Biologija

Katinų muziejus įkurtas 1990 metų gegužės 17 dieną. Jį įkūrė Vanda Kavaliauslkienė, kuri eksponatus šiam muziejui rinko daugelį metų. Pirmasis eksponatas - mažas juodas medinis katinėlis atkeliavo 1962 metais iš Lenkijos. Vanda Kavaliauskienė yra provizorė, daug metų vadovavo Šiaulių krašto farmacijos sistemai. Katinų muziejuje yra dešimt tūkstančių eksponatų. Lankytojus pasitinka katinėliai spalvotuose vitražuose, laiptų turėklų ornamentuose, ant šviestuvų, kėdžių muziejaus patalpose. Trijose didžiulėse salėse - katinai, katinai... Jie atkeliavę iš daugelio pasaulio šalių: Anglįjos, Australijos, Amerikos, Afrikos, Belgijos, Brazilijos, Čekijos, Kanados, Kubos, Kinijos. Lenkijos, Prancūzijos, Portugalijos, Taivanio, Vietnamo, Vengrijos, Šveicarijos ir, žinoma, iš Lietuvos. Katinėliai sukurti iš porceliano, gintaro, keramikos, krikštolo, marmuro, metalo, medžio.

Seniai seniai mažame mažutėlyje meistelyje, sename senutėlyje namelyje prie didžiulio miško gyveno senutė. Turėjo ji, kaip ir visos senutės, didelį šunį ir rainą, usispyrėlį katiną, kuris kaip ir visi katinai mėgo erzinti šunį, o kai tam nusibosdavo katino patyčios, vydavo gudruolį į medį ir palikdavo tupėti išvertusį savo dideles, žalias akis. Šuo nemoka laipioti medžiais, todėl turėdavo grįžti atgal nieko nepešęs. Turėjo senutė ir supamąją kėdę, kurioje mėgdavo retkarčiais pasisupti. Katinui nepatiko supamoji kėdė, nes kai senutė imdavo suptis, kėdės kojos judėdavo aukštyn ir žemyn ir Rainiui atrodydavo, kad kėdė tyčia jį erzina. Todėl vieną dieną jam nusibodo žiūrėti, kaip kėdė iš jo šaiposi, ir jis senutei besisupant šoko ant kėdės kojų. Tos leidosi ir prispaudė katinui uodegą. Nuo tos dienos Rainis ėmė nekęsti kėdės, o kai pamatydavo, uodega lyg ir sunkesnė pasidarydavo.

Aš labai myliu savo katytę Mikutę. Žinau, jog visiems reikia namų. Mano Mikutė iš pradžių jų neturėjo. Buvo beglobė. Ją mano tėtis darbe užtiko. Parsivežė namo. Priglaudėme. Katytę prausėme, nes ji turėjo daug blusų. Tačiau keturkojė greitai tapo nauja mūsų šeimos nare.

Vienintelis šalyje Šiaulių katinų muziejus ketvirtadienį minėjo 13-ąsias metines. Į Jaunųjų gamtininkų stotyje įsikūrusį muziejų sugužėję svečiai pasveikino ir 'direktoriumi' tituluojamą Europos trumpaplaukių veislės katiną Mikį, kuriam sukako 10 metų. Muziejaus įkūrėja šiaulietė 79 metų Vanda Kavaliauskienė įvairiausius suvenyrus, kitą su katinais susijusią simboliką pradėjo rinkti prieš 36 metus, kai iš Lenkijos sugrįžusi draugė parvežė žaislinį katiną. Kai surinkti eksponatai nebetilpo šiaulietės namuose, buvo perkelti į tris įkurto muziejaus sales. Dabar muziejuje – gerokai daugiau nei 10 tūkstančių eksponatų, per 4 tūkstančius eilėraščių apie katinus iš viso pasaulio. Į muziejaus ir 'direktoriaus' gimtadienį atvyko svečių net iš Jonavos rajono Čičinų pradinės mokyklos. Vaikai atsivežė pačių padarytų katinų, eilėraščių. Daugiausia dovanų sulaukė katinas Mikis – jam padovanota daug pakuočių ėdalo.

Somalio veislės katės istorija yra panaši į bjauraus ančiuko istoriją, kai šis, visų stumdomas ir niekinamas, pavirto gražuole gulbe.
Jau maždaug praeito šimtmečio pradžioje anglų veisėjai, auginantys abisinijos kates, nutarė paeksperimentuoti. Jie svajojo išveisti melsvakailes ir sidabrinio atspalvio abisines. Gyvūnai buvo kergiami su persais, angoromis, o taip pat su visų mėgiamais šinšilo katinais, kurie gimdavo juodi, o po trijų mėnesių įgaudavo tikingo kailį, tai yra, jo plaukas tapdavo sidabriškai baltas su juodais galiukais.Tose vadose pradėjo gimti vienas kitas kačiukas su ilgu plauku ir panašiu į tikingą kailiu. Jie, žinoma buvo atidedami tolimesniam veisiamajam darbui. Tuo metu svajonė apie abisinę šinšilo kailiu neišsipildė. Bet jau buvo padėtas pagrindas tolesniam abisinių veisimui.