Veislė iš arti: Rusų kurtas
Jeigu greihaundai laikomi Didžiosios Britanijos karalių palydovais, tai rusų kurtai – Rusijos carų ir kunigaikščių numylėtiniais. Kai rusų didikai išsiruošdavo į medžioklę, su savimi pasiimdavo ne keletą, o šimtus rusų kurtų. Juos šaukė Jermolovo, Karejevo, Mačevarianovo ir kitų dvarininkų kurtais. Kinologai mano, kad kurtai Rusijoje atsirado XIII-XV amžiuje, mongolų-totorių antplūdžio metais. Kai mongolų-totorių ordos užkariavo Artimuosius Rytus ir Vidurinę Aziją, atsigabeno į šiuos kraštus Azijos bei persų kurtų. O paskui caro Ivano Rūsčiojo kariai XVI amžiuje užėmė Kazanę bei Astrachanę ir išstūmė totorių kunigaikščius į Rusijos šiaurę. Totoriai, nors ir skubiai traukėsi, bet nepamiršo kurtų. Persikėlę į naujas vietas, mišrino savo kurtus su šiauriečių laikomis. Tačiau XI a. Prancūzijos kronika mini: atvykusi į Prancūziją tekėti už Henriko I, Kijevo didžiojo kunigaikščio duktė Ana Jaroslavna kartu su kraičiu atsivežė tris rusų kurtus. Daug vėliau, caro Petro I laikais, didikai kurtus šiek tiek primiršo, bet XVIII amžiaus pabaigoje jais vėl susidomėjo. Kurtų veislė tuo metu buvo labai marga. Štai rašytojas V.Levšinas leidinyje „Knyga medžiotojams“ mini net keturias veisles: rusų, grynakraujus, ilgaplaukius ir kuršių kurtus. Kiekvienas dvarininkas stengėsi išvesti kurtų veislę ir suteikti šunims savo vardą. Tačiau jų paskirtis buvo viena – medžioti. Ir ne šiaip zuikelius ar lapes, o vilkus.