Kulinarija

Viduramžiais Europoje, o taip pat ir Lietuvoje kulinarai ir konditeriai, kaip ir kitų amatų meistrai, privalėjo turėti savo šventąjį užtarėją, globėją, patroną. Tam reikalui buvo pasirinktas šventasis kankinys Laurynas, kuris 258 m. buvo gyvas sudegintas ant žarijų, beje šventasis Laurynas yra ir globėjas nuo gaisrų. Būtų gražu, kad ir dabar Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija, maitinimo įmonių savininkai, kepyklų, mėsinių, didžiųjų maisto parduotuvių tinklai, turintys kepyklas ir kulinarijos cechus bei kitokių maisto įmonių savininkai ir valdytojai atgaivintų viduramžiais gyvavusius papročius Šventojo Lauryno dieną, t.y. rugpjūčio 10 d. ruoštų savo miestuose, miesteliuose ir kaimuose vaišes, padengtų stalus, prie kurių pakviestų visus badaujančius ir alkanus (o jų mūsų brangiojoje Lietuvėlėje tikrai netrūksta), keptų jaučius ir paršus ant iešmo, išridentų į gatvę statinę giros ar midaus. Šią dieną tiktų rengti tarptautines gastroparodas, kulinarų ir konditerių varžybas, siekti rekordų verdant, kepant, troškinant įvairiausius patiekalus, galų gale, apdovanoti labiausiai pasižymėjusius magyrus Švento Lauryno perpete, nusipelniusiems meistrams duoti aukštesnį kvalifikacijos laipsnį, suteikiantį galimybę gauti didesnį nei minimumas atlyginimą.

Lietuva, turėdama turtingiausią Europoje kulinarinį paveldą, didelį būrį lietuvių mitybos specialistų su habilituotu etnologijos mokslų daktaru V.Miliumi priešakyje, vis dar niekaip negali sutvarkyti savo kulinarinio paveldo judėjimo. Culinary Heritage Network yra apėmęs visą Europą ir beveik visos Europos šalys yra prie šio judėjimo prisijungusios. Visoms Europos tautoms ypač svarbi yra eutrofija (gera, teisinga mityba), kova dėl etnografinio, istorinio virtuvės grynumo, valgių receptūrų autentiškumo. Viso pasaulio garsiausi kulinarai pripažįsta, kad aukštesnės civilizacijos šalys turėtų atsisakyti Fast Food (greito paruošimo maistas), kurį daugiausia mėgsta ruošti mažai išsilavinę virėjai ir kulinarijos diletantai ir pereiti prie Slow Food ir ypač prie Heute cusine (savo šalies aukštosios virtuvės), - šis judėjimas beje Europoje prasidėjo jau prieš 17 metų.

Kad moterys nuo senų senovės daugelyje civilizacijų negalėjo ir negali dirbti kulinarinio darbo šiuolaikinis mokslas aiškina vyriškų ir moteriškų lyčių ir hormonų skirtumu, bei iš to išsivysčiusiais vienokiais ar kitokiais gebėjimais, receptoriniais pojūčiais, higieniniais dalykais ir pan. (Neduokdie, čia jokiu būdu nenorima įžeisti moterų, be kurių jokia vyrų egzistencija ir veikla netenka savo prasmės, ir todėl visa vyrija privalo jas ypatingai gerbti, puoselėti ir mylėti, ir, juolab, neleisti joms dirbti tokių sunkių, alinančių ir daug laiko atimančių virtuvės darbų. Todėl ir reikia barti visus valdžios vyrus, kad Europoje tik vienintelėje Lietuvoje, lyg kokiais atsilikusiais sovietiniais laikais taip žiauriai ekspluatuojamos moterys ir verčiamos dirbti maitinimo įmonėse. Net labiausiai atsilikusiose Azijos šalyse, kur moteris iš vis neturi jokių teisių, vyrai supranta, kad darbas virtuvėje moteriai yra per sunkus).

Per sovietmetį lietuviai visiškai pamiršo ir jau nebemoka gamintis valgių iš avienos, - šiandien žmonėse yra įsigalėjusi nuomonė, kad aviena nemaloniai kvepia, jos riebalai greitai užšąla ir yra nepageidautini mityboje. Tai visiška nesąmonė, kurią diegia nemokantys gaminti avienos patiekalų, valgių kulinarijos analfabetai. Aviena yra pati geriausia, perspektyvi mėsa, valgiai iš kurios yra lengvai virškinami ir gerai organizmo įsisavinami. Nė pusės šimto metų nespėjo praeiti, kai lietuviai pamiršo, kaip reikia gaminti valgius iš avienos, kad visiškai dingtų nepageidaujami avienos kvapai, o lajus ilgai neužšaltų, taptų skaniu ir aromatingu maistu. Senovėje lietuviai gana daug augindavo avių, nes jos duodavo daugiausia naudos, iš jų būdavo galima pasigaminti aibes visokiausių maisto produktų. Štai, vien iš avių pieno kiek produktų mokėjo pasigaminti žemaičiai: avių pieną, rūgpienį, nusunktą rūgpienį, padžiovintą rūgpienį ilgesniam vartojimui, avių pieno raugpienį (gaminamą su specialaus raugo pagalba, dzūkai sėkmingai šiam raugui naudojo net rūgštynes).

Lietuvos kulinarai, konditeriai (arba kaip dabar prastuomenėje priimta vadinti - virėjai ir kepėjai) nuo senų senovės garsėjo savo kūrybiškumu ir meistriškumu, matyt, ne be reikalo viduramžiais didikai ir bajorai juos vadino archimagyrais ir magyrais (nuo graikiško žodžio mageiros - virėjas) net iki 17 amžiaus ir šiuos magus, tuos virtuvės burtininkus vežiodavosi su savimi po visą pasaulį, pridėdavo kaip kraitį per vaikų santuokas. Prisiminkime, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai, kunigaikščiai, didikai ir bajorai buvo susigiminiavę ne tik su Bizantijos ir Romos imperatoriškomis šeimomis, bet ir su Prancūzijos, Anglijos, Vokietijos, Švedijos, Vengrijos, Čekijos, Rusijos, Moldavijos ir t.t. ir pan. kunigaikščiais, didikais ir bajorais, ir pagalvokime po kiek pasaulio šalių lietuvių kulinarai išplatino lietuviškos virtuvės valgių. O kokias puotas rengdavo tomis vestuvių dienomis! Anų dienų užsienio metraštininkai apstulbę rašė apie vežimus keptų stumbrų, briedžių, stirnų, kiškių, laukinių paukščių, apie valtis visokiausios jiems nei girdėtos, nei regėtos žuvies, apie statines degtinės, midaus, alaus ir giros upes.