Šunų veislės

Vidurines azijos aviganis

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Tai sena aviganių veislė, Vidurinės Azijos avių augintojų išvesta bandai saugoti ir ginti nuo plėšrūnų bei apsaugos tarnybai. Tie šunys didesni nei vidutinio ūgio, tvirtai sudėti, stiprūs, drąsūs, nepasitikintys svetimais, nereiklūs, lengvai prisitaikantys prie įvairių klimato sąlygų. Dėl šių sąvybių jie plačiai paplitę. Vidurinės Azijos aviganis grubaus, konstitucijos tipo, neretai turintis tendenciją į purumą. Patinų aukštis ties ketera – ne mažiau kaip 65 cm, patelių – ne mažiau kaip 60 cm. Formato indeksas: patinų – 100 – 105, patelių – 102 – 108. Šios veislės aviganiai - stipraus, pusiausviro, ramaus nervinės veiklos tipo, aktyvios gynybinės reakcijos. Lytinis dimorfizmas ryškus. Kaulai masyvūs, raumenys stiprūs. Oda stora, pakankamai elastinga, kartais nuo kaulo susiraukšlėjusi. Plaukas tiesus, šiurkštus, tankus poplaukis, ant galvos ir priekinėje kojų dalyje trumpas, prigludęs. Pasitaiko šunų su ilgesniais plaukais (7 – 8 cm) ant ausų, kaklo, užpakalinėje priekinių ir užpakalių kojų pusėse bei ant uodegos. Kiti – su trumpesniais (3 - 5 cm), prigludusiais plaukais. Vidurinės Azijos aviganiai būna balti, juodi, pilki, palši, rausvi, tigriniai margi ir dėmėti. Galva masyvi, kaukolės dalyje plati, skruostikauliai stiprūs. Kakta plokščia, perėjimas į snukį vos pastebimas. Galva, žiūrint iš priekio ir iš viršaus, lygiašonio trikampio formos, o iš profilio – buka su stora kabančia viršutine lūpa. Šviesaus atspalvio šunų nosies veidrodėlis gali būti rudas.

Šunų veislės: Airių terjeras

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Airiai tvirtina, jog terjerai – seniausia jų šunų veislė. Šituo galima patikėti, nes airių terjerai – tikros Barbės devyndarbės, beje, visus darbus nudirbantys labai gerai. Ką jie moka? Mielai gaudo peles ir žiurkes, uoliai sargauja, protingai talkina medžiotojams – tiek laukuose, tiek miškuose, tiek ir ežere ar upėje, nes mėgsta plaukti. Tiesa, baisiai nekenčia kačių, pikti su kitais šunimis, gali pulti avis ar ožkas, bet nuo šito galima atpratinti. Tad ar bereikėjo geresnio šuns senų laikų airių valstiečiui. Airių terjerai gana tvirti, atsparūs, turi daug jėgos, jų kailis šiurkštus. Nors iš išvaizdos airių terjerai ir neatrodo labai geraširdžiai – juose greičiau įžiūrėsime nuolatinį pasirengimą stoti kovon, vis dėlto namuose, jie yraramūs, geri, net švelnūs. Sunkėliau tiems šeimininkams, kurie “prie tingulio” – airių terjerams būtina išeikvoti savo energiją, todėl su jais reiktų daugėliau pavaikštinėti, net pabėgioti. Žinoma, ir šunį galima paversti tinginiu, bet tai jau bus ne tikras, o žaislinis šuo. Dauguma airių terjerų dar “tikri”, nepraradę protėvių savybių, nes šiaip sau laikomų ne ne itin gausu. Dažniausiai airių terjerai dar tebetarnauja senose tarnybose – sargauja, medžioja. Seniau airių terjerų buvo įvairių spalvų – juodų, rudų, baltų, rausvų, juodai rudų. Prieš šimtą metų įsikūrus airių terjerų augintojų klubui, nutarta parinkti vieną kokią spalvą, todėl dabar šie terjerai būna rausvai rudi ar rausvai rudi su aukso ar šiaudų atspalviu.

Čiau-čiau

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Daugelį šimtmečių čiau – čiau buvo auginami Kinijos imperatoriaus rūmuose ir visoje Kinijoje. Iki šiol neišaiškinta, ar jų tėvynė Kinija, ar atvežti iš Tibeto arba Mandžiūrijos. Iš Kinijos čiau – čiau pateko į Angliją, kur šunų mylėtojai, naudodami grynaveislį veisimą ir atranką, išvedė veislę, netrukus paplitusią Europoje ir net Jungtinėse Amerikos Valstijose. Čiau – čiau būdinga liūto išvaizda, mėlynas liežuvis, savitas charakteris ir elgsena. Tai stiprių nervų, ramus, neagresyvus, bebaimis šuo, labai atsidavęs šeimininkui, tik juo pasitikintis ir pasirengęs jį pasiaukojamai ginti. Čiau – čiau savarankiškas, nepriklausomas ir nedresiruojamas. Tai rimtas, nesuprantantis juokų, neturintis jumoro jausmo, nemokantis žaisti šuo. Jis puikus ramybę mėgstančio žmogaus palydovas ir bendražygis. Čiau – čiau vengia triukšmo, draugystės su kitais ir nori turėti šeimininką, kuris jį supratų ir neįsakinėtų. Čiau – čiau veislės taisyklingų proporcingų ir harmoningo kūno sudėjimo, išdidžios laikysenos ir didingos elgsenos. Uodegą visada laiko užriestą ir prigludusią prie nugaros. Minimalus aukštis ties ketera – 45,5 cm. Galvos kaukolė plokščia ir plati, palaipsniui pereinanti iš kaktos į snukį. Skruostai po akimis iškilę. Snukis normalaus ilgio ir platus nuo akių iki nosies veidrodėlio. Nosies veidrodėlis stambus ir platus, visada juodas, išskyrus šviesius arba baltus šunis, kurių nosies veidrodėlis gali būti ir šviesesnės spalvos.

Kaukazo aviganis

pagal
Kaukazo aviganis
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kaukazo aviganiai yra viena seniausių šunų veislių, ištikimai tarnaujančių žmogui. Pastaruoju metu susidomėjimas šia veisle didėja, betgi daugiausiai dėl praktinio jos pritaikymo. Tai labai sudėtingi, savarankiški, labai ištikimi, išdidūs šunys, gražūs savo išvaizda, bebaimiai kovotojai. Nedaug galima rasti publikacijų apie Kaukazo aviganius, o ir pastarosios gan vienapusiškos - arba šunis pristato kaip beprobleminius, kurių nereikia nei dresiruoti, nei ko mokyti, viską jie supranta, viską patys moka - tiesiog antšuniai kažkokie, arba aprašo juos kaip baubus ir siaubūnus, kurie ne tik nepasiduoda dresūrai, bet ir yra visai nevaldomi , pjauna visus, ką kelyje sutinka, sudrasko į skutelius. Tokios publikacijos ne tik kenkia Kaukazo aviganių reputacijai, bet dažnai, dėl neteisingos informacijos, mažus šunelius pasiima žmonės, kurie pagal savo charakterį ir polinkius neturėtų to daryti. Konfliktinė situacija, užburtas ratas.

Pudelis

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Nėra tokios šunų veislės, kuri būtų taip greit paplitusi, kaip pudelis. Į simpatiškus, judrius, nuovokius šunelius atkreipia dėmesį vis daugiau šunų mylėtojų. Tai labai stiprūs ir ištvermingi šuneliai, lengvai pakeliantys ilgas keliones, ištikimi, gerai suprantantys šeimininką. Gerai žinomas pudelis Ūsorius, kuris, lydėdamas vieną iš Napoleono armijų žygiuose, laiku įspėdavo karius apie artėjantį priešininką. Ūsorius buvo apdovanotas kariniu Prancūzijos ordinu. Ir žuvo jis kaip kareivis - mūšio lauke.

Prancūzų buldogas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ilgą laiką dėl šios veislės kilmės ginčijosi anglai ir prancūzai. Ir vieni, ir kiti šią veislę laikė sava. Ginčą nutraukė Pasaulinė kinologų federacija, pavadinusi šį įdomų šunį prancūzų buldogu. Kol vyko ginčai, XIX a. vid. prancūzų buldogai pelnė paryžiečių simpatijas. Sunku buvo rasti parduotuvę ar pirklio namus, kuriuose nebūtų gyvenęs šis įdomus šuo, prancūzų pasididžiavimas. Pirmą kartą į parodą prancūzų buldogai pateko Paryžiuje 1903 m. Tai ramus, sumanus, protingas šuo, geras namų sargas ir žmogaus draugas. Jis labai nereiklus gyvenimo sąlygoms, dėl trumpo kailio lengvai prižiūrimas, gali gyventi mažuose butuose. Stiprus, nedidelio ūgio, kresnas, trumpaplaukis, raumeningas, trumpu ir buku snukiu, tiesiomis stačiomis ausimis. Jis turi sverti ne daugiau kaip 14 kg ir ne mažiau kaip 8 kg. Aukštis proporcingas svoriui (30-35 cm).

Dobermanas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ši veislė vadinama mokesčių inspektoriaus iš Tiūringijos L.Dobermano vardu. Jis išvedinėjo piktų šunų veisles savo namų apsaugai - poravo pinčerius, dogus, rotveilerius, anglų kurtus bei kitų veislių šunis. Pirmieji dobermanai buvo stambūs, turėjo masyvią galvą. Vėliau šią veislę grynino Otas Geleris. Jis įmaišė greitgaudo ir Mančesterio terjero genų. Netrukus šiais šunimis susidomėjo policija, kuri kaip tik svajojo apie tokią šunų veislę. Tai pikti, bebaimiai, nuotaikingi, geros nuojautos šunys, nepasitikintys svetimaisiais, visada ginantys savo šeimininką. Tiesa, kai kurie sunkiai dresiruojami, reikalauja tvirtos rankos. Šiuo metu dobermanai populiarūs visame pasaulyje.

Juodasis terjeras

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ši veilė išvesta "Raudonosios žvaigždės" veislyne (prie Maskvos), kryžminant erdelterjerus, ryzenšnaucerius bei rotveilerius. Kai kurie šios veislės šunys turi niūfaundlendo, vokiečių aviganio ir Kaukazo aviganio genų. Juodieji terjerai aukštesni nei vidutinio ūgio, tvirto ir tvirto grubaus konstitucijos tipo, pikti, nepasitikintys svetimais žmonėmis, gerai prisitaikantys prie įvairių klimato sąlygų. Naudojami apsaugos tarnybose.

Bulterjeras

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Jau iš pavadinimo galima spręsti, kad bulterjeras išvestas kryžminant anglų buldogą su terjeru. Vėliau grynaveislio veisimo metodu praėjusio šimtmečio pabaigoje susiformavo nauja veislė, išsaugojusi visas gerąsias protėvių savybes. Bulterjeras nepaprastai ištvermingas, atkaklus, nepavargstantis, mažai reaguojantis į sužeidimus, kartu ramus, drąsus, greitas ir judrus šuo, turi gerų gynybinių ir medžioklinių savybių.

Basetas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Tai trumpakojai šuneliai, kilę iš senųjų prancūzų šunų veislių. XIX a. viduryje basetai pateko į Angliją, kur buvo išveista angliška šios veislės atmaina. Tai stambesni šunys negu prancūzų basetai. Kai kuriose šalyse basetai auginami kaip medžiokliniai. Jie negreiti, tačiau labai atkakliai persekioja žvėrį, garsiai loja. Su basetais šeimininkas turi būti labai kantrus, nes šie šuneliai yra savarankiški ir nepriklausomi.

Niūfaundlendas

pagal
Niūfaundlendas
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Iki šiol neaišku, kur atsirado pirmieji niūfaundlendų veislės šunys. Vieni teigia, kad šios veislės šunys buvo įvežti į Niūfaundlendo salą iš Europos, po to vėl atgal. Kiti įrodinėja, kad niūfaundlendas - amerikietiškos veislės šuo. Neginčytina tik tai, kad į šią veislę dėmesį atkreipė anglai Niūfaundlendo saloje. Iš to ir kilo pavadinimas. Vėliau jie buvo atgabenti į Europą. Čia veislė ilgą laiką buvo gerinama ir labai išpopuliarėjo XIX a. II pusėje. Dėl ištikimybės šeimininkui, drąsos ir kitų puikių savybių jie tapo dailininkų, poetų susižavėjimo objektu. Įžymus anglų dailininkas Landsyras yra nutapęs baltą su juodomis dėmėmis niūfaundlendą, gelbstintį iš vandens mergaitę.

Anglų Koker spanielis

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kokerio spanielis kilęs iš senovinių Ispanijos medžioklinių šunų veislių. Vėliau Anglijoje buvo išvesta keletas šiuolaikinių spanielių veislių, tarp jų ir anglų Kokerio spanielis. 1880 metais anglų Kokerio spanieliai pateko į Ameriką, kur pakito selekcijos dėka ir 1940 m. Tapo savarankiška veisle; buvo patvirtintas ir standartas. Nuo savo anglų giminaičio jis skiriasi tankesniu kailiu ir kampuotesne galva. Tai nestambus, stiprus šuo, masyvaus ir sauso sudėjimo, nukarusiomis ausimis. Patinų aukštis ties ketera – 38 – 39,5 cm, patelių – 35,5 – 37 cm. Galva gerai išvystyta, apvali. Ryškus perėjimas iš kaktos į snukį. Kaklas normalaus ilgio, stiprus, be klosčių. Liemenį sudaro kompaktiška nugara, gili ir plati krūtinės ląsta, raumeningos suapvalintos strėnos. Priekinės kojos lygiagrečios, gerai išvystyta kaulų ir raumenų sistema. Užpakalinių kojų blauzdos storos, tvirtos. Letenos apvalios, pirštai tvirti, suspausti. Uodega laikoma nugaros linijoje, trumpinama. Kailio plaukai šilkiniai, tiesūs arba truputį garbanoti, ant snukio trumpi, ant kūno tik vidutinio ilgio, ant ausų, krūtinės, pilvo, kojų labai ilgi, elastingi. Kokerio spanieliai būna vienos, dviejų ar net kelių spalvų. Vienspalviai šunys turi būti be baltų dėmių.