10 000 straipsnių
Vaistinė ramunė – vienametis, 20-40 cm. aukščio žolinis augalas. Šaknis liemeninė. Stiebas status, plikas, labai šakotas. Lapai pražanginiai, bekočiai, 2-3 kartus plunksniškai suskaldyti, pilki. Žiedai susitelkę į graižą. Kraštiniai graižo žiedai piesteliniai, liežuviški, balti, viduriniai – dvilyčiai vamzdiški, geltoni. Vaisius – pailgas rusvai žalias lukštavaisis.
Bitės kūno paviršius padengtas elastinga kutikula, kuri reikalinga kaip atrama kojoms, sparnams, raumenims ir kitiems organams. Kutikulos paviršiuje esantys plaukeliai saugo bitės kūną nuo nešvarumų, padeda surinkti ir pernešti žiedadulkes. Kutikulos storumas tam tikrose kūno vietose nevienodas. Jos spalva priklauso nuo bičių veislės. Vietinių bičių plaukeliai pilki, o kutikula tamsi, todėl jaunos bitės atrodo pilkesnės, pasipūtusios, o senos – tamsios, blizgančios. Bitės kūną sudaro trys dalys: galva, krūtinė ir pilvelis. Galva yra trikampės formos. Jos apatinėje dalyje yra burnos organai. Galvos šonuose yra 2 sudėtinės akys, o tarp jų viršugalvyje – 3 paprastos akys.
Paprastoji vyšnia – 3-7 m. aukščio medis, kurio šakniniai ūgliai gali sudaryti platų krūmyną. Žievė pilkai ruda, blizganti. Lapai paprasti, kotuoti, pjūklišku kraštu, tamsiai žali. Žiedai balti, taisyklingi, ant ilgų žiedkočių, po 2-5 susitelkę į skėtiškus žiedynus. Vaisiai – tamsiai raudoni, sultingi kaulavaisiai ant ilgų kotelių. Jų sultingumo minkštumo viduryje – didelis, kietas, šviesus kauliukas.
Bitinų antšeimio vabzdžių gentis. Yra 4 rūšys. Europoje gyvena 1 rūšis – naminė bitė. P.Azijoje – 3 rūšys: Indijos didžioji bitė, Indijos mažoji bitė ir Indijos vidutinė bitė. Bitės – bendruomeniniai vabzdžiai, gyvena didelėmis ir pastoviomis šeimomis.
Paprastoji avietė – daugiametis, iki 1,5 – 2 m. aukščio puskrūminis, tiesiais apatinėje dalyje dygliuotais stiebais. Lapai sudėtiniai, neporomis plunksniški, apatinė jų pusė balsva. Žiedai balti susitelkę į viršūnines arba pažastines kekes. Vaisius (uoga) sutelktinis raudonas rečiau geltonas, sudarytas iš daugelio vaisiukų – kaulavaisių apaugusių trumpais plaukeliais.
Būdingiausi briedžio kūno sandaros bruožai – ilgos kojos, masyvi priekinė liemens dalis, aukšta gogas, stambi galva su didele nukabusia viršutine lūpa. Pasmakrėje ties kaklo pradžia yra plaukais apaugusi odos raukšlė – “barzda”. “Barzdą” turi ir patinai, ir patelės (tik šių ji mažesnė). Antramečių briedžių “barzda” pailga. Trečiųjų gyvenimo metų pradžioje apatinė “barzdos” dalis nukrenta, todėl ji tampa trumpesnė ir buka. Ausys ilgos ir judrios. Iš ausų padėties galima spręsti apie briedžio emocinę būseną. Netrikdomo arba besiilsinčio briedžio ausys nusvirę į šonus. Klausydamasis briedis ausis sukioja, ieškodamas garso šaltinio. Nepasitenkinimą išreiškia laikydamas vieną ausį pakeltą, kitą – nuleistą. Agresyviai nusiteikęs, ausis priglaudžia išilgai kaklo, o išgąsdintas – jas atsuka atgal, tartum klausytųsi garsų iš už nugaros. Ramus briedis galvą ir kaklą laiko beveik horizontaliai. Galva iškelta aukštyn – ženklas, kad jis sunerimęs arba išsigandęs.
Paprastasis moliūgas – vienametis žolinis augalas. Stiebas vijoklinis, apaugęs standžiais plaukeliais. Lapai dideli, šiurkštūs, pirštiškai penkiadaliai; greta lapų išauga šakoti ūseliai. Moliūgas gali vyniotis ant jam pasitaikančių kliūčių. Augalo žiedai vienalyčiai, dideli, geltoni, pavieniai, išauga lapo pažastyse. Vyriški žiedai didesni už moteriškus. Vaisius didelis, slipsės formos.
Banginio galva labai didelė, sudaro iki 1/3 kūno ilgio. Šnervės atsidaro aukštai kaktoje. Nardant jos uždaromos vožtuvais. Ausų kaušelių nėra. Klausos kanalai taip pat su vožtuvais, jie atsidaro į išorę mažomis angelėmis tuoj už akių. Dauguma banginių veisiasi kas antri metai. Banginiai gimdo vieną didelį, visiškai susiformavusį jauniklį, kuris geba savarankiškai plaukioti. Patelė turi pora spenių, paslėptų odos raukšlėse prie lytinės angos. Banginiai gyvena iki 30 – 50 metų. Didžiausias ir sunkiausias gyvūnas pasaulyje yra mėlynasis banginis. Jis užauga iki 27 metrų ilgio ir sveria 150 tonų. Jie paplitę visuose vandenynuose, daugumoje jūrų, kai kuriose upėse. Vieni daugiausia laikosi šaltuose poliariniuose ir subpoliariniuose vandenyse, kiti tropiniuose ir subtropiniuose, trečių arealas apima šiltus ir šaltus vandenis. Kai kurios rūšys sėslios, kitoms būdingos reguliarios sezoninės migracijos.
Pilkasis banginis kasmet migracijos metu nuplaukia beveik 10 000 kilometrų nuo Beringo jūros iki Kalifornijos ir Meksikos. Tuo pačiu keliu jis grįžta atgal.
Paprastasis kukurūzas - vienametis, 1-3 m. aukščio žolinis augalas. Šaknys kuokštinės, stiebas storas, bambliuotas, stiprus. Lapai priešiniai, dideli, lansetiški, linijiški. Žiedai vienalyčiai. Kuokeliai (vyriški) žiedynai – netikrosios varpos. Susitelkę į šluotelę stiebo viršūnėje. Piesteliniai (moteriški) – lapų pažastyse. Trumpuose varputėse. Vaisius, stambus, baltas, gelsvas arba rusvas grūdas. Kukurūzas auginamas Lietuvoje kaip pašarinis ir maistinis augalas. Žydi liepos – spalio mėnesį. Vaisiai (burbuolėse) subręsta rugsėjo – spalio mėnesį.
Gaubtasėkliai turi žiedus, o žieduose piesteles. Piestelių mezginėse yra sėklapradžiai. Įvairūs gaubtasėklių žiedai - skirtingi. Vieni prisitaikę būti apdulkinami vėjo, kiti - vabzdžių. Žiedadulkės visada patenka ant piestelių purkų, kur susidaro dulkiadaigiai. Dudkiadaigiai su spermiais užauga iki sėklapradžių ir įauga į juos. Iš zigotos, susidariusios susijungus gametoms, formuojasi gemalas. Gemalinio maišelio branduolys susijungia su antruoju spermiu, sudygsta, dalijasi, susidaro endospermas su maisto medžiagų atsarga. Iš sėklapradžių išsivysto sėklos, o iš mezginių sienelių - apyvaisis. Žiedinių augalų sėklos vystosi vaisiaus viduje, todėl žiediniai augalai ir vadinami gaubtasėkliais. Vieni gaubtasėkliai gyvena neilgai (daržinė žliūgė), kiti (ąžuolai) - 100-tus metų. Kai kurie dideli (eukaliptai), kai kurie maži (plūdena).
Juodasis serbentas – 1-2 aukščio šakotas krūmas. Lapai pražanginiai, 3-5 skiautėmis, stambiai dantyti, ant ilgų lapkočių. Apatinėje lapo pusėje gausu liaukučių, kurios išskiria eterinį aliejų. Žiedai maži, rausvai žalsvi po 5-10 susitelkę į svyrančias kekes. Vaisius – rutuliška, sultinga, juoda, kvepianti daugiasėklė uoga. Juodasis serbentas Lietuvoje dažnas. Auginamas soduose, savaime auga drėgnuose miškuose, upių ir ežerų pakrantėse. Žydi balandžio – gegužės mėnesį. Uogos prinoksta liepos – rugpjūčio mėnesį.
Visi spygliuočiai dauginasi sėklomis. Jų sėklos, poromis išsidėsčiusios ant kankorėžių žvynelių, nieko nepadengtos. Dauginimasis sėklomis - pagrindinis požymis, skiriantis plikasėklius nuo sporinių augalų. Plikasėkliai augalai vaisiaus neturi. Kankorėžį sudaro ašis ir ją dengiantys žvyneliai. Ant žalsvų kankorėžių žvynelių susiformuoja po du dulkializdžius. Juose susidaro žiedadulkės. Žiedadulkė turi dvi pūsleles pilnas oro (jas toli nuneša vėjas). Rausvieji pušies kankorėžiai auga ant tų pačių medžių, kaip ir žalsvieji, bet jaunų šakelių viršūnėse. Ant rausvų kankorėžėlių žvynelių išsivysto po 2 sėklapradžius. Subrendusios žiedadulkės išbyra (vėjas išnešioja). Apdulkina tos žiedadulkės, kurios patenka ant sėklapradžių mikropilių. Apdulkinus, raudonųjų kankorėžių žvyneliai sandariai užsidaro ir užsiklijuoja sakais.