Biologija

Arklio garbinimo paprotys į Lietuvą atėjo kartu su indoeuropiečiais, kurie juos prilygino dievams, vėliau laikė šventais dievų gyvuliais. Indoeuropietiškas arklio pavadinimas ašva, ašvienis išlikęs vietovardžiuose. Pro Raseinius teka upė Ašva, netoli Daugpilio telkšo Ašvos ežeras. Kumelė, kumelys, eržilas taip pat senoviniai arklio pavadinimai. Manoma, kad žirgu arklys tapo, kai žmogus jį apžergė ir ėmė joti. Pradėjus arti žemę atsirado arklio pavadinimas. Beveik visi pagoniški lietuvių dievai turėjo žirgus. Saulė dangų apvažiuodavo važeliu, pakinkytu trimis žirgais: deimantiniu, auksiniu ir variniu. Perkūno eržilas Liepsnotas, lėkdamas dangumi, palikdavo ugnies ruožą - žaibą. Žirgą, galintį pavirsti viesulu, sugebantį iš nasrų lieti ugnį, turėjo ir aitvaras. Juodais žirgais į savo sueigas sujodavo velniai ir raganos. Įkyrios slogutės arklius jodindavo ir slogindavo (susargdindavo), o globojo ir saugojo mažieji žmogučiai kaukai. Dieviškieji dvyniai ašvieniai, vadinami žirgeliais, liaudies mene išliko iki šių dienų. Žirgeliais buvo puošiami namų stogai, avilių kraigai, pakinktai, prieverpstės, rankšluostinės, sutuoktuvinių lovų galai. Žirgeliai vaizduojami su kryžiais ir karūnomis. Senovės lietuviai visada arklį laikė nepaprastu, nevalgė jo mėsos, tikėjo, kad jis gali prabilti žmogaus balsu, įspėti apie gresiantį pavojų, padėti pakliuvusiam į bėdą.

Dažniausiai žirgo plauko spalva nustatoma pagal galvos, kaklo ir liemens spalvas, karčių, uodegos bei kojų skirtingus atspalvius. Grynų spalvų arklių beveik ir nėra, nebent balti ir juodi, laikomi pačiais elegantiškiausiais. Lietuvoje dažniausiai jie yra pereinamųjų spalvų. Vyrauja bėri - tamsiai rudi. Jeigu toks žirgas į juodumą - jis juodbėris, jei į šviesumą - šviesbėris, jeigu į rusvumą - sartis. Pietų lietuviai juos dar vadina palviais, vakarų aukštaičiai - timsriais. Jeigu tas rusvumas dar intensyvesnis, beveik auksinis, ypač karčiuose ir uodegoje, žirgai šaukiami raudbėriais arba tiesiog raudais. Kartais žirgas atrodo lyg nublukęs: būtų bėras ar sartas, tik kad tarsi apdulkėjęs... Viskas gerai - jis toks ir turi būti, tai dulsvas žirgas. „Pabalnokit šešis žirgus, visus šešis širmus!“ - dainuodavo mūsų seneliai. Širmi - tai balti su įvairių formų ir skirtingo intensyvumo tamsių plaukų priemaiša žirgai. Kumeliukai gimsta tamsūs (juodi, bėri), bet antrais-trečiais metais, po išsišėrimo, prisimaišo šviesių plaukų. Suaugę širmiai išgražėja, sušvyti sidabriniu atspalviu. Kai šitame sidabriniame fone ant liemens dar išsidėstę obuolio dydžio tamsių plaukų ratai, tokius žirgus vadiname obuolmušiais.

Arklys atsirado prieš 60-70 mln. metų. Jo protėvis (hirakoterijus (Hyracotherium) Europoje ir Azijoje, eohipas (Eohippus) Amerikoje), gyvenęs subtropinėse pelkėse, tebuvo 30-40 cm ūgio, trumpakaklis, dryžuotakailis, kuprotas, turėjo mažutę galvą. Galutinai neporakanopių (arklių) šeima susiformavo prieš 2-2,5 mln. metų. Įvairios priežastys veikė arklio evoliuciją. Keitėsi klimatas. Kur vešėjo subtropinės džiunglės, ten vėliau išsiplėtė neaprėpiamos stepės. Ieškant maisto, dideliems atstumams įveikti, pabėgti nuo priešų prireikė ilgų galūnių ir kanopų vietoj pirštų, galinčių atlaikyti stiprią kieto grunto atatranką. Arklys tapo greitas, ištvermingas. Arklio gimtine laikoma Šiaurės Amerika. Maždaug prieš 50 mln. metų dabartinio Beringo sąsiaurio vietoje, vandens lygiui nusekus, susidarydavo sausuma. Šiuo ,,tiltu" iš Šiaurės Amerikos arklių protėviai ir migravo į Aziją, paskui - į Europą ir Afriką. Prieš 30 mln. metų Amerikos žemyne arkliai visai išnyko, jų pėdsakų neranda net archeologai. Viena iš prielaidų - kažkokios musės įkandimai, arkliams buvę nuodingi. Į Ameriką arklius tik XVI a. atplukdė ispanų konkistadorai. Visos pasaulio arklių veislės yra kilę iš dviejų arklių rūšių: Europos laukinio arklio tarpano ir Prževalskio Azijos laukinio arklio.

Ristūnų sportas Lietuvoje pradėjo plėtotis XIX amžiuje, kuomet jų čia atvežta. Jie buvo naudojami vietos arklių veislei gerinti ir lenktynėms, kurios nuo neatmenamų laikų vykdavo daugiausia žiemą, turgų ar kitų susibūrimų dienomis, miesteliuose, ant ežerų ledo. Arkliai buvo kinkomi į paprastas ar palengvintas rogutes. Tokios lenktynės paplito Rytų Lietuvoje ir Aukštaitijoje. Pradžioje lenktynės vyko tarp atskirų vadeliotojų per miestelį ar ant ledo tiesiu keliu. Daugiausia mėgėjų palenktyniauti susirinkdavo Svėdasuose, Obeliuose, Užpaliuose, Zarasuose ir Dusetose. Nuo senų laikų jos vykdavo du kartus per metus vasarą ir žiemą. 1905 m. lenktynės tapo tradicinėmis, o 1955_aisiais paskelbtos respublikinėmis. Žiūrovų patogumui vadeliotojai pradėjo lenktyniauti ratu, o 1933 m. lenktynių takas įrengiamas kaip hipodrome elipsės formos. Šiais metais lenktynės vyko Sartų hipodrome, kuris daug kartų rekonstruotas ir tenkina visus keliamus reikalavimus (pastatytos žiūrovų ir teisėjų tribūnos). Jose dalyvavo apie 70 žirgų, įvyko apie 10 važiavimų. Prizams skirtas piniginis fondas apie 40000 litų. Sartų lenktynėse dalyvavo Punsko valsčiaus ūkininkai ir "Aušros" red. atstovas Petras Vitkauskas, iš viso 27 asmenys. Šios išvykos iniciatorius ūkininkas Juozas Pečiulis iš Kampuočių. Tarp punskiečių buvo nemažai arklių mėgėjų.

Arklininkystė - specifinė sritis. Arkliai reikalauja gana daug rankų darbo, priežiūros. Lietuvoje daugiausia laikomos smulkios veislinių arklių bandos. J.Bekampio Lietuvos sunkiųjų veislės banda - viena didžiausių Lietuvoje - 67 arkliai. Ūkininkas dar laiko keletą sportinių ir turizmui skirtų žirgų. Kūlokų kaime esantį veislyną puikiai žino ne tik Lietuvos arklių augintojai, bet ir iš užsienio atvykstantys pirkėjai. Turizmo sodybų šeimininkams ūkininkas ateityje tikisi pasiūlyti specialių turizmui išvestų veislių margų žirgų. Ūkininkas prisipažįsta, jog auginti arklius mėsai, nors užsienio rinkoje tokios produkcijos paklausa yra gana didelė, jis nenorėtų. "Būtų gaila, nes man ark­lys pirmiausia yra draugas. Juk žmogaus ir arklio gyvenimai labai panašūs", - sako ūkininkas, apgailestaujantis, kad sovietmečiu buvo iškreiptas lietuvio požiūris į arklį. Iki šiol nepavyksta šiam nuo amžių buvusiam ištikimam žmogaus draugui ir pagalbininkui susigrąžinti pelnytos senosios pagarbos. "Šiandien dar neretai arkliu pavadinamas žmogus, kurį norima pažeminti, įžeisti. Iš tikrųjų taip neturėtų būti. Juk žirgas ne be reikalo puošia ir mūsų Vytį", - sako tikras arklininkystės entuziastas ir žinovas ūkininkas J.Bekampis.