Lietuvos žuvys

Didžiausios sugautos lydekos

pagal
Didžiausios sugautos lydekos
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Lydekos gali užaugti iki 1,5 m ir 40 kg, tačiau dažniausiai sugaunamos 40-60 cm ilgio ir 0,5-3 kg svorio. Europoje žvejų mėgėjų didžiausia lydeka buvo sugauta Vokietijoje ir svėrė 30,5 kg. Oficialiai užregistruota didžiausia Lietuvos lydeka 19,1 kg. Ją Gilučio ežere 1986 metais sugavo alytiškis P. Kublinskas. Net dar gyvos lydekos nematęs bamblys ją jau pažįsta iš pa­sakų ir filmukų. Pradedančio spiningautojo pirmasis laimikis daž­niausiai esti ši dantytoji plėšrūnė, nes, “lydeka -tai mūsų vandenų gyvūnijos pabaisa, terorizuojanti visą aplinką, godžiai ryjanti visa, kas juda, išskyrus rupūžę ir lyną. Tai gėlųjų vandenų ryklys”. Oficialiai užregistruotas rekordines lydekas žinome. O ko­kias dantytąsias gaudė mūsų proseneliai? Frydricho II Barbarosos lyde­ka. Kaip byloja legenda, ši lydeka į ežerą prie Hielborno buvo įleista 1230 metais, o sugauta – 1497 metais, prabėgus 167 me­tams. Per tuos metus ji užaugo iki 5,7 m ilgio ir svėrė 140 kg. Kad lydeka tiek metų pragyveno minėtame ežere, bylojo Barbarosos įvertas žiedas. Žinių, kokio dydžio buvo lydeka, kada ji buvo įleis­ta, nėra. Legendinės lydekos tapytas portretas saugomas Laterno pilyje, o skeletas ir žiedas Mancheime. Specialistai, apžiūrėję šiuos eksponatus, suabejojo legendos tikslumu. Bet tiek to – telieka ji kaip graži pasaka… Beje, tokių lydekų su žiedais žiaunų dangteliuose buvo ir daugiau.

Kur plaukioja didesni ešeriai?

pagal
fishing, sea, nature
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Gegužės mėnesį pasiryžti vien tik ešerių žūklei, kai šios žuvys nėra susitelkusios į tokius didelius būrius ir nesilaiko konkrečiose bei žvejams gerai žinomose vietose kaip rudenį, nėra paprasta. Aišku, galima aplankyti kokią seklesnę ežero įlanką, užkabinti mikroguminuką ir pagauti ešeriukų, tačiau tai bus maži ešeriukai. O kaip pagauti didelį ešerį? Reikia atsitraukti nuo pakrančių ir ešerių ieškoti ties povandeniniais kalniukais, ties dugno skardžiais, didesniame gylyje... Pala, pala, bet juk apie tai, kad povandeniniai ežerų kalneliai geros didelių ešerių žūklės vietos rašoma kiekviename straipsnyje. O jei konkrečiau? Kaip ir kur gyvena 30 cm ešeriai, kuriuos mažiukais tikrai nepavadinsi? Tokie ešeriai taip pat plaukioja būreliais, tačiau būriai nėra dideli. Viename būryje gali būti 5–6 žuvys, gali būti ir dvigubai daugiau, pavyzdžiui, 10 žuvų. Toks būrys ežeruose neplaukioja palei krantus sekliose vietose, o laikosi kur kas atokiu nuo kranto. Kur tokių žuvų ieškoti? Kaip jau minėjau klasikinės knygų ir visų šalių žūklės žurnalų straipsnių teorijos kalba apie povandeninius ežerų kalnelius, dugno nuolydžius, įvairias duobes ir pan. Tai iš dalies tiesa, nes kaip kitaip apibūdinsi vietas, kur ežeruose laikosi ešeriai, kai tenka kalbėti apie visus ežerus, o ne apie kokį nors konkretų vandens telkinį?

Laimikis – metro ilgio lydeka

pagal
Laimikis – metro ilgio lydeka
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kretingiškis Romas Buitvydas viename iš mūsų rajono tvenkinių pagavo lydeką, kurios ilgis – 1 m 10 cm, o svoris – 12 kg. Vien lydekos galva svėrė per 2 kg. Išdžiovinęs žvejas ją pavers vienu iš įdomiausių savo trofėjų. R.Buitvydas pasakojo, kad savo sėkmės dieną žvejojęs, kaip įprasta, iš guminės valties skrituliais. „Tūnojau tvenkinyje nuo 4 val. ryto. Bet niekas nekibo: plūduras ramiai plūduriavo vandens paviršiuje. Atsisukau – ogi vienas skritulys dingęs. Pagalvojau: vėjas nunešė į žoles. Sėdžiu ir ramiai žvejoju toliau. Surūkiau cigaretę, atsisukau: dingęs skritulys – vėl vietoj. Pradėjau irkluoti to skritulio link, - jis vėl dingo. Vynioju valą, traukiu. Jaučiu: užkibo kaip už rąsto. Po to pradėjo nešioti valtį po tvenkinį“, - žūklės nuotykį pasakojo žvejas. Ištraukti žuvį jam pagelbėjo ištikimas žvejybos draugas Ričardas Juodvalkis. „Paskambino namo ir sako: krokodilą pagavau“, - juokavo Romo žmona Zita, lydeką išdalijusi artimiesiems bei kaimynams. Lydekos milžinės kotletais pavaišino ir savo bendradarbius – jie abudu dirba Kelių tarnyboje. Ligi tol R.Buitvydui per 15 aktyvios žvejybos, kurioje būna kone kas savaitgalį, metų, mūsų rajono tvenkiniuose (jų, kaip įprasta, žvejai neįvardina) buvo pasisekę pagauti 7 ir 5 kg svėrusias lydekas. Tačiau, traukdamas didelę žuvį, didelio džiaugsmo, pašnekovas sakė, nepajutęs. Lydeka milžinė buvusi sena: pavežiojo, pavežiojo po tvenkinį ir pavargo. Burnoje jau trūko ir dantų.

Kalniniai šamai

pagal
channel catfish, river, lake
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Europos žvejų kelionių maršrutai sunkiai nuspėjami. Iš Lietuvos takai labiausiai numinti į Norvegiją, kur malonumas dažniausiai derinamas su nauda: žvejai gaudo, doroja žuvį, jos filė veža namo. Iš Vakarų Europos žvejų keliai driekiasi visomis kryptimis. Net Indija, kurioje, atrodytų, neįmanoma pažvejoti, yra Vakarų Europos žvejų objektas. Kas žvejus vilioja į Indiją? Šiaurinėje, kalnuotoje Indijos dalyje, kur Gango ir Indo upės nėra plačios ir tokios murzinos kaip matome filmuose apie Indija, gyvena kalniniai šamai (Bagarius yarelli). Šių žuvų yra ir Tailande, ir Laose, tačiau šiose šalyse dominuoja mažesni apie 20 kg šamukai, o Indijos šiaurėje galima sugauti du kartus didesnį šamą. Kas žvejus vilioja į Indiją? Šiaurinėje, kalnuotoje Indijos dalyje, kur Gango ir Indo upės nėra plačios ir tokios murzinos kaip matome filmuose apie Indija, gyvena kalniniai šamai (Bagarius yarelli). Šių žuvų yra ir Tailande, ir Laose, tačiau šiose šalyse dominuoja mažesni apie 20 kg šamukai, o Indijos šiaurėje galima sugauti du kartus didesnį šamą. Kuo žavi tokių šamų žūklė? Ar nepaprasčiau nuvažiuoti į Ispaniją ar Dunojaus deltą ir pagauti 80 ar net 100 kg sveriantį Europos upių šamą? Juk ir arčiau, ir pigiau nei trenktis kažkur į Indiją. Čia lemiamą vaidmenį vaidina aplinka, kurioje reikia žvejoti. Indijos kalninis šamas gaudomas kalnuose, Gango ir Indo upėse, kai kuriuose jų intakuose.

Didelės lydekos įkvepia kūrybai

pagal
Didelės lydekos įkvepia kūrybai
Teksto dydis: +1, +2, normalus

„Niekada nevažiuoju į plenerą, jei šalia nėra ežero“, - sako garsus menininkas iš Kauno Antanas Obcarskas. Ežeras jam teikia kūrybinį įkvėpimą. Mat A.Obcarskas - buriuotojas, todėl jo paveiksluose ryškiais potėpiais atsispindi dailininko pomėgis. Spalvingos burės, raibuliuojantis vanduo seniai tapo dailininko vizitine kortele. Taip pat jis prisiekęs žvejys. „Dėl žvejybos galiu atsikelti kad ir vidury nakties. O laimikis mane nuteikia labai produktyviai. Štai šiemet Alaušo ežero gelmėse pagavau penkis kilogramus sveriančią lydeką. Grįžau į krantą ir tos lydekos įkvėptas per kelias valandas nutapiau nuostabų burlaivį“, - įspūdžiais dalijasi dailininkas iš Bikuškio dvare įvykusio plenero. Utenos rajone, Alaušo ežero pusiasalyje, šiemet užderėjo ir neregėto dydžio grybų. Į plenero uždarymą atvykę svečiai vietoje gėlių Bikuškio dvaro savininkams Daliai ir Gintarui Gruodžiams dovanojo baravykų.

Apie karpius: kas ant kabliuko?

pagal
ai generated, fish, carp
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Prieš 15 metų Lietuvoje kieti baltyminiai kukuliai buvo egzotiškas masalas. Parduotuvių vitrinose jie atrodė tarsi svetimkūnis, demonstruojamas tik tam, kad Lietuvos žvejai galėtų skaniai pasijuokti iš tų spalvotų „saldainiukų“. Prie vandens baltyminių kukulių atsinešdavo tik vienas kitas meškeriotojas, rimtai nusprendęs gaudyti tik didelius karpius. Prieš aštuonerius metus iš šio masalo niekas nebesijuokė: baltyminiai kukuliai padarė „svaiginančią karjerą“ ir įgijo daugelio meškeriotojų pasitikėjimą. Tai suprantama: tuo metu, kaip niekada anksčiau, itin susidomėta didelių karpių žūkle. Žvejai pagaliau suvokė, kad ir meškere galima pagauti didelį, daugiau nei 10 kilogramų sveriantį karpį, suprato, kad tokios žuvys tikrai nėra atsitiktiniai laimikiai, įsitikino, kad Lietuvos ežeruose ir tvenkiniuose gyvena gana daug didelių sulaukėjusių karpių. Novatoriškai mąstantiems karpininkams padedant, egzotiški baltyminiai kukuliai Lietuvoje per trumpą laiką tapo gana populiariu ir įprastu masalu. Toliau įvykiai klostėsi pagal įprastą schemą: kadangi žvejų ėmė nebetenkinti kai kurių firmų gaminamų ir parduotuvėse pardavinėjamų baltyminių kukulių kaina ir kokybė, jie pradėjo kurti savo receptus ir gaminti kukulius namuose.

Metų laimikis: uteniškis pagavo 1,19 metro ilgio lydeką

pagal
Metų laimikis: uteniškis pagavo 1
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Metams baigiantis – Metų žuvis. Rokiškio rajone esančiame Rasų ežere uteniškis Algis Kalinauskas pagavo 17,26 kilogramo svorio ir 1,19 m ilgio lydeką. Žvejys mėgėjas A.Kalinauskas yra Utenos rajono mėgėjiškos žūklės varžybų nugalėtojas. Utenos apskrities žvejai mėgėjai tvirtina, kad tokio ilgio, maždaug šešiolikos-septyniolikos metų amžiaus lydeka Utenos apskrityje buvo pagauta ir nufotografuota pirmą kartą.

Raudžių medžioklės ypatumai

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Apie raudes žvejų žurnaluose niekada nebūtų prirašyta tiek straipsnių, jei ne šios žuvies grobuoniški polinkiai. Raudžių žūklė spiningu yra kur kas paslaptingesnė nei raudžių žūklė plūdine meškere. Bet raudes žvejojančių plūdinėmis meškerėmis yra kur kas daugiau, nei jas žvejojančių spiningais. Manau, priežastis labai paprasta: į valtį atsisėdęs spiningautojas ežero platybėse ieško tradicinių spiningui žuvų — lydekų ir ešerių, nes tai įprasta ir kasdienė žūklė. Be to, lydekas bei ešerius žvejoti paprasčiau, o ir kulinarinės jų savybės šimtus kartų geresnės nei raudės. Nesakau, kad lydeką ar ešerį ežere lengviau pagauti, sakau, kad paprasčiau žvejoti. Tas, kuris sėda į valtį ir plaukia gaudyti raudžių, turi būti šiek tiek pamišęs dėl superlengvos klasės spiningų ir mažų masalų. Jei spiningautojas atėjęs prie upės žvalgosi, kaip čia pagavus šapalą, tai atvykęs prie ežero gali nusisukti nuo lydekų bei ešerių ir pradėti „medžioti“ raudes. Raudžių žūklė yra tikra medžioklė: reikia susirasti medžioklės plotus, t. y. ežerą, kuriame yra daug raudžių, po to juose surasti džiungles (ežero vietas), kuriose būtų daugiausia raudžių, tada atrasti būdą, kaip tyliai prie tos vietos prisėlinti ir sugalvoti, ką joms pasiūlyti skanaus bei viliojančio, ir kaip tai padaryti. Ežerą rasti nesunku. Raudžių yra daugelyje ežerų. Tik ne visuose yra tiek, kad vertėtų jas gaudyti spiningu.

Mintys apie ešerių žūklę

pagal
fishing, fisherman, nature
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kartais žvejai kalba, kad ešeriai — nepailstantys klajūnai, visus metus besiblaškantys po vandens telkinį, tad meškeriotojui kartais nelengva šių žuvų rasti. Dažniausiai taip kalbama nesėkmingai pažvejojus Kuršių mariose. Sakyti, kad ešeriai —dideli klajūnai, gana rizikinga: šios žuvys dažnai laikosi tam tikrose vietose. Daugelyje didelių ežerų yra puikių žūklės plotų, kuriuose ešeriai kimba tiek pavasarį, tiek vasarą, tiek rudenį. Paprastai tos vietos — tai kalneliai, akmenynai ir pan. Dėl tam tikrų priežasčių ešeriai šias vietas mėgsta ir neketina niekur trauktis. Tiesa, kartais auksinė žūklės vieta trumpam tampa tuščia, bet pagrindinė šio reiškinio priežastis tikrai ne ta, kad ešeriai sugalvojo paklajoti po ežerą ir paieškoti geresnės vietos. Dažniausiai ešerių pasirodo ten, kur staiga atsiranda daug lengvai pasiekiamo maisto. Tai paprastai susiję su kokiu nors masiniu reiškiniu, pvz., aukšlių nerštu, vėžių nėrimusi iš šarvo ir pan. Vietas, kurias ešeriai renkasi ežeruose, apibūdinti keliais žodžiais sunku. Kelių žvejų paklausę, kur ežere ieškoti ešerių, konkretaus atsakymo neišgirstume. Jei ir išgirstume, atsakymai iš esmės skirtųsi. Ešerius gaudome giliose vietose kietu dugnu, vidutinio gylio plotuose dumblėtu dugnu, šias žuvis meškeriojame seklumose, vandens žolėmis apaugusiuose plotuose ir t. t. Viename ežere kietą dugną netikėtai keičia itin dumblėtas.

Didelio ežero problemos žvejojant karšius

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Dideli gyliai — pastovios karšių vasarojimo vietos. Vasarą karšį galima pagauti ir seklumoje, tačiau tik nakties metu. Dieną seklesnėse vietose užkimba tik nedideli karšiukai. Todėl, jei mūsų tikslas — didieji karšiai, turime žvejoti gyliuose. Tik tuose ežeruose, kurių vidutinis gylis nedidelis — 2–3 m, karšius žvejojame sėkliuose. Tačiau juose pagauti didelį karšį dažniausiai labai sunku. Didelių karšių dažniausiai ieškome dideliuose ežeruose ir giliau nei 5 m. Yra daug gilių ežerų, kuriuose didesnį nei 8 m gylį aptikti nesunku. Jei tokių ežerų karšių populiacija yra didelė, didžiųjų karšių ieškome 8–12 m gyliuose. Tačiau gylis tik iš dalies apibūdina karšių žūklės vietą. Jei yra dugno lyguma, kurios gylis 6 m, o joje — 8 m gylio duobė, tai ši duobė tikrai nebus gera karšių žūklės vieta. Ieškant tinkamos karšių žūklės vietos, reikia atsiminti vieną taisyklę: dugnas turi būti lygus. Neguldykite masalo ant dugno skardžių, geriau rinkitės žemiau skardžio esančią lygią dugno vietą, kurią karšininkai vadina „stalu“. Staigus dugno kritimas ir vėl kilimas, t. y. povandeniniai kalniukai, nėra geros karšių žūklės vietos. Ant dugno turi būti atitinkamas skardis, už jo — 8–12 m lyguma, kuri ir vadinama karšių ganykla. Aišku, lygumos gylis gali būti ir kitoks. Dažnai karšius gaudau viename dideliame Žemaitijos ežere, kuriame didžiausias gylis yra 14 m — jame surasti 8–12 m gylius nėra paprasta. Tačiau jų ieškoti nė nereikia, nes šiame ežere karšių „stalo“ gylis esti apie 6 m.

Ką turi žinoti apie karosus?

pagal
lake, fishing, fog
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kai vanduo šiltas, karosai aktyviai maitinasi ir gerai kimba. Tačiau pagauti didelį karosą nėra lengva. Ban­dy­mai su­gau­ti ka­ro­są at­si­tik­ti­nėje vie­to­je pa­smerk­ti iš anks­to, nebent tikslas — maži karosiukai. Di­de­li ka­ro­sai labai pri­sirišę prie įprastų sa­vo mai­ti­ni­mo­si vie­tų, todėl pasirinkus netinkamą vietą neišgelbės net prabangiausios su­dėties jau­kai. Jie ne­bus efek­ty­vūs, nes neprivers karosų plaukti kitur, toliau nuo jiems įprastų vietų. Jaukinti ir gaudyti karosus reikia ten, kuri jie ieško maisto. Seklumos ka­ro­sams pa­trauk­lios ta­da, kai oras šil­tas ir ilgą laiką nesikeičia. Seklumos paprastai būna gausiai apžėlusios vandens augalais, čia daug įvairaus maisto, tad tokiose vietose tiek lynai, tiek karosai visada gali prisikimšti pilvus. Tačiau seklumos turi vieną trūkumą. Be karosų, čia yra įvairių kitų žuvų — plakių, kuojų, nedidelių karšiukų. Visos jos kur kas greičiau nei dideli karosai reaguoja į jauką, greičiau pagriebia masalą, todėl teoriškai meškeriotojas sėkliuose gaudo karosus, o praktiškai jam kimba kuojos, plakiukai ir nedideli karšiukai. Kai oras karštas ir nesikeičia nei slėgis, nei vėjo kryptis, anks­ty­viau­sio­mis ry­to va­lan­do­mis ir vėlai va­ka­re sek­lumose maitinasi ir didesni karosai. Būtent ankstyvo ryto ir vėlyvo vakaro va­lan­dos yra ir ka­ro­sų ak­ty­vu­mo pi­kas, bet kaip tą karosą pagauti, jei trukdo kitos žuvys? Reikia laukti vakaro.

Vidutinio dydžio upių karšiai

pagal
boats, sea, water
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Vidutinio dydžio upės pavasarį sulaukia didelio žvejų dėmesio. Kai kuriuose upių ruožuose susitelkia dideli žiobrius gaudančiųjų būriai. Tačiau tokiose upėse yra ir karšių, kurie gali būti puiki alternatyva pavasarį. Anksti pavasarį, kai upės išneša ledus ir vanduo šiek tiek nuskaidrėja, vidutinio dydžio upėse karšių paprastai galima rasti 1,5–2 m gylio duobėse, kurių dugnas yra dumblėtas. Tokių duobių yra visose upėse: paėję pakrante porą kilometrų įsitikinsite, kad bet kuri vidutinio dydžio upė, kurios dugnas — kietas žvirgždas, turi ruožų, kuriuose gylis didesnis, srovė lėtesnė, o dugnas dumblėtas. Kokie tie ruožai bus, priklauso nuo upės. Vienose upėse dumblinesnio dugno ruožai su lėtesne srove būna gan ilgi, kitose — vos keliolikos metrų ilgio. Jei duobėje susidaro grįžtančios srovės, geriau nė negali būti, nes karšių tokiose vietose tikrai yra. Vidutinio dydžio upės karšiai mėgsta būti ten, kur į vagą nuvirtę medžiai. Ypač gerai, jei medis didelis, o storas jo kamienas — vandenyje. Tokie kliuviniai upės srovei turi nemažos įtakos. Pavasarį gaudydami karšius žvejai daro esminę klaidą — visai nekreipia dėmesio į pavadėlio storį. Atseit vanduo drumstas, žuvys vis tiek nieko nemato, be to, pavasaris — ne vasara: žuvys aktyvios ir nekreipia dėmesio į pavadėlį. Tai netiesa. Plonas pavadėlis imamas ne dėl to, kad žuvys jo nematytų, o todėl, kad jis yra gerokai minkštesnis, ir žuvis, paėmusi masalą ir pajutusi apgaulę, taip greitai jo neišspjaus.