Visų alkoholinių gėrimų pagrindinė sudedamoji dalis yra etilo alkoholis (C2H5OH – etanolis). Jis yra svarbiausias prisotintųjų angliavandenilių eilės alkoholis. Šiai eilei priklauso alkoholiai nuo CH3OH iki C15H31OH. Metilo alkoholis ir už etilo alkoholį daugiau anglies atomų turintys junginiai (aukštesnieji alkoholiai) yra pavojingi gyvybei. Alkoholiai, kurių molekulės turi po 16 ir daugiau anglies atomų, yra kietos medžiagos.

Etilo alkoholis – bespalvis, lakus, greitai užsidegantis specifinio kvapo ir aštraus skonio skystis, dega melsva liepsna, gerai susimaišo su vandeniu. Vartojamas pramonėje, medicinoje, alkoholinių gėrimų gamyboje ir kt.

Alkoholiniai gėrimai pagal juose esamą etilo alkoholio kiekį skirstomi į silpnus, vidutinio stiprumo ir stiprius. Silpniems priklauso alus. Jis būna 2,8 – 6 % stiprumo. Ypač pavojingas naminis alus, jei pridėta įvairių, organizmui kenksmingų priedų. Vidutinio stiprumo gėrimams priskiriamas vynas ir kiti, kurių stiprumas 9 – 20 %. Stiprūs alkoholiniai gėrimai – tai degtinė, konjakas, romas, viskis, džinas, trauktinės (jų stiprumas daugiau nei 40%). Beje, degtinėje yra fuzelio, aldehidų ir kitų priemaišų, taip pat šiek tiek metilo alkoholio. Konjake metilo alkoholio gali būti iki 0,1 %. Apsinuodyti galima visais alkoholiniais gėrimais, dažniausiai stipresniais.

Nekenksmingo alkoholių gėrimų kiekio nėra, alkoholis visada sužaloja ar sunaikina tam tikrą smegenų, kepenų ir kitų organų ląstelių skaičių. Bet kokio alkoholinių gėrimų kiekio patekimas į organizmą toksikologine prasme jau yra apsinuodijimas.

Apsinuodijimui be alkoholio, turi įtakos ir kitos sąlygos. Alkoholiniai gėrimai pavargusį žmogų veikia stipriau. Didelis alkoholio kiekis, išgertas per trumpą laiką (30 – 60 min.) veikia daug stipriau, negu išgertas per ilgesnį laiką. Nevalgiusį žmogų alkoholis irgi veikia daug stipriau. Etilo alkoholio toksiškumą sumažina daug riebalų ir angliavandenių turintis maistas, stipri kava ir arbata. Sunkiai apsinuodija asmenys, sergantys galvos smegenų traumine liga, epilepsija. Sunkiau apsinuodijama kartu su alkoholiu išgėrus CNS slopinančių vaistų.

I. Sikorskio tyrimais nustatyta, kad šiltesnio klimato sąlygomis pavojus gerti svaigalus ir galimybė apsinuodyti jais yra mažesnė negu šaltesnio klimato sąlygomis, Žemoje temperatūroje taip sustiprėja alkoholio poveikis, kad išorės šaltis tolygus dvigubai alkoholio dozei. Todėl gerti svaigalus “šaltuose” kraštuose yra daug pavojingiau nei “šiltuose”. Iš tikrųjų, kai regiono vidutinė metų temperatūra yra 5 laipsniais žemesnė, pavojingas alkoholio poveikis žmogaus organizmui padidėja keletą kartų.

Patogenezė. Alkoholio veikimo mechanizmas sudėtingas, bet tiksliai nėra nustatytas. Manoma, kad etilo alkoholis sumažina biologinių membranų lipidų klampumą. Su tuo susijęs toksinis poveikis galvos smegenų žievei, požieviui, periferinei nervų sistemai, miokardui, kraujagyslėms, raumenims, kitiems organams ir audiniams. Tikriausiai jis slopina impulsų perdavimą sinapsėse iš vieno neurono į kitą, sutrikdo smegenų metabolizavimą. Veikiant etilo alkoholiui žūva daug nervinių ląstelių, sunkiai apsinuodijus, – net iki 10 mln. pilkosios smegenų medžiagos ląstelių. Didelės dozės slopina nugaros smegenis, kvėpavimo centrą.

Dažniausiai ir sunkiausiai apsinuodijama stipriais alkoholiniais gėrimais, bet silpni, jei išgerta daug, gali sukelti panašius simptomus.

Apsinuodijimo sunkumas skiriamas į tris laipsnius: lengvą, vidutinio sunkumo ir sunkų.
• Lengvam apsinuodijimui būdingi šie simptomai: euforija, savikontrolės ir savikritikos stoka, netikslios psichometrinės reakcijos (pakitusi kalba, eisena, braižas ir kita).

• Vidutinio sunkumo apsinuodijimui būdinga silpnumas, galvos svaigimas, dvejinimasis akyse, pykinimas, neretai vėmimas, sujaudinimas (ligonis blaškosi, priešinasi), neaiški, nesuprantama kalba, sutrikusi orientacija (situacijos ir laiko atžvilgiu), neįskaitomas braižas (beveik negali rašyti), smarkiai svyruojanti eisena (neišlaiko pusiausvyros, griuvinėja, bando keltis). Etilo alkoholio kiekis kraujyje 2-3 %.

• Sunkus apsinuodijimas pasireiškia koma, grėsmingais kvėpavimo, hemodinamikos ir kitais sutrikimais. Neretai užeina traukuliai. Oda šalta, drėgna, lipni. Etilo alkoholio kiekis kraujyje daugiau nei 3%. Sunkus apsinuodijimas trunka nuo 6 iki 12 valandų.

Nervų sistema. Pakinta elgesys, sutrinka kalba, judesiai, sąmonė, atsiranda vyzdžių, refleksų, raumenų tonusų pakitimai ir kita. Pirmiausia pasikeičia savijauta ir elgesys. Tai susiję su slopinimo ir jaudinimo procesais galvos smegenų žievėje, – euforijos, apsvaigimo požymiai.

Kvėpavimo sistema. Iš pradžių kvėpavimas dažnesnis, be patologijos požymių. Ryškus alkoholio kvapas iškvėpiamame ore – svarbus diagnostikos požymis. Šis kvapas priklauso ne tiek nuo paties alkoholio, kiek nuo kitų lakiųjų gėrimo dalių ir metabolizmo produktų.

Virškinimo sistema. Alkoholis dirgina virškinimo trakto gleivinę (burnos, stemplės, skrandžio), ji pasidaro hiperemiška, paburksta. Iš pradžių pasireiškia hipersalivacija, vėliau gali būti sausumas burnoje, pykina, vemia.

Sunku rasti didesnį negu alkoholis blogį, kuris taip atkakliai ir negailestingai gadintų milijonų žmonių sveikatą, taip smarkiai ardytų visus žmogaus audinius ir organus (ypač galvos smegenų žievę) ir galiausiai būtų ankstyvos mirties priežastis. Šia nuodas klastingas: jo sukelti padariniai išaiškėja ne iš karto. Iš pradžių sutrinka vieno arba kito organo veikla, prasideda įvairūs šalutiniai poveikiai. Liga stiprėja. Ir net tada, kai ligonis miršta, mirties priežastimi dažnai palaikoma kita liga, pvz. persišaldymas ar infekcija. Ir tik skrodimas parodo, kad pagrindinė priežastis, suardžiusi organizmą, buvo alkoholis, o persišaldymas ar infekcija užbaigė tragediją.

Skrodžiant žmogaus lavoną, mirusio dėl to, kad ilgai gėrė svaigalus, sukrečia dideli ir išplitę jo organizmo pakitimai. Pakitę praktiškai būna visi gyvybiškai svarbūs organai, ir kartais patalogoanatomui sunku pasakyti, kurio organo veiklai sutrikus žmogus mirė. Kartais stebiesi, kaip šis žmogus apskritai dar galėjo gyventi, juk nebuvo nė vieno nepažeisto organo, gebančio atlikti savo funkciją.

Alkoholizmas – šis barbariškumo padarinys – lyg replėmis laiko žmoniją nuo žilos senovės ir iš jos renka pasibaisėtiną duoklę, prarydamas jaunystę, ardydamas jėgas, slopindamas energiją, žudydamas geriausią žmonių giminės žiedą.

Žmogus, gerdamas šį narkotinį nuodą net mažomis dozėmis, gali nepajusti, kaip svaigalų gėrimas jau tampa jo vidiniu poreikiu. Alkoholizmas – tai padarinys girtavimo, kuris yra “saikingo”, “kultūringo”, “ritualinio” svaigalų gėrimo rezultatas. Ne veltui liaudis sako: “Upė prasideda nuo upelio, o girtavimas nuo taurelės”.
Vis dėlto, už tėvų girtavimą atpildo susilaukia vaikai. Duomenys įtikinamai rodo, kad geriančiųjų šeimose, palyginti su negeriančiųjų, sveikų vaikų yra 5 kartus mažiau, vaikų mirštamumas 5 kartus didesnis, o ligonių 3,5 kartų daugiau.

Mokslininkai atliko tokius tyrimus: vieną valandą prieš gimdymą 1 kg kūno masės duodavo 0,5 g svaigalų. Gimus kūdikiui, tyrimui kraują ėmė iš virkštelės, t.y. iš vaisiaus kraujotakos sistemos. Ir kraujyje rasdavo alkoholio, vadinasi, net placenta sauganti vaisių, nesulaiko alkoholio. Ypač pavojinga moterims gerti svaigalus pirmąsias dvi nėštumo savaites.

Net nedidelės alkoholinių gėrimų dozės veikia genetinį substratą; dėl to, jeigu ne tuoj pat, tai vėlesnėse kartose gali gimti defektyvių palikuonių.

Įvairių šalių mokslininkai atliko šimtus tyrimų, patvirtinusių neginčijamą faktą; jeigu pastota laikotarpiu, kai vienas arba ypač abu tėvai buvo girti, jiems gimsta nepilnaverčiai vaikai su įvairiais patologiniais nukrypimais, kurie dažniau ir sunkiau pasireiškia psichikos sutrikimais: psichopatija, epilepsija, debilumu ir kt.

Alkoholio poveikis gemalui bei būsimam jaunikliui įtikinamai parodytas ir eksperimentais su gyvūnais. Nuo reguliariai jiems duodamų net mažų alkoholio dozių, ryškiai padaugėja nevaisingų patelių ir patinų, bendrų formavimosi ydų, išmetimų, mirštamumo ankstyvuoju laikotarpiu po gimimo atvejų, taip pat susilpnėja tam tikros gyvūnų rūšies gyvybingumas.

Dabar iš visų žinomų nuodų toksiškiausiu žmogaus gemalui laikomas alkoholis.

Kliniškai ištyrus nervinę ir psichinę raidą 64 vaikų, prieš kurių gimimą tėvai 4-5 metus girtavo, nustatyta, kad visi vaikai, net ir tie, kurie buvo pakankamai fiziškai subrendę, protiškai buvo nepilnaverčiai. Be to, išaiškėjo, kad kuo didesnis tėvo “alkoholinis stažas”, tuo ryškiau protiškai buvo atsilikęs jo vaikas. Panašūs tėvų girtavimo padariniai – toli gražu ne sunkiausia, kas gali būti.

Geriantys tėvai iš vaikų vagia vaikystę ir jaunystę, pažinimo ir atradimų džiaugsmą, turiningo gyvenimo laimę. Labai dažnai dėl tėvų girtavimo vaikai gimsta su sunkesniais psichiniais sutrikimais ir visą gyvenimą būna našta tiek tėvams, tiek visuomenei.

Alkoholis vaiko organizmą veikia daug stipriau nei suaugusio žmogaus. Pakanka pasakyti, kad mirtina alkoholio dozė 1 kg paauglio kūno masės yra 4-5 kartus mažesnė. Vaikui reikia labai mažai alkoholio, kad jo organizmas būtų neatitaisomai pažeistas. Ypač jautrios ir lengvai pažeidžiamos yra vaiko nervų sistema bei smegenys, nes jos tuomet intensyviai formuojasi.

Alkoholis, pažeisdamas nervų sistemą kartu veikia vaiko organus bei audinius, todėl pražūtinga jo įtaka vaiko organizmui gerokai stipresnė. Net nuo nedidelių alkoholių dozių vaikas ūmai apsinuodija, jam ligos eiga būna daug sunkesnė, nei suaugusiam žmogui, ir mažylio gyvybei ima grėsti didelis pavojus.

Pasaulinės statistikos duomenimis, dėl plintančio suaugusių girtavimo bei alkoholizmo, daugėja svaigalų gėrimo ir piktnaudžiavimo jais atvejų tarp vaikų bei paauglių.

Vaikystė ir paauglystė – tai žmogaus asmenybės, jo gyvenimo nuostatų, santykių su aplinka formavimosi tarpsnis, žinių ir esminių moralinių bei etinių įgūdžių kaupimo metas. Vaikas nuolat formuojasi, o alkoholis, kaip žiauriausias nuodas pažeidžia visa, kas geriausia, tauriausia yra žmoguje, ir palieka tik tai, kas primityviausia ir negarbinga. Kai svaigalus geria suaugę žmonės, griaunamos visuomenės dorovės, moralės normos. Tuo tarpu į kiekvieną vaikų skatinimą gerti svaigalus, net netiesioginį, ar tai būtų šeimoje, kine, per vakarus ar televizijos laidose, reikia žiūrėti kaip į sunkų nusikaltimą prieš žmoniją ir jos ateitį.

Kodėl žmonės geria?

Svaigalų mėgėjai ir alkoholikai neatsiranda nežinia iš kur. Visi jie kažkada išgėrė savo pirmąją taurelę. Apie girtavimo priežastis parašyta nemaža. Aryti tyrimai, imta interviu, bet juose dažnai buvo painiojamos priežastys su padariniais, objektyvūs veiksniai pakeičiami subjektyviais.

Iš tikrųjų paklausę šimtą geriančių žmonių kodėl jie geria, turbūt negausite dviejų tų pačių atsakymų.

Tyrinėtojai ieškodami alkoholikų vaikystėje aplinkybių, kurios paauglystės ar brandos amžiuje galėjo paskatinti šios sunkios negalės eigą, labai daug dėmesio skyrė tam, kaip buvo ugdoma ligonio asmenybė. Papročiai ir aplinka ne tik formuoja augančiojo individo požiūrį į alkoholinius gėrimus, bet neišvengiamai veikia ir jos asmenybę. Antra vertus, nuo asmenybės bruožų priklauso, kiek individas linkęs į alkoholizmą.

Dauguma alkoholizmo problemų tyrinėtojų tvirtina, kad iki susirgimo alkoholikai patiria įvairiausių asmenybės pokyčių, kurių šaknys siekia kūdikystę. Būsimojo alkoholiko asmenybei būdingas nepilnavertiškumas, nepakankamas socialinis prisitaikymas, nesugebėjimas bendrauti su kitais žmonėmis. Asmenybės nepilnavertiškumo priežastis – neteisingas auklėjimas. Netikęs auklėjimas, t.y. perdėtas arba besaikis lepinimas, palieka pėdsaką visam gyvenimui. Ir vienu ir kitu atveju ugdomos neprisitaikiusios asmenybės, labai linkusios į vidinius ir išorinius konfliktus, kuriems spręsti reikia didžiausių pastangų.

Nenumaldomas troškimas išgerti yra vienas pirmųjų alkoholizmo požymių. Alkoholio potraukis gali reikštis įvairiai. Pirmiausiai kyla noras pratęsti pradėtas išgertuves, paskui jau ir visiškai blaivų žmogų ima kamuoti neįveikiamas troškimas pasigerti, tačiau alkoholio poveikis itin stiprus pagirių metu. Alkoholikas vėl įninka gerti todėl, kad gėrė vakar, ir todėl, kad dar neišgėrė šiandien.

Alkoholizmo gydymas – ilgas procesas, reikalaujantis iš gydytojo ir artimųjų didelės įtampos. Aktyvaus gydymo metodo uždavinys – sukelti ligonio šlykštėjimąsi alkoholiu. Ligoniui kartu su alkoholiu duodama preparatai, sukeliantys šleikštulį ir vėmimą. Gydymo metu suformuojamas neigiamas sąlyginis refleksas svaigalams. Jų kvapas ir skonis pykina, verčia vemti. Alkoholizmas – lėtinė liga, jai būdingos remisijos, t.y. ligos reiškinių susilpnėjimas arba išnykimas. Alkoholizmo remisija yra tam tikra organizmo pusiausvyros būklė, kuri iš esmės skiriasi nuo būklės prieš susergant. Žmogus laikomas praktiškai sveiku, tačiau vienas gurkšnis svaigalų gali sutrikdyti gydymu pasiektą organizmo pusiausvyrą ir vėl užplieksti ligą. Taigi yra tik vienintelė galimybė pasiekti stabilių rezultatų – visiškai atsisakyti alkoholio.

Dėl būsimųjų kartų, visi kartu turime sukilti prieš girtavimą ir padaryti viską, kad mūsų gyvenime įsitvirtintų blaivios buities vertybės.

Views All Time
Views All Time
5917
Views Today
Views Today
1
0 0