Lydekos žvejybos ypatumai
| | |

Lydekos žvejybos ypatumai

Pirmiausia lydekų kibimas priklauso nuo oro sąlygų, metų laiko ir deguonio kiekio vandenyje. Klasikinė lydekų žvejyba vyksta pagal tokį scenarijų. Lydeka griebia gyvą masalą. Po kelių staigių ritės apsisukimų seka pauzė, kurios trukmė priklauso nuo lydekos dydžio ir gyvos žuvelės. Šiuo momentu lydeka lyg sustoja vietoje, suspausdama žuvelę nasruose, lyg lėtai judėdama toliau. Visais atvejais ji prarija ją, perversdama jį nasruose. Pagal valo išsiviniojimą iš ritės galima sekti visą lydekos valgymo procesą. Prarijusi gyvą žuvelę, plėšrūnas tęsia savo kelionę, galbūti, stengdamasis pavyti laiką, kurį išnaudojo žuvies puolimui ir kitiems manevrams. Valas išsilygina ir tai geriausias momentas pakirtimui. Jeigu plėšrūnas yra įspūdingo dydžio, o žuvelė maža, tai griebia ir rija labai greitai. Lydeka tokiu atveju prieš ir po kibimo įprastai juda ramiai ir be sustojimų. Taip pat sukasi ir ritė. Nedidelė lydeka pati tampa medžioklės objektu. Ji čiumpa masalą, skuba į priedangą ir tik ten jį prarija. Todėl intensyvus valo išsiviniojimas, pirmuoju kibimo etapu, visiškai neapibūdina žuvies didumo ir kibimo kokybės. Jei plėšrūnas griebė masalą savo stovėjimo vietoje, tai intensyvaus valo išsiviniojimo galime ir nesulaukti. Pakirtimas vyksta tik po to, kai plėšrūnas, visiškai praris masalą. Šį momentą lengva nustatyti pagal valo trūkčiojimą – lydeka praryja masalą. Po to ritė gali padaryti keletą apsisukimų, o gali ir pradėti intensyviai išsivinioti.

| | |

Verslinę ungurių žvejybą reikės baigti anksčiau

Žvejai verslininkai migruojančių ungurių žvejybą upeliuose šiemet turės nutraukti 15 dienų anksčiau, tai yra birželio 1 dieną, o rudenį išvis bus draudžiama žvejoti migruojančius ungurius, pranešė Aplinkos ministerija. Kad būtų sugaunama kuo mažiau neverslinio dydžio ungurių, uždrausta jų žvejyba ūdomis, masalui naudojant sliekus. Anot Aplinkos ministerijos pranešimo, unguriai – viena vertingiausių žuvų ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių vandenyse. Pastaraisiais metais jų ištekliai labai sparčiai nyksta. Tarptautinės jūrų tyrimo tarybos duomenimis, šių žuvų ištekliai jau atsidūrė už biologiniu požiūriu saugios ribos. Kaip nustato 2007 metų Europos Tarybos priimtas reglamentas, Europos Sąjungos valstybės privalo parengti nacionalinius planus šiems ištekliams atkurti ir nedelsdamos imtis priemonių, kad mažiausiai 40 proc. migruojančių ungurių pasiektų jūrą. 2009 m. pabaigoje Europos Komisija patvirtino ungurių išteklių valdymo Lietuvoje planą. Pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vedėjo Vilmanto Graičiūno, mūsų šalis jau prieš dvejus metus ėmėsi pirmųjų prevencijos priemonių, kad dėl žvejybos nemažėtų ungurių ištekliai. 40 proc. sumažintas upelių, kuriuose leidžiama žvejoti migruojančius ungurius, skaičius, uždrausta šias žuvis žvejoti ungurinėmis gaudyklėmis ežeruose ir vandens talpyklose jų neršto metu nuo kovo 15 dienos iki birželio 30 dienos, o žvejams mėgėjams per parą leista sugauti ne penkis, o tris ungurius.

| | |

Ungurys

Ungurys, arba upinis ungurys (lot. Anguilla anguilla, angl. European eel, vok. Europäischer Aal) – ungurinių (Anguillidae) šeimos žuvis. Galva maža. Akys nedidelės, išsidėsčiusios virš žiočių kampų. Nugara tamsi, pilvas gelsvas ar baltas. Oda stora, gleivėta. Kūnas iki 1,2 m ilgio, svoris 3,5-4,0 kg. Dažna verslinė žuvis, nes yra labai vertinga. Ungurio veisimasis paaiškėjo tik XX a. pradžioje. Pavasarį arba rudenį, kai vanduo upėse pakilęs, suaugę unguriai keliauja neršti į jūras. Veisiasi vakarinėje Atlanto vandenyno dalyje – Sargaso jūros gelmėse. Ungurių lervos anksčiau buvo laikomos atskira žuvų rūšimi Leptocephalus brevirostris. Jos Golfo srovės nešamos į šiaurės rytus. Trečiųjų gyvenimo metų rudenį lervos pasiekia Europos pakrantes. Čia užauga iki 6-7 cm ilgio unguriukai. Jie kyla upėmis ir pasiekia ežerus. Čia jų kūnas tampa gelsvas. Užaugę, sidabrinės spalvos unguriai migruoja atgal į jūrą. Neršia tik kartą per gyvenimą, po to žūva.

| | |

Vargo su trijų kilogramų unguriu

Vakarų Airijoje yra įspūdingų vietų mėgėjiškai žvejybai. Šiomis dienomis iš šio krašto grįžo Arnoldas. Klaipėdietis, dažnai savo laisvalaikį skiriantis meškeriojimui Kuršių mariose, Nemune, Baltijos jūroje pirmą kartą lankėsi Airijoje. Arnoldas su draugu žvejojo Atlanto vandenyne. Jūriniais spiningais meškeriojo nuo kranto. Gylis pakankamas. Pirmieji laimikiai – ryklys apie 1,5 kilogramo, skumbrės. Sutemus vyrai susiruošė į ungurių žvejybą ant molo. Apsiginklavo patvariomis dugninėmis. Masalas – skumbrės porcija. Geriau sekėsi Arnoldo draugui. Jis pagavo net penkis ungurius. Teko matyti nuostabų reginį: atoslūgį. Nuseko vanduo. Prie molo beliko metras gylio. Aišku, kibimas baigėsi. Reikėjo laukti, kol vanduo vėl pakils. Tie pasikeitimai įvyko per 4 valandas. Kitą dieną vyrams buvo patarta pažvejoti nuo skardžio. Nuostabaus grožio vieta. Užmeti meškerę nuo 50 metrų aukščio. Gylis prasideda prie kranto. Pavojinga? Be abejo. Yra įspėjamieji užrašai. Gali ir nemeškerioti, jei bijai. Vietiniai ten nežvejoja. Atsibodo. Už tai gausu atvažiavusiųjų. Žvejyba nemokama. Kas kimba? Skumbrės. Ir nemažos. Jas gaudo kaip pas mus strimeles. Su girliandomis. Kiek buvo kabliukų, tiek vienu užmetimu ištrauki skumbrių. Įspūdinga buvo kitos nakties žvejyba nuo molo. Jis puikiai apšviestas. Vėl vyrai kabino strimelės gabalus ir mėtė dugnines. Ir tada Arnoldo draugui užkibo stambus laimikis. Užmesta buvo toli.

| | |

Pakrantėse kruvina kova dėl ungurių

Naktį į penktadienį Zarasų rajone aidėjo brakonierių šūviai ir žvangėjo aplinkosaugininkų antrankiai. Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento gyvosios gamtos apsaugos valstybinis inspektorius Sigitas Latvinas iš brakonieriams surengtos pasalos grįžo peršautomis rankomis. Tarp aštuonių sulaikytų ungurių gaudytojų vienas – dar nepilnametis. Jis į žygį išsiruošė su tėvu ir vyresniuoju broliu. Ištryptas, išvažinėtas Zalvės upelio pakrantes Utenos regiono aplinkos apsaugos pareigūnai pastebėjo prieš keletą dienų. Šis upelis, kuriuo Tautesnio ežero vanduo teka į gretimą Zalvės ežerą, yra žinoma ungurių pavasarinės migracijos vieta. Tačiau jokia verslinė žūklė čia nevyksta. Be to, Zalvė nepatenka tarp tų vandens telkinių, kur būtų galima mėgėjiškai žvejoti ungurius. Naktis į penktadienį buvo lietinga ir vėjuota. Tokie orai tinkamiausi unguriams migruoti. Tai žino ir brakonieriai ir aplinkosaugininkai. Todėl iš vakaro keli uteniškiai pareigūnai prie upelio surengė pasalą. „Mes matėme, kaip apie 21 valandą atvažiavę penki vyrai pastatė upės vagoje ungurių gaudykles. Jas patikrino po poros valandų, bet nieko neradę dar paliko“, – vakar pasakojoantrą parą be miego leidęs Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkas Almantas Vaičiūnas. Brakonierių grupė prie Zalvės grįžo vidurnaktį. Keturi iš karto atėjo prie gaudyklių, o dar keturi liko atokiau prie mašinų.

| | |

Kur plaukioja didesni ešeriai?

Gegužės mėnesį pasiryžti vien tik ešerių žūklei, kai šios žuvys nėra susitelkusios į tokius didelius būrius ir nesilaiko konkrečiose bei žvejams gerai žinomose vietose kaip rudenį, nėra paprasta. Aišku, galima aplankyti kokią seklesnę ežero įlanką, užkabinti mikroguminuką ir pagauti ešeriukų, tačiau tai bus maži ešeriukai. O kaip pagauti didelį ešerį? Reikia atsitraukti nuo pakrančių ir ešerių ieškoti ties povandeniniais kalniukais, ties dugno skardžiais, didesniame gylyje… Pala, pala, bet juk apie tai, kad povandeniniai ežerų kalneliai geros didelių ešerių žūklės vietos rašoma kiekviename straipsnyje. O jei konkrečiau? Kaip ir kur gyvena 30 cm ešeriai, kuriuos mažiukais tikrai nepavadinsi? Tokie ešeriai taip pat plaukioja būreliais, tačiau būriai nėra dideli. Viename būryje gali būti 5–6 žuvys, gali būti ir dvigubai daugiau, pavyzdžiui, 10 žuvų. Toks būrys ežeruose neplaukioja palei krantus sekliose vietose, o laikosi kur kas atokiu nuo kranto. Kur tokių žuvų ieškoti? Kaip jau minėjau klasikinės knygų ir visų šalių žūklės žurnalų straipsnių teorijos kalba apie povandeninius ežerų kalnelius, dugno nuolydžius, įvairias duobes ir pan. Tai iš dalies tiesa, nes kaip kitaip apibūdinsi vietas, kur ežeruose laikosi ešeriai, kai tenka kalbėti apie visus ežerus, o ne apie kokį nors konkretų vandens telkinį?

Laimikis – metro ilgio lydeka
| | |

Laimikis – metro ilgio lydeka

Kretingiškis Romas Buitvydas viename iš mūsų rajono tvenkinių pagavo lydeką, kurios ilgis – 1 m 10 cm, o svoris – 12 kg. Vien lydekos galva svėrė per 2 kg. Išdžiovinęs žvejas ją pavers vienu iš įdomiausių savo trofėjų. R.Buitvydas pasakojo, kad savo sėkmės dieną žvejojęs, kaip įprasta, iš guminės valties skrituliais. „Tūnojau tvenkinyje nuo 4 val. ryto. Bet niekas nekibo: plūduras ramiai plūduriavo vandens paviršiuje. Atsisukau – ogi vienas skritulys dingęs. Pagalvojau: vėjas nunešė į žoles. Sėdžiu ir ramiai žvejoju toliau. Surūkiau cigaretę, atsisukau: dingęs skritulys – vėl vietoj. Pradėjau irkluoti to skritulio link, – jis vėl dingo. Vynioju valą, traukiu. Jaučiu: užkibo kaip už rąsto. Po to pradėjo nešioti valtį po tvenkinį“, – žūklės nuotykį pasakojo žvejas. Ištraukti žuvį jam pagelbėjo ištikimas žvejybos draugas Ričardas Juodvalkis. „Paskambino namo ir sako: krokodilą pagavau“, – juokavo Romo žmona Zita, lydeką išdalijusi artimiesiems bei kaimynams. Lydekos milžinės kotletais pavaišino ir savo bendradarbius – jie abudu dirba Kelių tarnyboje. Ligi tol R.Buitvydui per 15 aktyvios žvejybos, kurioje būna kone kas savaitgalį, metų, mūsų rajono tvenkiniuose (jų, kaip įprasta, žvejai neįvardina) buvo pasisekę pagauti 7 ir 5 kg svėrusias lydekas. Tačiau, traukdamas didelę žuvį, didelio džiaugsmo, pašnekovas sakė, nepajutęs. Lydeka milžinė buvusi sena: pavežiojo, pavežiojo po tvenkinį ir pavargo. Burnoje jau trūko ir dantų.

| | |

Kalniniai šamai

Europos žvejų kelionių maršrutai sunkiai nuspėjami. Iš Lietuvos takai labiausiai numinti į Norvegiją, kur malonumas dažniausiai derinamas su nauda: žvejai gaudo, doroja žuvį, jos filė veža namo. Iš Vakarų Europos žvejų keliai driekiasi visomis kryptimis. Net Indija, kurioje, atrodytų, neįmanoma pažvejoti, yra Vakarų Europos žvejų objektas. Kas žvejus vilioja į Indiją? Šiaurinėje, kalnuotoje Indijos dalyje, kur Gango ir Indo upės nėra plačios ir tokios murzinos kaip matome filmuose apie Indija, gyvena kalniniai šamai (Bagarius yarelli). Šių žuvų yra ir Tailande, ir Laose, tačiau šiose šalyse dominuoja mažesni apie 20 kg šamukai, o Indijos šiaurėje galima sugauti du kartus didesnį šamą. Kas žvejus vilioja į Indiją? Šiaurinėje, kalnuotoje Indijos dalyje, kur Gango ir Indo upės nėra plačios ir tokios murzinos kaip matome filmuose apie Indija, gyvena kalniniai šamai (Bagarius yarelli). Šių žuvų yra ir Tailande, ir Laose, tačiau šiose šalyse dominuoja mažesni apie 20 kg šamukai, o Indijos šiaurėje galima sugauti du kartus didesnį šamą. Kuo žavi tokių šamų žūklė? Ar nepaprasčiau nuvažiuoti į Ispaniją ar Dunojaus deltą ir pagauti 80 ar net 100 kg sveriantį Europos upių šamą? Juk ir arčiau, ir pigiau nei trenktis kažkur į Indiją. Čia lemiamą vaidmenį vaidina aplinka, kurioje reikia žvejoti. Indijos kalninis šamas gaudomas kalnuose, Gango ir Indo upėse, kai kuriuose jų intakuose.

Didelės lydekos įkvepia kūrybai
| | |

Didelės lydekos įkvepia kūrybai

„Niekada nevažiuoju į plenerą, jei šalia nėra ežero“, – sako garsus menininkas iš Kauno Antanas Obcarskas. Ežeras jam teikia kūrybinį įkvėpimą. Mat A.Obcarskas – buriuotojas, todėl jo paveiksluose ryškiais potėpiais atsispindi dailininko pomėgis. Spalvingos burės, raibuliuojantis vanduo seniai tapo dailininko vizitine kortele. Taip pat jis prisiekęs žvejys. „Dėl žvejybos galiu atsikelti kad ir vidury nakties. O laimikis mane nuteikia labai produktyviai. Štai šiemet Alaušo ežero gelmėse pagavau penkis kilogramus sveriančią lydeką. Grįžau į krantą ir tos lydekos įkvėptas per kelias valandas nutapiau nuostabų burlaivį“, – įspūdžiais dalijasi dailininkas iš Bikuškio dvare įvykusio plenero. Utenos rajone, Alaušo ežero pusiasalyje, šiemet užderėjo ir neregėto dydžio grybų. Į plenero uždarymą atvykę svečiai vietoje gėlių Bikuškio dvaro savininkams Daliai ir Gintarui Gruodžiams dovanojo baravykų.

| | |

Apie karpius: kas ant kabliuko?

Prieš 15 metų Lietuvoje kieti baltyminiai kukuliai buvo egzotiškas masalas. Parduotuvių vitrinose jie atrodė tarsi svetimkūnis, demonstruojamas tik tam, kad Lietuvos žvejai galėtų skaniai pasijuokti iš tų spalvotų „saldainiukų“. Prie vandens baltyminių kukulių atsinešdavo tik vienas kitas meškeriotojas, rimtai nusprendęs gaudyti tik didelius karpius. Prieš aštuonerius metus iš šio masalo niekas nebesijuokė: baltyminiai kukuliai padarė „svaiginančią karjerą“ ir įgijo daugelio meškeriotojų pasitikėjimą. Tai suprantama: tuo metu, kaip niekada anksčiau, itin susidomėta didelių karpių žūkle. Žvejai pagaliau suvokė, kad ir meškere galima pagauti didelį, daugiau nei 10 kilogramų sveriantį karpį, suprato, kad tokios žuvys tikrai nėra atsitiktiniai laimikiai, įsitikino, kad Lietuvos ežeruose ir tvenkiniuose gyvena gana daug didelių sulaukėjusių karpių. Novatoriškai mąstantiems karpininkams padedant, egzotiški baltyminiai kukuliai Lietuvoje per trumpą laiką tapo gana populiariu ir įprastu masalu. Toliau įvykiai klostėsi pagal įprastą schemą: kadangi žvejų ėmė nebetenkinti kai kurių firmų gaminamų ir parduotuvėse pardavinėjamų baltyminių kukulių kaina ir kokybė, jie pradėjo kurti savo receptus ir gaminti kukulius namuose.