10 000 straipsnių
Skirtingai nuo kitų Hydrocotyle rūšių, šis augalas išlaiko savo vijoklinę augimo formą. Geras augimas pasiekiamas tik stiprioje šviesoje ir minkštame, švelniai rūgštiniame vandenyje. Jo nebūtina įsodinti, galima leisti plūduriuoti. Hydrocotyle verticillata yra priekinio vaizdo augalas, jis taip pat gali būti naudojamas dekoratyviniuose tvenkiniuose. Taip pat gali būti auginamas kaip kambarinis augalas, jei žemė laikoma drėgna.
Echinodorus martii išskirtinis ilgais, šviesiai žaliais lapais rantytu kršteliu, kurie labai patrauklūs dideliuose akvariumuose. Jis tinkamas kietam vandeniui, koks yra daugelyje Europos akvariumų. Trąšus dugnas skatina jų augimą. Yra tam tikras neaiškumas su šių augalų pavadinimu, nes kai kas juos vadina E. martii, o kai kas E. maior
Aponogeton longiplumulosus turi didelius garbanotus lapus, kurie jį daro nuostabiu augalu, rekomenduotinu dideliems akvariumams. Jis gana nereiklus ir neturi jokių specialių poreikių vandens kokybei. Taip pat jis dažnai žydi, gražiai papuošdamas didelį atvirą akvariumą. Reguliariais laiko tarpais jis sustoja augti, bet po tam tikro ramybės laiko vėl pradeda.
Rudadumbliai ir raudondumbliai gyvena jūrose ir vandenynuose. (pvz.: radadumblis - laminarija). Atrodo kaip gniužulas, prisitvirtina prie akmenų arba povandeninių uolų panašiomis į šaknis išaugomis - rizoidais. Nuo rizoidų į viršų eina neplati cilindriška iki 50 cm ilgio dalis - stiebelis. Ant stiebelio auga susiskaidžiusio arba ištisinio lapo formos lakštas, kurio ilgis iki 5.5 m. gyvena tik palyginti negiliose vietose, kur yra pakankamai saulės šviesos. Raudondumbliai auga giliuose vandenyse. Dumbliai neturi šaknų, stiebų, lapų, žiedų, vaisių ir sėklų. Daugumas rudadumblių ir raudondumblių dauginasi sporomis. Jūros dumbliai vartojami chemijos pramonėje. Jais šeriami gyvuliai, vartojami kaip trąša.
Daugialąsčiai siūliniai žalieji dumbliai gyvena tekančiame vandenyje. Ulotriko siūlą sudaro daug trumpučių ląstelių. Jų citoplazmoje yra branduolys ir panašus į atvirą žiedą chromatoforas. Ląstelės dalijasi ir siūlas ilgėja. Dumblių visos ląstelės, išskyrus tą, kuria siūlas prisitvirtina, gali dalytis į 2 arba 4 judrias ląsteles su žiuželiais - zoosporas. Jos patenka į vandenį, plaukioja, paskui prisitvirtina prie kokio nors povandeninio daikto ir dalijasi. Taip susidaro nauji dumblių ižsiūlai. Nepalankiomis gyenimo sąlygomis kai kuriose dumblio ląstelėse susidaro daugybė mulių judrių gametų su žiuželiais. Gametos patenka į vandenį ir susijungia poromis. Taip vyksta apvaisinimas. Usilieja skirtingų siūlų ląstelių gametos. Susidaro zigota. Zigota dalijasi į 4 ląstles - sporas. Žalieji dumbliai sugeria iš vandens anglies dioksidą, išskiria deguonį. Jie yra žuvų ir kitų gyvūnų maistas.
Kaip atrodė seniausi augalai, galima įsivaizduoti iš suakmenėjusių augalų liekanų, vietomis aptinkamų kalnų uolienų sluoksniuose, pavyzdžiui, devono pirmosios pusės upių nuosėdose. Šie augalai yra kelių rūšių, tačiau visi priklauso primityvioms, vėliau išnykusioms grupėms. Dauguma jų turėjo pažeme besidriekiantį stiebą su kelių centimetrų atžalomis, buvo be lapų arba su lapų užuomazgomis. Tokie augalai nebrandino sėklų. Prisitaikydami prie įvairių sąlygų augalai pamažu diferencijavosi, vis daugėjo rūšių. Baigiantis devonui, t.y. prieš 360 mln. metų, augalija visiškai pasikeitė. Augo į paparčius panašūs augalai, dabartinių papartainių protėviai. Jie irgi nebrandino sėklų. Pirmieji Žemės miškai atsirado viršutiniame devone.
Visų alkoholinių gėrimų pagrindinė sudedamoji dalis yra etilo alkoholis (C2H5OH – etanolis). Jis yra svarbiausias prisotintųjų angliavandenilių eilės alkoholis. Šiai eilei priklauso alkoholiai nuo CH3OH iki C15H31OH. Metilo alkoholis ir už etilo alkoholį daugiau anglies atomų turintys junginiai (aukštesnieji alkoholiai) yra pavojingi gyvybei. Alkoholiai, kurių molekulės turi po 16 ir daugiau anglies atomų, yra kietos medžiagos. Etilo alkoholis – bespalvis, lakus, greitai užsidegantis specifinio kvapo ir aštraus skonio skystis, dega melsva liepsna, gerai susimaišo su vandeniu. Vartojamas pramonėje, medicinoje, alkoholinių gėrimų gamyboje ir kt. Alkoholiniai gėrimai pagal juose esamą etilo alkoholio kiekį skirstomi į silpnus, vidutinio stiprumo ir stiprius. Silpniems priklauso alus. Jis būna 2,8 – 6 % stiprumo. Ypač pavojingas naminis alus, jei pridėta įvairių, organizmui kenksmingų priedų. Vidutinio stiprumo gėrimams priskiriamas vynas ir kiti, kurių stiprumas 9 – 20 %. Stiprūs alkoholiniai gėrimai – tai degtinė, konjakas, romas, viskis, džinas, trauktinės (jų stiprumas daugiau nei 40%). Beje, degtinėje yra fuzelio, aldehidų ir kitų priemaišų, taip pat šiek tiek metilo alkoholio. Konjake metilo alkoholio gali būti iki 0,1 %. Apsinuodyti galima visais alkoholiniais gėrimais, dažniausiai stipresniais.
Skruzdėlės (Formacidae), plėviasparnių būrio geluoninių pobūrio vabzdžių šeima. Jų yra ~6000 rūšių. Paplitusios beveik visame pasaulyje, daugiausia tropinėse juostose. Mažos ir vidutinio dydžio. Skirtingai nuo kitų geluoninių, skruzdžių krūtinę su pilveliu jungia plonas 1 – 2 segmentų stiebelis, turintis statmeną plokštelę arba 1 – 2 mazgelius. Visos skruzdės pilvelyje turi nuodų liauką, gaminančią skruzdžių rūgštį, geluonį – tik primityvios rūšys. Burnos organai graužiamojo tipo. Antenos alkūninės. Joms būdingas polimorfizmas ir bendruomeninė gyvensena. Skruzdžių bendrija gyvena skruzdėlyne, kurį įsirengia žemėje, medžio kelme, kamiene. Tropinėse juostose gyvenančios Oecophyla genties rūšys lizdus daro medžių lajose iš lapų. Skruzdėlių bendrija susideda iš sparnuotų patinų, vienos, keleto, o kartai ir kelių šimtų besparnių patelių, dedančių kiaušinius, ir besparnių darbininkių (nesubrendusių patelių). Darbininkės stato skruzdėlyną, renka maistą, maitina ir prižiūri jauniklius. Amazonės skruzdžių kūno ilgis ~ 7 mm. Jos darbininkių vietoje turi kareivius su dideliais viršutiniais žandais; joms visus kitus darbus atlieka kitų rūšių (dažniausiai Formica genties) skruzdžių darbininkės.
Valgomasis svogūnas – daugiametis žolinis augalas. Svogūnas apvalus arba iš galų šiek tiek suplotas, padengtas rausva, gelsvai ruda, rečiau balta ar violetine plėve. Šaknys plonos, kuokštinės. Stiebas stačias, lapai vamzdiški, tuščiaviduriai, nusmailėjusiomis viršūnėmis.Žiedai smulkūs, žalsvai balti, ant ilgų žiedkočių, susitelkę į rutulišką skėtį, išaugantį stiebo viršuje. Vaisius – dėžutė; joje – juodos trikampės sėklos.
Italijos bičių tėvynė – Italija, Apeninų pusiasalis. Italijos bitė pietinėje Italijoje geltonesnė už gyvenančią šiaurinėje dalyje. Tai labiausiai paplitusi veislė pasaulyje. 1859 m. atvežtos į Ameriką, daug kur paplito ir įgavo pramoninę reikšmę. Danijoje Italijos bitė laikoma dobiline bite. Suomijoje daugiau kaip 20 metų atliekamas veislininkystės darbas su Italijos bite. Išvestų linijų bitės gerai žiemoja ir duoda daugiau produkcijos. Šių bičių liežuvėliai ilgesni už grynų Italijos bičių, nes jos turi Kaukazo kalnų pilkųjų bičių kraujo. Kūnas geltonos spalvos, apaugęs geltonais plaukeliais. Medų dengia baltai. Bitės ramios, nepalieka iš avilio iškelto korio, nepiktos, greit pajunta stipresnį medunešį. Gerai išvystytos vaško liaukos. Pietiniuose rajonuose žiemoja gerai, šiauriniuose sunkau, naudoja daug maisto, nes anksti pradeda auginti perus. Žūva daug bičių, todėl šeimos pavasarį ilgiau vystosi. Stipriausios esti vasaros viduryje.
Valgomasis česnakas – daugiametė svogūninė daržovė. Svogūnas susideda iš 6-10 skiltelių., apsigaubusių balta plėvele. Stiebas status, 30-40 cm. aukščio. Jo viršūnė iki žiedyno spirališkai susisukusi, lapai siauri, linijiški, šiurkščiais kraštais. Žiedai smulkūs, balti arba blyškiai violetiniai, ant ilgų žiedkočių susitelkę į skėtį. Skėtyje, greta žiedų išauga daug mažų svogūnėlių.
Krajinos bičių evoliucija vyko Balkanų pusiasalio, Jugoslavijos ir Alpių teritorijose. Palygint šaltos žiemos, dažni atšalimai pavasarį, šilta vasara, silpnas ir dažnas lipčiaus medunešis suformavo gyvybinga, greit reaguojančią į besikeičiančias sąlygas bičių veislę. Dabar Krajinos bites laiko daugelio Europos šalių bitininkai. Bitės pilkos, su sidabriniu atspalviu, dažnai su geltonu ruoželiu. Krajinos bitės ramios, nepiktos, išimtos iš avilio korio niekada nepalieka ,o dirba toliau, gerai žiemoja, ekonomiškai naudoja žiemos maistą, pavasarį anksti sustiprėja, todėl gerai išnaudoja pavasarinį medunešį. Neblogai lanko raudonuosius dobilus, bet medaus iš jų surenka mažiau nei Kaukazo bitės. Medų dengia labai baltai. Ne vagilės, gerai orientuojasi ieškodamos medingųjų augalų, puikiai siuva dirbtinius korius, mažai serga. Labiau linkusios spiestis už kitų veislių bites.