Šunų veislės

Afganų kurtas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Daugelis atėjusių į šunų parodas kaskart ieško jose įdomios, originalios išvaizdos šunų, kurie dar neseniai buvo žinomi tik iš nuotraukų, nors Anglijoje jie auginami jau apie 100 metų. Afganų kurtų tėvynė - Afganistanas. Jie ten buvo veisiami nuo neatmenamų laikų ir labai vertinami kaip medžiokliniai bei bandų ganymo aukštikalnėse šunys. Sunkiomis medžioklės sąlygomis aukštuose kalnuose šuo turėjo būti užsigrūdinęs, ištvermingas, vikrus, greitas, drąsus, stiprus ir turėti tokį kailį, kuris apsaugotų nuo gamtos negandų. Visus šiuos reikalavimus ir atitinka afganų kurtas - gražus rytietiškas šuo, pasižymintis jėga ir egzotiškumu.

Bokseris

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Šiuolaikinio bokserio protėviai buvo naudojami meškų, vilkų, šernų medžioklei. Tai buvo kresni, stiprūs, gerai sudėti šunys, bebaimiai, nereaguojantys į sužeidimus. Savo jėgą ir drąsą jie rodydavo ir tarpusavio kovose, ir kaudamiesi su kitais gyvūnais (pvz., su meškomis, jaučiais). Pagrindinis jų požymis buvo sunki, trumpu stambiu snukiu, galingais žandikauliais ir stipriu sukandimu galva. Įvairiose šalyse buvo skirtingų šios veislės tipų. XIX a. II pus. šunų mėgėjai atkreipė dėmesį į šią veislę ir, kryptingai kryžmindami įvairias veisles, išvedė dabartinį bokserį, mažai kuo primenantį protėvius, bet išsaugojusį jų savybes, ypač drąsą, jėgą ir piktumą.

Senbernaras

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Senbernarai kilę iš senovinių Azijos doginių šunų, įvežtų į Europą Aleksandro Makedoniečio žygio metu. Vėliau tuos šunis veisė romėnai ir naudojo bandų apsaugai bei kovose su laukiniais žvėrimis cirkuose. XVII a.vid. vienoje perėjoje iš Italijos į Prancūziją vienuolis Bernardas iš Montanos pastatė prieglaudą, kuri po pusės amžiaus išaugo į Sen Bernaro vienuolyną. Vienuoliai ieškodavo kalnuose pasiklydusių ir sušalusių keleivių bei teikdavo jiems pagalbą. Archyviniai vienuolyno dokumentai pasakoja, kad kasdien bet kokiu oru specialios vienuolių gelbėtojų grupės su pagaliais, kirviais, kopėčiomis ir kastuvais eidavo ieškoti pasiklydusių keleivių. Juos lydėdavo dideli vietiniai šunys, kurie apuostydavo griūčių vietas ir ieškodavo užpustytų žmonių, atkasdavo juos ir lodami šaukdavo gelbėtojų grupes.

Anglų Buldogas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Šios veislė šunys Anglijoje pradėti auginti XVIII a.pr., daug anksčiau, nei atsirado jų pavadinimas. Anglijoje tokie šunys buvo plačiai naudojami medžioklėje ir žaidynėse. Šuo puldavo galingą jautį, dantimis įsikabindavo į snukį ir tampydavo tol, kol jautis netekdavo jėgų. Todėl juos ir pavadino buldogais (angl. bull-dogs - jaučių šunys). 1835 m. Anglijos parlamentas priėmė įstatymą, draudžiantį tokias kruvinas dvikovas. Priėmus įstatymą, buldogai tapo nemadingi ir net baigė išnykti. Tik XX a. jais vėl susidomėta ir atnaujinta jų selekcija. Atrankos būdu buvo išvestas naujas veislės tipas.