Šunų veislės •

Dalmatinas

2003 02 08 pagal Straipsniai.lt

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kur pasirodė pirmieji šios veislės šunys, tiksliai nežinoma. Manoma, kad jų tėvynė Indija, iš kur jie pateko į Graikiją, Jugoslaviją ir Dalmatijos pakrantę Venecijos įlankoje. Čia jiems ir prigijo dalmatino vardas. Vėliau jie paplito po kitas šalis. Tai labai sena veislė, kuri nekito jau daugelį šimtmečių. Tai patvirtina gausios graviūros, paveikslai, skulptūros. Dalmatinai greiti, ištvermingi, tvirto sudėjimo, tad galėjo lydėti šeimininką ilgose kelionėse. Įdomu tai, kad miško keliais šie šunys visada bėgdavo ekipažo priekyje, rodydami kelią arkliams. Šios veislės šunys nepanašūs į jokius kitus, išsiskiria įdomiu charakteriu.

Špicas

2003 02 08 pagal Straipsniai.lt

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Špicai - ypač dekoratyvūs, lengvi, judrūs šuneliai. Jiems būdingas smailas snukis, stačios ausys ir susukta į žiedą, užriesta ant nugaros uodega. Tai labai sena iš durpinio šuns kilusi veislė. Ilgus tūkstantmečius bendraudami su žmogumi, špicai tapo labai protingi, atsidavę šeimininkui ir jo šeimai, nepasitikintys svetimais, geri sargai. Špicai skirstomi į penkis tipus: nykštukiniai, miniatiūriniai, vidutiniai, didieji ir volfšpicai. Visus juos, išskyrus nykštukinius ir miniatiūrinius (išvesti Anglijoje), išvedė Vokietijos šunų mylėtojai. Šie šuneliai labai lengvai dresiruojami.

Dogas

2003 02 08 pagal Straipsniai.lt

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Dabartinių dogų protėviai - skitų genties šunys. Viduramžiais žmonės vesdavosi dogus į stambių ir plėščių žvėrių, dažniausiai meškų ir šernų, medžioklę. Dogai tyliai ir žaibiškai atakuoja priešą. Jie sunkiai dresiruojami, reikalauja švelnumo ir griežtumo. Tinka butų apsaugai. Vienur jie vadinami Danijos, kitur Anglijos dogais. Vokietijoje dogų veisimo centras buvo Ulmo miestas, todėl Vokietijoje juos dažniausiai vadina Ulmo dogais. 1979 metais pirmą kartą buvo nustatytos veislės žymės ir ji pavadinta vokiečių dogu.

Toiterjeras

2003 02 08 pagal Straipsniai.lt

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Dėl šios veislės kilmės irgi nėra vieningos nuomonės. Ji išvesta ilgos ir stropios atrankos būdu. Nors toiterjeras labai mažas (kai kurie šuneliai nesveria nė kilogramo), bet turi daugelį požymių, būdingų dideliems šunims. Jis pasižymi puikia klausa, uosle, nereiklus. Negailėdamas savęs, jis gina šeimininką, įnirtingai loja ant įsiveržusio pašalinio žmogaus. Šį mažą šunelį gali auginti pagyvenę žmonės. Kailis trumpas, todėl jis labai bijo šalčio. Šaltu metų laiku rekomenduotina aprengti specialia apranga.

Kolis - škotiškas aviganis

2003 02 08 pagal Straipsniai.lt

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Labai sena škotiškos kilmės aviganio veislė. Šios veislės šunys jau buvo žinomi XIII amžiuje, bet per tą laiką ši veislė labai pakito. Dabartinės kolio veislės šuns išvaizda susiformavo XVIII a. gale Škotijoje. Šiuo metu šios veislės šunis mėgėjai veisia ir naudoja butų apsaugai bei sportui. Tinkamai dresiruojant jie būna geri sargybiniai ir šeimininkų gynėjai, paieškų ir gelbėjimo tarnybų darbuotojų, geologų pagalbininkai, aklųjų vedliai. Galva pleišto formos, ilga, siaura, sausa. Perėjimas iš kaktos į snukį neryškus. Snukio ilgis beveik lygus pusei galvos ilgio. Snukio linija lygiagreti kaktos linijai arba truputį nuleista žemyn. Pasitaiko ir kumpanosių šunų. Lūpos sausos, prigludusios. Nosies veidrodėlis juodas. Ausys trikampio formos, nedidelės, stačios, į priekį nuleistais galais. Akys nedidelės, migdolų formos, įstrižos, tamsios, vokai sausi, prigludę. Dantys balti, stambūs, sukandimas žirklių principo. Kaklas sausas, aukštai pakeltas, trumpesnis už galvą.

Ryzenšnauceris

2003 02 08 pagal Straipsniai.lt

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pirmosios žinios apie juos pasirodė viduramžiais Viurtenberge. Jų protėviais laikytini Viurtenbergo ir Tirolio aviganiai, kurie buvo sukryžminti su kitais aviganiais. Vėliau įmaišytas flamandų aviganis, biuve, dogas ir išveista stambesnė veislė. Tai stiprus, drąsus, ištvermingas šuo, lengvai dresiruojamas. Jį galima laikyti ir bute, ir lauke. Ryzenšnauceriai naudojami įvairiose tarnybose bei sportinėje penkiakovėje.

Pekinas

2003 02 08 pagal Straipsniai.lt

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Seni padavimai pasakoja, kad kažkada liūtas įsimylėjo beždžionę. Jų meilės vaisius - mažas pekinas. Iš beždžionės jis paveldėjo nedidelį ūgį ir tamsias, dideles, išraiškingas akis, o iš liūto - ramumą, savarankiškumą, drąsą, savigarbą ir puošnius karčius. Šis mažas šunelis ilgus šimtmečius gyveno tik Kinijoje, imperatoriaus rūmuose ir jų soduose. Niekas neturėjo teisės jo išsivesti už šių ribų, nes grėsė mirties bausmė. Į Angliją pirmieji šuneliai atvežti XIX amžiaus pabaigoje. Kai europiečiai užėmė Pekiną, imperatorius, bėgdamas iš rūmų, įsakė visus šunelius nužudyti, kad jie nepatektų į anglų rankas. Išgelbėti penki šuneliai ir jų palikuonys išplatino šią šunų veislę Europoje, o po Pirmojo pasaulinio karo pekinų vėl atsirado Kinijoje.

Erdelterjeras

2003 02 08 pagal Straipsniai.lt

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ši veislė išvesta Anglijoje apie 1853 m. Ją išvedant, buvo panaudota daug kitų veislių - sumaišyti šiurkščiavilniai Jorkšyro koliai, Anglijos skalikai ir bulterjerai. Veislės pavadinimas kilęs iš Eiro upės pavadinimo. Erdelterjerai gali vedžioti akluosius, yra geri sanitarų, ryšininkų išminuotojų, geologų, dujų trasų priežiūros tarnybų darbuotojų pagalbininkai, puikiai saugo butus ir nuostabiai gerai atlieka penkiakovės pratimus.

Vokiečių aviganis - vilkinis šuo

2003 02 08 pagal Straipsniai.lt

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ši veislė išvesta Vokietijoje, jų protėviai ganė avis ir gynė bandas nuo plėšrūnų. XIX a. pab. ši tada dar mažai žinoma veilė imta naudoti paieškos ir karinėse tarnybose ir tai iškart išpopuliarino ją visame pasaulyje. Šios veislės šunys drąsūs, ištvermingi, nepasitikintys svetimais, vyrauja aktyvi ginybinė reakcija, gera uoslė ir klausa, išlavėjęs jų judėjimo aparatas. Tai populiariausia tarnybinių šunų veislė. Spalva: vietomis išsimėtę pilki ar rudi įvairių atspalvių ploteliai; juodi; juodi, o kojos šviesios, šviesūs lopeliai ant pilvo ir kai kuriose galvos vietose. Galva pleišto formos, masyvi, kakolės dalyje normalaus pločio. Perėjimas iš kaktos į snukį palaipsnis. Snukio linija lygiagreti kaktos linijai. Lūpos sausos, prigludusios. Ausys vidutinio dydžio, aukščiau akių linijos, stačios, smailais galiukais, lygiašonio trikampio formos. Akys ovalo formos, įstrižos, tamsios, prigludę sausi vokai.

Rotveileris

2003 02 08 pagal Straipsniai.lt

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Tai sena veislė buvo išvesta Vokietijos pietuose gyvulių pirklių, todėl šunys ilgą laiką buvo vadinami "mėsininkų šunimis". Jie padėdavo perginti į muges galvijus, saugodavo ir nešdavo lengvus krovinius. Dabartinį pavadinimą šunys gavo 1907-8 metais organizavus šios veislės šunų draugiją. Rotveileris - didesnis nei vidutinio ūgio, tvirto ir tvirto grubaus konstitucijos tipo šuo. Pagal aukštį ties ketera skiriamos keturios ūgio grupės: mažieji (patinų ūgis 60-61 cm, patelių 55-57 cm), vidutinieji (62-64 cm, 58-59 cm), didieji (65-66 cm, 60-61 cm), labai dideli (67-68, 62-63 cm). Formato indeksas: 103-108. Stipraus, pusiausviro, ramaus aukštosios nervinės veiklos tipo. Vyrauja aktyvi gynybinė reakcija.

Kaukazo aviganis

2003 02 08 pagal Straipsniai.lt

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Labai sena Kaukazo avių augintojų išvesta veislė. Kaukazo aviganiai saugo bandą nuo plėšrūnų, atlieka tarnybą. Jie labiausiai paplitę Gruzijoj, Armėnijoj ir Azerbaidžiane. Užkaukazės rajonuose šie šunys daug stambesni, o stepių rajonuose - lengvesnio tipo, aukštesni, trumpesnio plauko. Kaukazo aviganiai yra tvirto, grubaus tvirto konstitucijos tipo, pasižymi įgimtu piktumu ir nepasitikėjimu svetimais. Patinų aukštis ties ketera - ne mažiau 65 cm, patelių ne mažiau 62 cm.

Landsyras

2003 02 08 pagal Straipsniai.lt

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Landsyras aukštakojis ir ne tokio gremėzdiško sudėjimo, kaip niūfaundlendas. Jo kaukolė kampuotesnė ir tiesesnė, kailis tankesnis. Niūfaundlendų mėgėjai svarstė, ar nereikėtų abu pogrupius galutinai atskirti, kaip savarankiškas veisles. 1960 m. Vienoje vykęs Tarptautinės kinologijos federacijos posėdis priėmė nutarimą parengti atskirus standartus niūfaundlendams ir landsyrams. Vėliau jie buvo patvirtinti. Pagal federacijos nutarimą lansyras laikomas dėmėtąja niūfaundlendo veislės grupe, o ne atskira veisle, nes abiejų variantų šunų stichija - vanduo. Būdami geri plaukikai, turėdami stiprų gelbėjimo instinktą, jie yra išgelbėję daugybę skęstančiųjų. Turėdami daug puikių bruožų - jie priraišūs ir labai ištikimi, visada gina skriaudžiamus vaikus nuo gręsiančių pavojų, - tapo daugelio pasakojimų ir legendų herojais.