nors įvairiais tyrimais ir įrodyta, kad fizinės bausmės gali būti žalingos. 57% tėvų tvirtino, kad 6 mėnesių vaiką galima išlepinti. Šiam teiginiui visiškai prieštarauja patys tyrimo organizatoriai. „Jei nepriglaudi verkiančio vaiko, jam pamažu vystosi nuolatinis kaltės ir streso išgyvenimas, - aiškina dr. Kyle Pruett, Jeilio universiteto Vaikų studijų centro psichiatrijos profesorius. - Reagavimas į savo vaiko poreikius toli gražu nėra lepinimas”.

Kai gydytojas psichologas domisi simboliais, jam visų pirma rūpi "natūralūs" simboliai, kurie skiriasi nuo "kultūrinių". Pirmieji kilę iš psichikos pasąmonės turinio, todėl jie išreiškia nesuskaičiuojamą daugybę pagrindinių archetipinių vaizdinių variacijų. Daugeliu atveju galima įžiūrėti jų archaiškąsias šaknis - t.y. tas idėjas ir vaizdinius, kuriuos galima rasti senoviniuose raštuose ir pirmykštėse visuomenėse. Kita vertus, kultūriniai simboliai yra tie, kurie buvo naudojami išreikšti "amžinąsias tiesas" ir kurie tebėra naudojami daugelyje religijų. Jie patyrė daug transformacijų ir netgi ilgą daugiau ar mažiau sąmoningos raidos kelią,- todėl jie tapo kolektyviniais vaizdiniais, priimtais civilizuotų visuomenių.

Mokslininkai sako, kad jei rūko tėvas, labai tikėtina, jog rūkys ir sūnus, jei rūko motina, dūmą trauks ir sūnus, ir duktė. Jei rūko seneliai, gali būti, kad rūkys ir anūkai… Visais atvejais atsiras išimčių, bet jų nebus daug, nebent visuomenės orientacija reikšmingai pasikeistų. Įkvėpti mesti rūkyti gali stipri antireklama - jos jėgą rodo Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos traukimasis iš tabako dūmų pasaulio. Pavyzdžiui, siekiama visą Italiją paversti nerūkymo zona. Vienas po kito Amerikos miestai ima drausti rūkyti kavinėse ir restoranuose. Mokslinių tyrimų duomenys nedviprasmiškai įrodė, kad rūkymas žaloja žmogaus organizmą ir silpnina intelektines funkcijas, taip pat sukuria sąlygas kitoms ydoms plėtotis - piktnaudžiavimui alkoholiu ir narkotikais, įvairiems nusikaltimams, seksualiniam ištvirkavimui…

Mūsų intelektas sukūrė naują pasaulį, kuris valdo gamtą, ir jame apgyvendino pabaisiškas mašinas. Jos tokios neabejotinai naudingos, kad net neįsivaizduojame, kad galėtume jų atsikratyti ar išsivaduoti nuo tarnavimo joms. Žmogus privalo paklusti drąsiems savo mokslinio ir išradingo proto impulsams ir žavėtis savo nuostabiais pasiekimais. Tuo pat metu jo genialiam protui būdingas kraupus polinkis išradinėti daiktus, kurie darosi vis labiau pavojingi,- nes tai yra vis tobulesnės masinės savižudybės priemonės. Kadangi planetos gyventojų skaičius nesulaikomai didėja, žmogus pradėjo ieškoti būdų ir priemonių, kaip sustabdyti šį potvynį.

Ką Jums sako šie kaimų pavadinimai: Užulėnis, Kutaliai, Selemos Būda? O kuo žymus Rokiškis? Atsakymas toks: tai Lietuvos prezidentų A. Smetonos, A. Stulginskio, K. Griniaus ir A. Brazausko gimtinės. Visi tarpukario Lietuvos prezidentai kilę iš kaimų, prezidentas A. Brazauskas gimęs irgi pakankamai mažame Rokiškio mieste, o mokyklą baigęs Kaišiadoryse. Išimtis yra V. Adamkus, gimęs ir mokęsis Kaune. Tokia statistika atrodo pakankamai dėsninga - Lietuva ilgą laiką buvo agrarinis kraštas, ir šiuo metu didelė gyventojų dalis gyvena mažuose miesteliuose arba kaimuose. Kita vertus, amerikiečiai suskaičiavo, kad dauguma XX a. Amerikos prezidentų kilę iš mažų miestelių.

Ar meilė yra menas? Jei taip, tai jai reikia žinių ir pastangų. O gal meilė tik malonus jausmas, kurį mums dovanoja atsitiktinumas, kai kažkas pasijunta laimei nusišypsojus, "apimtas meilės". Ši knygelė remiasi pirmąja prielaida, nors dauguma šiuolaikinių žmonių, be jokios abejonės, tiki antrąja. Žmonės anaiptol negalvoja, kad meilė nėra svarbi. Jie ištroškę jos; žiūri be galo daug filmų apie laimingą ir nelaimingą meilę, girdi šimtus banalių dainų apie laimę, bet vargu ar kas galvoja, jog mylėti galima mokytis. Tokia savotiška nuostata remiasi keliomis prielaidomis. Daugelis meilės uždavinį pirmiausia suvokia kaip tapti mylimu, o ne mylinčiu, gebančiu mylėti.

Vadovai – kun. Antanas Saulaitis SJ, psichologė Rasa Bieliauskaitė; koordinatorė – Elvyra Kučinskaitė. Skyrybos - viena iš didžiausių žmogaus gyvenimo netekčių. William P. Roberts sako, kad žemiau pateikiamas Izaijo knygos tekstas galėjo būti sukurtas žmogaus, kuris išgyveno skyrybas:
Mano pastogė lyg palapinė piemenų nugriauta/ ir numesta šalin nuo manęs./ Mano gyvenimą tu baigei austi kaip audėjas/ nukirpai mane it paskutinį siūlą nuo šeivos./…..Ligi aušros aš šaukiuosi pagalbos……Nuvargsta man akys žvelgdamos aukštyn į dangų:/ aš skurdžius, Viešpatie. Užstok mane. (Iz 38, 12-14)

Kiekviena meilės teorija privalo remtis žmogaus ir jo egzistencijos samprata. Gyvūnų meilė, ar tiksliau meilės ekvivalentas gyvūnų santykiuose, jų prisirišimas iš esmės tėra instinktyvaus jų elgesio sudėtinė dalis, o žmoguje veikia tik šio instinktyvaus mechanizmo reliktai. Svarbiausia žmogaus egzistencijoje yra tai, kad jis kilęs iš gyvūnijos, iš instinktyvaus prisitaikymo, kad jis įveikė gamtos ribas - nors niekados iš jų neišsivadavo, jis yra jos dalis, - ir vis dėlto kartą pasukęs į šalį nuo gamtiškumo, kartą išmestas iš rojaus - pirminių sąsajų su gamta - jis nebegali grįžti atgal; net jei ir mėgintų, cherubinai savo degančiais kardais pastotų jam kelią.