Lietuvos žuvys

Lydeka - pati populiariausia ir, galima drąsiai sakyti, pati geidžiamiausia mūsų vandenyse gyvenanti žuvis. Kiekvienas vos prakutęs meškeriotojas, nors kartą nuskandinęs blizgę vandenyje, jaučia "pareigą" sugauti lydeką. Lydekos - kaulinės žuvys, tačiau jų pelekuose vyrauja minkšti, elastingi spinduliai, panašūs į karpio, lašišos ar menkės. Įdomus pelekų išsidėstymas - nugarinis pelekas gerokai pasislinkęs atgal, išaugęs tiesiai virš analinio peleko. Šis abiejų pelekų bei galingos uodegos "komplektas" - tai tiesiog tobulas "variklis", galintis žaibiškai iššauti į priekį torpedos formos kūną. Mokslininkai ištyrė, kad lydeka, sulaikyta puolimo metu, gali turėti pagreitį, aštuonis kartus viršijantį gravitacijos jėgą. Kitaip sakant, jei neatsižvelgtume į vandens pasipriešinimą, vieno kilogramo svorio lydeka turi jėgos patempti aštuonis kilogramus. Lydekos paplitusios beveik visos Europos gėluosiuose vandenyse. Lietuvoje lydekos aptinkamos beveik visuose ežeruose ir upėse, o ypač jų gausu Nemuno deltoje. Ruduo nuo seno žvejų lydekautojų yra vadinamas didžiųjų laimikių laiku. Tai visų metų kantrybės ir laukimo derlius. Pradėjus rudeniškai vėsti orams, margašonės ima aktyviai maitintis kaupdamos atsargas nenuspėjamai žiemai. Šiuo metų laiku lydekos būna pasiskirsčiusios visame vandens telkinyje ir, ko gero, niekas iš anksto nesugebėtų tiksliai nurodyti jų buvimo vietų.

Ežeras pakankamai gilus visame savo ilgyje, gylis jau nemažas visai šalia kranto. Prie kranto dažni nuvirtę medžiai, povandeniniai kelmai. Lydekos pasislėpusios stoviniuoja netoli nuo kranto, stengiasi neišsiduoti puldamos eilinę savo auką. Kuojų ar ešeriukų būrius jos nesivaiko, o puola iš savo slaptaviečių pavienes, atsilikusias nelaimėles. Net visai prie pat kranto gylis yra apie 1m ir daugiau, todėl plėšrūnės puolimas plikai žvejo akiai lieka nematomas. Todėl daug kas net nenumano, kad čia netoli kranto ežere gali būti lydekų. Žvejybą spiningu padaro problematiška ne tik povandeniniai kelmai, kiti kliuviniai, bet ir plaukiantys medžių lapai. pastarieji užkliūva už masalo, valo, taip atbaido plėšrūnes. Pirmą kartą pradėjau aš čia gaudyti lydekas gyva žuvele praeitų metų pačioje lapkričio pradžioje. Žvejybos įranga neįmantri: 3.30m ilgio, 20-40g užmetimo spiningas, didelė plūdė, atitinkamas svarelis, pavadėlis, dvišakis kabliukas - štai ir visa ekipiruotė. Pačioje mano sistemėlės gale tvirtinau didesnį svarelį, kuris gulasi ant dugno. Virš svarelio, 30-40cm atstumu pritvirtinamas pavadėlis su dvišakiu. Gyva žuvelė užkabinta ant dvišakio visada yra 20-30cm aukščiau dugno bei pastoviai plaukiojas, "dirba". Žuvelę kabinu ant kabliuko po nugariniu peleku, niekada neveriu stovinčiame vandenyje per burną - labai daug tuščių kibimų. Žuveles lydekoms gaudau vietoje. Tokiuose vandens telkiniuose lydekos retai migruoja dideliais atstumais.

Pirmiausia lydekų kibimas priklauso nuo oro sąlygų, metų laiko ir deguonio kiekio vandenyje. Klasikinė lydekų žvejyba vyksta pagal tokį scenarijų. Lydeka griebia gyvą masalą. Po kelių staigių ritės apsisukimų seka pauzė, kurios trukmė priklauso nuo lydekos dydžio ir gyvos žuvelės. Šiuo momentu lydeka lyg sustoja vietoje, suspausdama žuvelę nasruose, lyg lėtai judėdama toliau. Visais atvejais ji prarija ją, perversdama jį nasruose. Pagal valo išsiviniojimą iš ritės galima sekti visą lydekos valgymo procesą. Prarijusi gyvą žuvelę, plėšrūnas tęsia savo kelionę, galbūti, stengdamasis pavyti laiką, kurį išnaudojo žuvies puolimui ir kitiems manevrams. Valas išsilygina ir tai geriausias momentas pakirtimui. Jeigu plėšrūnas yra įspūdingo dydžio, o žuvelė maža, tai griebia ir rija labai greitai. Lydeka tokiu atveju prieš ir po kibimo įprastai juda ramiai ir be sustojimų. Taip pat sukasi ir ritė. Nedidelė lydeka pati tampa medžioklės objektu. Ji čiumpa masalą, skuba į priedangą ir tik ten jį prarija. Todėl intensyvus valo išsiviniojimas, pirmuoju kibimo etapu, visiškai neapibūdina žuvies didumo ir kibimo kokybės. Jei plėšrūnas griebė masalą savo stovėjimo vietoje, tai intensyvaus valo išsiviniojimo galime ir nesulaukti. Pakirtimas vyksta tik po to, kai plėšrūnas, visiškai praris masalą. Šį momentą lengva nustatyti pagal valo trūkčiojimą – lydeka praryja masalą. Po to ritė gali padaryti keletą apsisukimų, o gali ir pradėti intensyviai išsivinioti.

Šiemet lydekų žūklės sezonas prasidės kaip įprasta — balandžio 21 dieną. Manau, gamta neiškrės kokių išdaigų, kad dėl užsitęsusio neršto Aplinkos ministerijai sezono pradžią tektų nukelti vėlesniam laikui. Kai išauš magiška lydekų sezono pradžios diena, daugelis spiningautojų patrauks į savo mėgstamus ir žinomus vandens telkinius. Tokie telkiniai pavasarį padovanoja daug lydekų ir džiaugsmo. Tačiau tarp laimikių dominuos tik mažos žuvys — didelių lydekų pavasarį Lietuvos žvejai sugaus kur kas mažiau nei rudenį. Panagrinėkime, kodėl taip yra. Kuo senesnė žuvis, tuo ji atsargesnė, nes turi daugiau patirties ir sugebėjo išvengti visų pavojų (blizgių, tinklų, žeberklų, kitų lydekų antpuolių jaunystėje ir pan.). Kaip ir kiekvienos žuvies, taip ir didelės plėšrūnės gyvenimą reguliuoja instinktai. Tiek mažos, tiek didelės žuvys stengiasi būti ten, kur saugu, ir nors atrodytų, kad didelė lydeka vandenyje neturi priešų, jos saugumo jausmas labai stipriai išvystytas. Didelių lydekų priešai tūno krante, todėl žuvys instinktyviai jaučia, kad prie kranto labai nesaugu, ir tas nesaugumo jausmas jau nuo labai seniai perduodamas iš kartos į kartą. Kai kurių tyrinėtojų teigimu, arčiau nei 20 m atstumu nuo kranto stovinčio vandens telkiniuose didelės lydekos stengiasi neplaukioti. Arčiau krantų dideli plėšrūnai pasirodo tik tada, kai reikia neršti, nakties metu, arba tada, kai prie kranto yra neregėta, lengvai pasiekiama maisto gausa, pvz., kai neršia aukšlės.

Įvertinus šias pastabas, nesunkiai galima atsakyti į klausimą, kodėl pavasarį pagaunama kur kas mažiau didelių lydekų nei rudenį, nors lydekos po neršto yra labai aktyvios. Kaip matote, atsakymas labai paprastas: dažniausiai gaudoma ten, kur didelių lydekų jau nėra (seklios įlankos, sėkliai prie nendrių linijos ir pan.). Gerai. Bet jei žvejys spjauna į seklumas ir didelių lydekų ieško didesniuose gyliuose ir toliau nuo kranto, bet irgi nepagauna? Atsakymas vėl paprastas: greičiausiai pasirinko netinkamą žūklės vietą arba netinkamus masalus ir netinkamą žūklės taktiką. Aišku, pasakyti lengva. Visi žinome, kaip lydekas reikia gaudyti, turime daugiau ar mažiau patirties, patyrėme įvairių nuotykių, kuriuos perkratę mintyse galime daryti išvadas ir koreguoti savo veiksmų planą. Pavyzdžiui, įtariame, kad didelės lydekos, norėdamos būti saugios, iškart po neršto iš seklių vietų pasitraukia, kad sėkliuose balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje yra tik daug mažų ar vidutinio dydžio lydekų. Tačiau žinome ir kitką: didelė lydeka negali būti ten, kur nėra maisto, o pavasaris — toks metas, kai visos žuvys plaukioja sėkliuose, kuriuose vienos žuvelės neršia, kitos šildosi, o trečios džiaugiasi maisto gausa. Vadinasi, ir lydekos yra priverstos pasirodyti ten, kur susispietusios kitos žuvys.

Taigi, kaip matote, visas veiksmas vyksta aplink seklumas, aplink tas vietas, kur vanduo yra šiltesnis ir kur telkiasi karpinės žuvys, ešeriukai ir kitas lydekų maistas. Tačiau kyla klausimas, o ką mes vadiname seklumomis? Ar tai vieta, kur gylis iki kelių arba iki juosmens? O gal tai gilesnės vietos? Juk ten, kur gylis 8 m, 4 m kalniukas jau yra sekluma. Taigi, kaip matote, visas veiksmas vyksta aplink seklumas, aplink tas vietas, kur vanduo yra šiltesnis ir kur telkiasi karpinės žuvys, ešeriukai ir kitas lydekų maistas. Tačiau kyla klausimas, o ką mes vadiname seklumomis? Ar tai vieta, kur gylis iki kelių arba iki juosmens? O gal tai gilesnės vietos? Juk ten, kur gylis 8 m, 4 m kalniukas jau yra sekluma. Lydeka negali amžinai ilsėtis, ateis valanda X ir plėšrūnės būsena iš apsnūdusios pasikeis į bundančią, o dar po kurio laiko ji patrauks į medžioklę. Vadinasi, už skardžio 3–4 m gylyje galime rasti ne tik besiilsinčių, bet ir į medžioklę susiruošusių lydekų. Tai kur kas geriau. Kokios vietos perspektyviausios? Manau, verta patikrinti skardį — tiek apatinę jo dalį, tiek viršutinę. Galima nuo kranto nutolti dar toliau, patyrinėti už skardžio plytinčią lygumą. Dėmesį reikėtų atkreipti ir į tas vietas, kur 3–4 m gylio lyguma baigiasi ir prasideda dar vienas pagilėjimas. Beje, nuoroda 3–4 m yra tik apytikslė, kai kuriuose ežeruose tai gali būti 3–6 m gyliai, kai kuriuose — 2–3 m gyliai. Svarbu ne skaičiai, o dugno struktūra.