Meilė

Dažnai savęs klausiu kaip viskas pasibaigs? Negi liks taip, kaip dabar? Iš vienos pusės aš jam labai dėkinga. Jis išmokė mane, kad į tuos, kurie pavydi, apšnekinėja, smerkia ar nekenčia nereikia kreipti dėmesio. O aš kaip kvailelė visada jį gindavau. “Tu pažiūrėk į Jį… Asilas grynas. Mažius nelaimingas.”
O aš stovėjau už Jį. Visada išgirdus apie sakant blogai mano artimiems žmonėms, kurie žino, jog Jis man kažkas daugiau puldavau jį ginti. Laikui bėgant išmokau nueiti toliau. “Juk kai negirdi - neskauda, ar ne?” Tai buvo Jo žodžiai. Daugelis mano vyriškosios lyties draugų jo nekesdavo, apšnekinėdavo ir peikdavo, bet pasitaikius progai pabūt su juo ar pakalbėt, taip atsiprašant lysdavo į šikną. Jie Jo nekentė, nes pavydėjo. Jis žinojo tai, bet vistiek buvo toks kaip visada, nes Jis žinojo, kad iš bet ko galima išpešt naudos ir sau. Kai daugelis mus supiršo, jis gavo didelę reklamą. Kai tuo tarpu aš visiems aiškinau, kad mūsų niekas nesieja Jis tik nusišypsodavo ir nueidavo.

Na, o šį kartą norėčiau papasakoti apie mano draugės meilę, su kuria ji susipažino neįtikėtomis aplinkybėm. Na, mano draugė jau nuo paauglystės svajojo turėti vaikiną. Ji juo ieškodavo gatvėje, mokykloje, vakarėliuose ir kitose vietose. Tačiau niekada nepagalvojo, jog jos tikroji meilė slypėjo visai ne toli. Taigi ji gyveno daugiaaukščio namo septintam aukšte. O prieš jos namą stovėjo toks pat pastatas. Ji mėgdavo ruošti pamokas ant palangės. Ji tiesiog atsisėsdavo ant jos, pasiimdavo storą knygą ir skaitydavo, o kai pavargdavo pradėdavo stebėti miestą. Ir štai vieną dieną jai taip be sėdint ir stebint žmones ji pažvelgė į priešais esantį namą ir pamatė, kažkokį veidą. Ji pažvelgė dar atidžiau, na nes atstumas nebuvo toks didelis, ir išvydo savo amžiaus vaikinuką, kuris plačiai šypsojosi. Tuomet jis išvydo, jog jį mato ir pradėjo jai mojuoti. Ji labai susigėdo ir pasislėpė už užuolaidos. Tačiau praėjus pusvalandžiui ji vėl pažvelgė pro langą ir vėl pamatė besišypsančio vaikino veidą. Ji dar labiau susigėdo ir nulipo nuo palangės. Kitą rytą ji vėl pažvelgė pro langą, tačiau nieko nebuvo matyt, tik atėjus tam pačiam, kai ji praeitą dieną pamatė jį, ji vėl neatsispirdama pagundai pažvelgė pro langą ir išvydo besišypsantį jo veidą. Jie žvelgė vienas į kitą, kol sutemo.

Tyliai pravėriau namų duris. Išėjau į tamsą. Tamsą, kurioje nieko nematyti. Tyliai ėjau per baltą sniegą palikdama pėdsakus. Ėjau ten, kur susiduria pasaulis. Tavo ir mano. Ten, kur mes susipažinom. Pasimetu, nežinau, kas dedasi. Nieko nerandu. Viskas išnyko. Aklina tamsa. Nėra nė lašelio šviesos. Sukniumbu. Neverkiu, jei tau įdomu. Užmerkiu akis. Tyliai ištariu: „skubu, bet nerandu”. Keliuosi ir einu toliau. Bandau surast tave, tarp didelių pusnų. Štai matau tave gulintį sniege. Žiūri į žvaigždes ir ieškai ten manęs. Prieinu. Atsigulu šalia. Suvirpu. Šalta, bet tu nepajudi. Priliečiu tave, bet tu imi ir išnyksti. Suprantu, miražas iš gilių jausmų. Bet vis dėl to, o jei aš pasakyčiau, kad tave myliu?

Šiandien aš įsimylėjau. Ir vėl. Ir dar daug kartų įsimylėsiu, nesvarbu, kad vis tą patį žmogų. Užteko prisiminti jo šypseną ir tai, kaip jis į mane žiūri savo šiltomis, spinduliuojančiomis ir aš šypsausi, lyg pretenduočiau į plačiausios šypsenos nominaciją. Nes jis - žmogus, kurio man niekad negana, kurį sutikusi gyvenu lyg pasakoje, kuris atiduoda man visą save, gaudamas atgal tiek pat ir dar vieną bučkį viršaus. Jeigu meilę kas nors norėtų iliustruoti, mes tiktumėm geriausiai. Nes jo meilė privertė mane tikėti stebuklais, drugeliais pilve, bučinių dieta, sielų draugyste, nors mūsiškės turbūt yra viena kitos klonai, bei tuo, kad meilė trunka amžinai. Aš ir vėl paistau nesąmones? Pati apie save taip galvočiau, jei pažinočiau jį tik mėnesį, (nors ir tuomet galvojau lygiai tą patį) o ne du metus dešimt mėnesių ir šešias dienas, ir mūsų draugystė truktų ne beveik tiek pat, bet vis tiek atrodanti lyg akimirka, per kurią net nesuspėjau įsidėmėti jo veido. Įsimyliu jį kasdien ir kaskart vis labiau, o šiandien taip labai, kad taip ir neradau žodžių savo meilei apibūdinti, nors taip norėjau.

Kokia banali frazė… Bet ar tikrai tai banalūs žodžiai? Ar jie nėra patys gražiausi? Juk taip malonu juos girdėti, kai sako mylimas žmogus. Ar aš klystu? Manau, kad ne. Dažnai žmonės neįžvelgia paprastuose dalykuose to, kas yra stebuklinga ir malonu širdžiai. Kodėl mes esame tokie? Kodėl šaipomės iš tų, kurie myli vienas kitą ir kartoja šią banalią frazę kas minutę? Atsakymą labai sunku rasti. Gal kaltas pavydas arba norime tiesiog įgelti. Juk taip smagu skaudinti kitus, kai nesi pats laimingas. Reikia rasti progą sugadinti gyvenimą tiems, kuriems viskas gerai. Taip, mes esame tokie. Kaip smagu tyčiotis iš vaikino, kuris yra romantikas ir savo merginai neša didžiulę puokštę gėlių. Dažnai paprasti ir nuoširdūs vyrukai girdi tokias replikas: “Gėlės…ar jis negalėjo sugalvoti kažko originalesnio? Koks jis kvailys ir nevykelis. Visi kiti tokie “kieti”, o tu tik pažiūrėk į save. Kvailys…ar nežinojai, kad paną reikia griebti ir pasiimti tai, ko nori? Nežinojai? Taip, tu tikrai niekam tikęs.” “Ei, ateik, išgerk “ant drąsos”. Koks tu “skystas”, net su “chebra” išgerti negali.” Gaila, kad taip yra mūsų visuomenėje, taip sunku rasti nuoširdų ir gerą žmogų. Gal daug kas nori tokiais būti, bet bijo, ką pagalvos kiti. Todėl reikia “gaudyti” kiekviena ištartą: “Myliu Tave”, rasti šiuose žodžiuose gražiausius mylimojo(-sios) norus.

Su metais suprantame, kad pati pavojingiausia apgaulė ir spąstai žmonėms tai ne sėkmė, šlovė ar valdžia, o savęs nepriėmimas. Nors pasisekimas, šlovė ir valdžia patys iš savęs ir yra dideli pagundymai, jų apgaulėn vedančios savybės tiesiogiai priklauso dar didesniam pagundymui -savęs nepriėmimui. Kada mes patikime mintimi, jog mes esame nieko neverti ir mūsų negalima mylėti, kai galvoje pastoviai sukasi užsikirtusi plokštelė - „tu esi niekingas, niekam tikęs, nieko nevertas, tu neištempi iki nustatytos normos”, o širdyje gyvena gėda, kaltė ir įsitikinimas, jog mūsų mylėti neįmanoma - tada mums atrodo, kad pasisekimas, šlovė, pinigai ir valdžia gali išspręsti šią problemą. Tikrieji spąstai - tai savęs nepriėmimas. Tai pikčiausias dvasinio gyvenimo priešas. Todėl, kad jis nustelbią Dievo balsą, kuris sako mums, jog mes - mylimieji Kristuje, kuris sako, jog mes - Kristuje ir kad būti mylimiems - mūsų egzistavimo Kristuje esmė. Viena svarbiausių tiesų mums yra ši: suvokti , kad Dievas myli mus tobula meile nepriklausomai nuo mūsų pasiekimų ir pasisekimų. Išmokti atskirti šią meilę nuo žmogiškos meilės, kurią gauni, jei gerai darai tą ar aną, atskirti Dievo meilę nuo to žmogiško, kas taip panašu į meilę, pavyzdžiui - susižavėjimo, pritarimo, paskatinimo, kurį gauname iš kitų žmonių todėl, kad tu kažką turime, kažką mokame, kažką galime, kažkuo disponuojame - kažką galime duoti.

Filosofiniai plepalai buvo mūsų mėgstama tema, kai buvom paauglės. Žinoma, kad tai buvo savęs ieškojimo metai, visi norėjo būti labai originalūs, tačiau užuot bėgus iš namų (nebėgom tikriausiai todėl, kad tėvai buvo liberalūs ir iš namų išeiti leisdavo) mes puoselėjom savo išsilavinimą. Tai buvo tam tikra protesto forma - skaityti ne tik Harį Poterį. Būdama vienuoliktokė įskaitiniam darbui paruošiau literatūrinę kompoziciją pagal Nietzsche tekstus (lietuviškai, nors tada vokiškai susišnekėdavau). Atsimenu, kad mane klaikiai piktino, kaip galima nesuprasti dalies apie aguonas bažnyčių griuvėsiuose. Žinot, kad paaugliai keisti, nes jų neuroniniai tinklai formuojasi iš naujo? Neuronų sinapsės (jungtys) yra atminties ir įgūdžių esmė - vaikai jų turi daugiau, o paauglystėje jos persiformuoja. Būtent todėl paaugliai elgiasi kvailai, tai nėra tiesiog mistiškai romantiškas ir trenktas gyvenimo tarpsnis. Viskas yra paaiškinama. Mokslas yra magija, tačiau jį reikia išmokti mylėti. Kitu atveju viskas atrodys labai ciniška. F. W. Nietzsche irgi reikia mokėti mylėti. Man jis niekada neatrodė negatyvus - manau, kad jis tiesiog egzaltuotas ir literatūriškas stoikas. Beje, jis labai nepatiko mano dėstytojui universitete, bet pastarasis dažnai būdavo girtas, todėl jis buvo linksmas ir visus dažniausiai labai mylėjo be jokios priežasties. F. W. Nietzsche meilę, žinoma, reikėtų užsitarnauti, manau, kad tai teisinga.

Kai baigiasi meilė…Kitą rytą vėl pateka saulė,dangus būna mėlynas, tarsi nieko nebūtų įvykę. Kai baigiasi meilė, viduje kažkas miršta. Kažkokia dalelė buvusio žmogaus. Ir nebelieka nieko. Tuščia. O draugystė lieka tik iš įpratimo. Įprasta šnekėtis apie nieką, tik šį kart nei vienas nebeturite ką vienas kitam pasakyti. O tikrieji žodžiai sklando ore, kad nieko nebeliko. Tik neišsakyti žodžiai. Įprasti dalykai, pradeda mirtinai erzinti. Ir tada pradeda pykti. Dėl visko. O labiausiai dėl to, kad išėjo meilė. Bet pyksti ne ant meilės, o ant žmogaus. Pyksti dėl smulkmenų, dėl viso praleisto laiko, dėl prisirišimo, nes negali apsisukti ir išeiti iš kito žmogaus gyvenimo. Pyksti už visus nerealius išgyvenimus, nes dėl jų negali ištarti, kad viskas. O už vis labiausiai nekenti savęs, nes išėjo meilė. Tiesiog kažkas atsitiko, kad brangiausias žmogus pasidarė svetimas… Ir norėdamas, kad išsiskyrimas būtų lengvesnis tam žmogui, žinodamas, kad viskas, tu eini prie susipykimo. Tu nenori jo skaudinti, ir žeisti, daryti tragedijų. Taigi imi instinktyviai jį skaudinti, nes be to daugiau nieko ir nebegali pasakyti. Bandai, kad žmogus pats suprastų, kad nieko nebėra, kad neguostų(tai būtų sunkiausia), neliūdėtų. Tu bandai, kad jis taptų vienu iš daugelio tavęs nemėgstančių, nes taip lengviausia… Paruoši jį tam, po truputį, neskubėdamas, tam, kad jis pats pradėtų tavyje rasti minusų, nebenorėtų bendrauti. O ir pats retini pasimatymus, pratinies gyventi be jo. Ir jis niekad nesužino, kad pyktis lengviau praeina nei įskaudinta ir verkianti širdis. Tereikia paruošti jį teisingai visiems žingsniams. Ir jis niekad nesužino, kad iki paskutinio įžeidžiančio žodžio tu likai jam ištikimas ir stengeisi išsiskyrimą lengvinti, kad būtų kuo mažiau skaudu. Tu visada liksi ištikimas, nes ištikimybė yra visam gyvenimui, tačiau nebėra kibirkštėlės, kuri trauktų…Ir nebežinai ką daryti, kaip elgtis, kad meilė sugrįžtų! Tu nesi vertas jo, o jis tavęs.

Vėl po ilgos pertraukos kalbėsiu apie dalyką, apie kurį parašyta daug knygų, straipsnių, blogų, sukurta daug filmų ir kalbama kasdien. Kartais tas dalykas tave pakelia virš debesų, o kartais priverčia kristi nuo tilto. Jos linkime savo artimiesiems švenčių proga, norime ir laukiama. Taip, tai Meilė. Žinoma, meilė turi daug rūšių - meilė mamai, tėčiui, močiutei, seneliui, broliui, šuniukui. Meilė automobiliui, namui, vasarai, svajonėms. Meilė moteriai. Būtent meilė priešingos lyties atstovei mums suteikia ypatingų dalykų. Kiekvienas mylėjęs ir mylintis pasakys, kad tai nuostabus jausmas. Tačiau yra vienas bet - kartais meilė mus skaudina. Nors ir retai, bet smogia it taifūnas, paliekantis ilgalaikius padarinius. Kai žmogus myli, jis nemato visos situacijos taip, kaip yra. Dažnai meilė priverčia mus užmerkti akis prieš tam tikrus antrosios pusės blogybes, ydas. Meilė uždeda rožinius akinius, užkemša ausis ir užmigdo protą. Man irgi taip yra buvę. Tuo metu viskas atrodė tikrai gerai, bet dabar prabėgus nemažai laiko aš nesuprantu, kaip galėjau leisti jai taip elgtis. Nenoriu gilintis į smulkmenas, o tiesiog parodyti, kad apie meilę, kuri užmerkia akis, žinau ne iš nuogirdų. Mano draugas taip pat yra įsipainiojęs į meilės voratinklį. Jis gyvena su savo panele ir jų santykiai yra labai įtempti. Viskas dėl to, kad panelei trūksta elementaraus suvokimo. Žmogus negali su draugais kartą per 2 savaites nueiti išgerti alaus. Atrodo, kad jie ne 1,5 metų draugauja, o yra 15 metų vedę.

Išprotėjusio žmogaus iliuzijų pasaulis jam yra tikrovė, ir bet kokią iliuziją galima įteigti žmogui, kaip jo vienintėlę realybę. Kartais suabejoju ar esu tikras, ar visi mano draugai, išgyvenimai, darbai nėra tik mano galvoje sukurtas gyvenimas, man gulint, pripumpuotam raminamųjų, ligoninės palatoje. Juk galbūt tai yra mano tiesa, bet aš to nesuvokiu. Amžių amžius žmonės yra mulkinami įvairiausiais dalykais - religija, pinigais, gyvenimiškomis vertybėmis ir panašiai - tuo, ko jiems visai nereikia, kas žmogui yra tolima ir apskritai prieštarauja prigimčiai. Vakar vakare į mano kliedinčią galvelę užklydo mintis, jog galbūt ir meilė tėra, kažkieno išgalvota, melagystė. Senų senovėje vaikai apie ją sužinodavo iš pasakų, dainų. Dabar mums ją puikiai iliustruoja filmai, reklamos, knygos. Tačiau man šis paslaptingas jausmas vis dar tebėra tokia pat nežinomybė, kaip ir ankščiau. Jeigu multimedija kuria 99% šiuolaikinių žmonių mąstymą, negi ir meilė negali mums būti įteigta? Aišku reikia ją atskirti nuo instinktų, prigimties ir pažiūrėti, kas lieka? Nesugadintas to tyro jausmo - nešališkas, stebiu žmonių kančias ir nesuvokiu jų tikslo. Išdavystės, smurtas šeimoje. Įvairūs juokeliai apie žmonių santykius, kuriuose daugiau tiesos, nei humoro - aiškiai rodo, jog žmonės kenčia, nes galvoja be meilės būsią nepilnaverčiai. Nejaugi? , - noriu paklausti.

Man buvo dvylika. Kišenės pilnos digimonų kortelių, šieno kupeta ant galvos, o galvoje švilpavo vėjai. Tačiau vieną dieną pamačiau šviesius plaukus, kurių nenorėjau tampyti – jie buvo pernelyg gražūs, pernelyg blizgėjo tamsiuose mokyklos koridoriuose. Rašydavau laiškus, kurių nedrįsdavau jai paduoti, bet man pakakdavo ir svajonių. Man buvo penkiolika. Norėdavau laikyti jos ranką, vestis į kiną, juoktis, gulėti ant žolės, kalbant apie ateitį, sapnus, norus. Bet ją iš mokyklos pasiimdavo vyresni vaikėzai, su prasikalusia barzda ir plaukais, sušukuotais ant šono, bei iš tėčio slapta nuvogtais automobiliais. Tada išmečiau laiškus. Man buvo aštuoniolika. Jos šviesūs plaukai tebešvietė vakarėliuose, kuriose ją sutikdavau. Norėdavau su ja nuvažiuoti prie jūros, su tėčio automobiliu, tačiau ji turėdavo vaikinus, kuriems nebereikėdavo skolintis keturių ratų. Kartais ir dviejų. Man yra dvidešimt dveji. Nors nebematau jos, bet mano košmarus visad nugali tie šviesūs plaukai. Nė negalvoju apie rimtus dalykus, tačiau prisiminus ją, staiga suaugu, nebebijau atsakomybės. Visur matydamas šviesius plaukus, giliai viduje tikiuosi, jog tai ji. Bet nė velnio. Tai tik mano vaizduotė.

Ilgai ieškojau šio atsakymo savo gyvenime… Vis atrodydavo va dabar turėtų būti viskas gerai, bet kažko trūkdavo, iš šono pažiūrėjus buvo galima pagalvoti, kad esu tikrai laimingas, gi turiu, viską, tačiau viduje nei velnio taip nesijaučiau. Taip, visi siekiame laimės, tačiau kada būnam laimingiausi? Atsakymas paprastas, tik gaila nuo mažų dienų jo nežinojau, o ar žinai jį tu? Tai kažkas apie ką pasaulis kuria dainas, stato filmus, kovoja konkuruoja, ir diskutuoja tačiau tiek mažai žino apie tai. Visi žmonės, net gyvūnai ir augalai, nori tik vieno - meilės. Bet esame pamiršę ir galvojame, kad jos įmanoma gauti iš aplinkos, iš noro išpildymo.. - nesąmonė ir melas, iš išorės TO NIEKADA negausi! Laimingu nepadarys jokia mergaitė su trumpu sijonėliu, joks užpumpuotas bicepso dydis, joks milijonas, niekada netapsi laimingu, jei tik pats nemylėsi. Svarbu - jei rimtai susikaupęs pastudijuotum savo gyvenimą, tai pamatytum, kad nusiraminai ir laimingiausias buvai tik tada, kai buvai pats įsimylėjęs iki ausų galiukų. Tik tada ją jaučiame, kai patys mylime, aplanko tikroji laimė, dingsta visi rūpesčiai, spalvos tampa ryškesnės ir gyvesnės, jauti tikrąją prasmę gyventi, tada lyg užšalusi gėlė po žiemos miego pražysti gražiausiom spalvom ir tampi toks ryžtingas, drąsus ir įdomus, kad net pats savęs nebesugebi atpažinti. Tampame stiprūs.