Ežerinių stintų – stintelių žvejyba

Stintos
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Vienas iš ledynmečio reliktų giliuose Lietuvos ežeruose - ežerinė stinta, dar vadinama stintele. Tai stintinių šeimos (Osmeridae) šeimos žuvis, porūšis - europinė stinta (Osmerus eperlanus eperlanus). Gyvena giliuose ežeruose, tokių ežerų Lietuvoje apie 50 (Asveja, Baluošas, Baltieji ir Juodieji Lakajai, Siesartis, Tauragnai). Tai tokie ežerai, kuriuose net ir šilčiausiais periodais vandens temperatūra prie dugno išlieka apie 12 - 16 laipsnių. Stintos užauga iki 20 centimetrų ilgio ir 70 g svorio. Daugiausiai "stintininkams" žinomuose Asvejos ir Baluošo ežeruose dažniausiai kimba mažesni, 12-15 cm ilgio apie 30 g egzemplioriai. Teigiama, kad didžiausios stintos pagaunamos Tauragnų ežere. Daugiausia maitinasi planktoniniais vėžiagyviais. Stintų žvejybai naudojamos kelios sistemos. Ilgoji sistema, ji nėra labai patogi, tačiau su ja galima patikrinti platesnius vandens sluoksnius. Tokioje sistemėlėje kabliukai arba avižėlės rišami kas 70 - 100 cm. Naujokams nerekomenduočiau dėti daugiau 5 kabliukų, tuo tarpu pats naudoju sistemėles iš 8-10 kabliukų. Tokią sistemėlę verta naudoti tuose ežeruose, kur gilūs plotai užima didelius ežero plotus, stintų nėra daug arba neturite echoloto. Ten, kur duobės nedidelės, naudojama trumpa sistemėlė iš 5-6 kabliukų, kurių bendras ilgis neviršija 2 metrų. Greitam nuleidimui sistemos apačioje užrišamas 15-20 g švinas.

Nesaikinga stintų žvejyba

Palangos Stintos 2016
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Stintos jūroje pateko į depresijos būklę, jų laimikiai susmulkėjo. Naudojant tinklus su padidintomis akimis išgaudytos stambios patelės. Tai yra nemokšiškumo gamtosaugoje pasekmės. Lietuvoje sutinkama praeivė jūrinė stinta dar vadinama didstinte, turi dvi grupes - mažąją stintelę Kuršių mariose ir ežerinę stintą Rytų Lietuvos ežeruose. Jų variacijos skiriasi pagal gyvenimo trukmę, lytinio subrendimo laiką ir biologines savybes. Praeivės stintos užauga iki 28 cm ilgio, 180 gramų svorio, neršia 3-4 kartus. Stintelės (rusiškai - Snietok) labiausiai telkiasi gilesnėje Rusijos Kuršių marių dalyje. 6-9 cm ilgio stintelės po pirmojo neršto žūva. Jų masė dengia vandens paviršių ir skleidžia smarvę. Kiek didesnės ežerinės stintos neršia ir pakartotinai. Ežerinių stintų verslinė žvejyba Lietuvoje galima tik Dusios, Baltųjų Lakajų, Juodųjų Lakajų, Luokesų, Virintų, Siesarties, Baluošo, Zaraso ežeruose ir Antalieptės mariose. Pastaraisiais metais vyko ryškūs tiek didstinčių, tiek stintelių ir ežerinių stintų nykimo požymiai. Sureguliavus žvejybos Baltijos priekrantėje kvotavimo sistemą ir pritaikius apsaugos priemones Kuršių mariose ir nerštavietėse, jūrinių stintų išteklius dar galima išsaugoti. Vienu aktualiausių stintų apsaugos priemonių yra tai, jog būtina sutvarkyti šių žuvų mėgėjiškos žvejybos apskaitą įvedant žvejybos knygeles. Pagal mano penkerių metų stebėjimus, žvejai mėgėjai atskirais metais stintų sugauna daugiau nei verslininkai.

Žvejai įtikėjo: stintų ištekliai – neišsenkantys

Stintos
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ar galima gaudyti neršiančias žuvis? Lietuvoje galima. Kuršių mariose jau gerą mėnesį tinklais semiamos neršti plaukiančios stintos. Tačiau netolimoje ateityje jų apskritai gali nebelikti. Rusnėje visą praėjusią savaitę žvejai dirbo be poilsio. Savaitgalį pagaliau pradėjo eiti stinta. Šio momento pamario žvejai laukia kaip didžiausio metų įvykio. Kai kurios žvejybos įmonės tik dėl stintų ir išgyvena. Todėl stengiamasi nepramiegoti to momento, nes nežinia, kiek laiko truks šis vajus. Žvejai spėja, jog šią savaitę stintos jau pradės neršti ir žvejyba baigsis. Kai pradeda eiti stintos, žvejojama net naktimis. Verslinės žuvininkystės atstovai tuo metu apsigyvena prie marių. Žvejai pakrantėje turi įsirengę laikinus namukus, kuriuose gali pailsėti ir pasidėti savo įrankius. Neretai tai būna senas autobusas ar vagonėlis, kuriame įrengtas ir šildymas. Verslininkai žuvis gaudo tinklais, kuriuos tempia net aštuoni vyrai arba traktorius. Vienu kartu ištraukiama apie 140 kilogramų žuvų. Pasak žvejų, vakare pagaunama dar daugiau. Čia pat, pakrantėje, stintos ir pardavinėjamos. Agurkais kvepiančių jų pirkti atvažiuoja ne tik iš Klaipėdos ir aplinkinių rajonų, bet ir iš Kauno. Kitose šalyse stintos laikomos kone parazitinėmis ir jų niekas nevalgo. Anksčiau šiomis žuvimis netgi tręšdavo laukus. Tačiau Lietuvoje, Latvijoje ir ypač Estijoje stintos paklausios. Verslininkams jas beveik be apribojimų leidžiama gaudyti Baltijos priekrantėje, Kuršių mariose ir Nemuno žemupyje.

Kodėl būtina saugoti neršiančias lašišas

Lasisos
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Lietuvos upėse prasideda lašišų nerštas. Dabar nerš ne tik lašišos, bet ir šlakiai, ir margieji upėtakiai. Tuo pat metu kiršliai tykos lašišinių žuvų ikriukų. Nuo seno žinoma, kad šiaurinėse upėse, kur kiršlių ypač gausu, vienas iš populiarių masalų jiems gaudyti yra lašišos ikrelis arba jo imitacija. Taigi, raudonaisiais ikrais mėgsta pasmaguriauti ne tik žmonės. Kultūringomis save laikančios šalys lašišinių žuvų žūklę neršto metu draudžia. Pas mus taip pat taikomas draudimas. Tačiau iki šiol ne visi supranta jo svarbą. Lašišinės žuvys ikrelius užkasa kaupuose ir slėptuvėse žvirgždėtame dugne. Ikreliai žiemą vystosi, o balandį išsirita jaunikliai. Gamta yra taip patvarkiusi, kad žuvys, kurios saugo savo palikuonis – šiuo atveju supildamos jiems slėptuves, išleidžia nedaug ikrelių. Dviejų kilogramų šlakio patelė padeda apie 2500–3000 ikrelių. Tokio pat dydžio vėgėlė išneršia kelis šimtus tūkstančių ikrelių. Kiekvienos lašišos, šlakio ar upėtakio patelės žūtis prieš nerštą stipriai atsiliepia šių žuvų populiacijai. Pavyzdžiui, Danės upėje, neršia tik apie du šimtai patelių. Nesunku sutrikdyti normalų jų populiacijos atsikūrimą. Todėl reikia netrukdyti šioms žuvims neršti, jei norime jų turėti ir mėgautis mėgėjiškos žūklės teikiamu malonumu nuo sausio 1-osios ir pavasarį. Svarbu yra tai, kad upės nebūtų pertvertos tinklų, naudojami draudžiami žvejybos būdai nerštavietėse.

Draudimas žvejoti lašišas ir šlakius – žvejų labui

Lake Ontario Trout And Salmon Fishing
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Aplinkos ministerija tikslina ir papildo 2009 spalio 30 dieną dienraštyje išspausdintoje publikacijoje “Ministras uždraudė žvejoti” pateiktą informaciją. Informuojame, jog nei Aplinkos ministerija, nei jos vadovas Gediminas Kazlauskas nėra nusistatę prieš žvejus mėgėjus. Tačiau toks įspūdis galėjo susidaryti iš kai kurių publikacijos teiginių. Šiuo metu galiojantis draudimas žvejoti tam tikruose upeliuose ir upėse nuo spalio vidurio iki metų pabaigos, apie kurį kalbama minėtoje publikacijoje, priimtas po ilgalaikės analizės ir svarstymų. Dar 2008 m. gegužės 30 dieną (kuomet Aplinkos ministerijai vadovavo Artūras Paulauskas) Mėgėjiškos žūklės plėtros taryba svarstė pasiūlymus dėl šlakių ir lašišų licencinės žūklės tvarkos pakeitimų. Šios tarybos pirmininkas yra Klaipėdos universiteto dėstytojas Antanas Kontautas. Į tarybą įeina Sportinės žūklės asociacijos atstovas, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos karpininkų asociacijos prezidentas, žūklės klubo “Merkys” atstovas, grupė mokslininkų ir gamtos apsaugos specialistų. Tąkart visi be išimties pritarė nuostatai, kad reikia uždrausti bet kokią žūklę lašišų ir šlakių neršto metu, kadangi šiuo laikotarpiu taisyklėse paminėtuose upeliuose kitų žvejybos objektų paprasčiausiai nėra. Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys primena, kad sprendimas uždrausti meškerioti lašišų nerštavietėse nuo spalio vidurio iki metų pabaigos brendo ne vienerius metus.

Prasideda akcija “Lašiša – 2009”

King Salmon
Teksto dydis: +1, +2, normalus

„Rudens mėnesiais vyksta lašišų bei šlakių migracija į nerštavietes ir jų nerštas, - sakė Inspekcijos Gyvūnijos naudojimo kontrolės skyriaus vedėjas Kęstutis Motiekaitis. - Šiuo laikotarpiu jos lengviau sugaunamos, todėl suaktyvėja brakonieriavimas. Žvejyboje neteisėtai naudojami tinkliniai, duriamieji ar užkabinamieji įrankiai ir net elektros srovė“ Pasak Kęstučio Motiekaičio, Valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija šias akcijas rengia vadovaudamasi Helsinkio komisijos rekomendacija 19/2. Helsinkio komisiją pasirašiusių šalių vyriausybėms rekomenduojama imtis visų įmanomų priemonių pagerinti aplinkos sąlygas esamose ir potencialiose lašišinėse upėse, ateityje palengvinant natūralią lašišų reprodukciją. Akcijos metu vykdomos ir IBSFC (Tarptautinė žvejybos Baltijos jūroje komisija) veiksmų plane „Lašiša 1997 - 2010“ numatytas priemonės. Dėl pastaraisiais metais sėkmingai vykdomų akcijų lašišų bei šlakių ištekliai mūsų šalies vandenyse sparčiai gausėja. Akcijos metu aplinkosaugos pareigūnai budės prie vandens telkinių, kuriuose, mokslininkų teigimu, vyksta intensyviausia lašišų ir šlakių migracija Baltijos jūros priekrantėje, Kuršių mariose, Nemuno deltos regione ir Nemuno upe bei yra gausiausios nerštavietės - Neries, Žeimenos, Meros, Vilnelės, Šventosios ir Siesarties upėse.

Dirbtinių lašišų įvaizdis

Hres Aquadvantage Salmon Vs Non Transgenic Sibling Aquabounty Technologies
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kai kurių mokslininkų nuomone, dirbtinai veisti Baltijos lašišas yra neveiksminga, o pačių lašišų reikšmė gerokai perdedama neįvertinant neigiamų padarinių. Lietuvoje iki šiol ginčijamasi, ar verta ir toliau valdiškai veisti žuvis ir kasmet skirti šiems darbams apie 10 mln. litų iš skylėto nacionalinio biudžeto, ar palikti tai galimiems privatiems investuotojams bei komercinių žvejybų organizatoriams. Nemažai specialistų apskritai įsitikinę, kad valdiškai veisti žuvis – tai ne kas kita kaip išmesti pinigus į vandenį jau vien dėl to, kad suleidžiamos lervutės ar rituoliai tiesiog neišgyvena iki savo neršto. Neseniai į rankas pateko vieno suomių mokslininko disertacija, nagrinėjanti Baltijos lašišos veisimo ypatumus ir tokių darbų veiksmingumą. Lašišų jauniklių tiekimas į Torniojoki upę ir kitas neršiamas upes, įtekančias į Baltijos jūros Botnijos įlanką, pastaraisiais dešimtmečiais nepadidino lašišų populiacijos, teigiama suomių mokslininko Atso Romakkaniemio daktaro disertacijoje, apgintoje Helsinkio universitete. Įžuvinimo lašišų jaunikliai blogiau negu laukiniai išgyvena dėl didelio natūralaus mirtingumo ir dėl didesnio jautrumo žvejybai tinklais. Mažai įžuvinimo jauniklių išgyvena iki brandos, iki sugrįžimo nerštui. Disertacijoje pateikiama išvada, kad įžuvinimas, kaip priemonė išsaugoti laukines lašišas, turėtų būti nutrauktas, o atitinkamai sugriežtinta lašišų žvejyba. Atso Romakkaniemis yra Suomijos žvejybos tyrimų instituto tyrėjas.

Sovietinės žūklės ypatumai vis dar gajūs

Flyfishingsteelhead Michigan Orig
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Lietuvos parduotuvėse pilna visokio maisto, tačiau nudobti neršiančią žuvį daug kam tebėra garbės reikalas kaip alkanais sovietiniais laikais. Tokia mintis peršasi pažvelgus į būrius "meškeriotojų", kurie apstoja upes, kai jomis į neršto vietas pradeda traukti lašišos ir šlakiai. Žuvų tykojama net mieste - pavyzdžiui, Vilniaus viduryje prie Pedagoginio universiteto, Baltojo tilto, Vilnios ir Neries santakos. Tie žmonės puikiai žino, kad nuo spalio iki sausio lašišas ir šlakius žvejoti draudžiama, už tai gresia didelės baudos, todėl darbuojasi išradingai. Vieni graibo žuvis, kiti ištraukia laimikį ir skuodžia į nuošaliai pastatytą mašiną, treti tarsi asmens sargybiniai saugo brakonierius. Vakar baigėsi pusantro mėnesio trukusi akcija "Lašiša". Aplinkosaugos pareigūnai, surengę ją jau aštuntus metus, sako, kad kova su pažeidėjais sėkminga: brakonierių mažėja, o karališkųjų žuvų daugėja. Ichtiologai patvirtina - lašišų ir šlakių nerštaviečių Lietuvos upėse pagausėjo. Per šių metų akciją vien Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnai surengė beveik 40 reidų prie Neries, Vilnios, Siesarties ir Žeimenos upių. Užfiksuota 30 žvejybos taisyklių pažeidimų. Tačiau sovietinės žūklės ypatumai vis dar gajūs. Net internete pilna nuotraukų, kuriose "meškeriotojai" giriasi neršiančių lašišų laimikiu. Sąžiningi žvejai stebisi brakonierių godumu.

Kiršliai ir jų gaudymo ypatybės

Kišlys
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kiršlį sunku supainioti su kokia kita žuvimi. Tai graži žuvis su didžiuliu į burę panašiu peleku ir sidabriškai mėlynu kūnu, kurį puošia šviesios violetinės juostelės. Kiršliai turi ir individualias kiekvienai žuviai juodas dėmes šonuose. Kaip ir visos lašišinės žuvys, ant nugaros kiršlys turi riebalinį peleką. Jo galvytė maža, daili ir smaili, burnoje - smulkūs dantukai, kuriais jis sugriebia grobį. Kiršlio kvapas primena laukinių čiobrelių kvapą. Iš čia ir kilo lotyniškas šios rūšies pavadinimas - Thymallus. Kiršlių mėsa skani ir aromatinga. Paprastai jie nebūna labai dideli ir maždaug 500 g. svorio žuvis jau laikoma normalia, 1 kg žuvį pasiseka ištraukti ne kiekvienam žvejui, o pagautu 1,5 kg svorio kiršliu gali pasigirti mažai kas. Kiršlys mato labai gerai ir skiria tikslius atspalvius, bet dažnai savo rega nepasitiki ir maistą dar paragauja. Mažesni kiršliai gyvena nedidelėmis grupelėmis, o stambūs daugiau mėgsta vienatvę. Maitinimosi ir poilsio vietas jie pasirenka priklausomai nuo upės sąlygų, bet visada mėgsta atviras, negilias vietas, kur dugnas žvirgždėtas, o greta stiprios srovės yra ir ramių užutekių. Iš savo vietos jis stebi aplink vykstančius įvykius. Pamatęs vabzdį, kiršlys lėtai iškyla į paviršių, stveria grobį ir staigiai neria atgal, grįždamas tiksliai į savo vietą. Pavieniai kiršliai neskuba gaudyti plaukiančio vabzdžio, tačiau jei plaukia keletas žuvų, dėl grobio prasideda grumtynės, kuriose didesnieji tiesiog nustumia mažesniuosius.

Kiršlys

Kišlys
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kiršlys (lot. Thymallus thymallus, angl. Grayling, vok. Europäische Äsche) – lašišažuvių žuvis, priklausanti lašišinių (Salmonidae) šeimai. Kūnas iš šonų suplotas. Nugara žalsvai pilka, šonai sidabriški, su juodais taškeliais ir retais gelsvais ar rusvais ruoželiais. Žvynai vidutinio dydžio. Poriniai pelekai rausvi ar gelsvi, neporiniai – violetinio atspalvio. Yra riebalinis pelekas. Galva maža su smailiu snukiu. Ant žandų nedaug mažų dantų. Paplitęs šaltavandenėse Lietuvos upėse. Reta žvejų mėgėjų gaudoma žuvis. Dažniausiai sugaunama 25-35 cm, 150-300 g.

Kiršlių žvejyba

Kišlys
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Geriausiai kiršliai kimba pučiant šiltam vėjui, kuris raibuliuoja vandens paviršių, ir kai apsiniaukę arba lyja trumpalaikis šiltas lietus. Jei upė prisipildė ilgalaikių liūčių sunešto drumzlino vandens, kibimas baigiasi, kol vanduo nusistovės. Taip pat kiršliai bijo triukšmo, tad jei bus triukšmaujama ant kranto arba upe plaukiojama motorinėmis valtimis, kiršliai ne tik nebekibs, bet netgi gali išplaukti pasiieškoti ramesnių vietų. Jei norite gaudyti kiršlius sietuvoje nuo kranto, galima naudoti dreifuojančią lervą ir paprastą meškerę. Kaip minėjome, paprastai kiršliai maitinasi prie dugno, tačiau susidomėję medžiokle ir kova dėl maisto jie gali pakilti į vandens paviršių. Tiesa, stambių žuvų taip pagauti nepavyks. Stambios žuvys, plaukiodamos atskirai nuo bandos, pirmos suspėja prie ant dugno gulinčio maisto. Stambius geriausiai gaudyti sliekais. Todėl kartais visai neprošal pakeisti lervą slieku ir meškerę užmesti kiek žemiau pasroviui, toliau nuo pagrindinės kibimo vietos. Taip pat upėse galima mėginti pagauti kiršlį spiningu. Šaltuoju metų laiku, ankstyvą pavasarį, rudenį ir žiemą kiršliai gaudomi prie pat dugno. Vasarą, kai vandenyje apstu prikritusių vabzdžių, kiršlys gali užkibti ir ne prie dugno, ir netgi vandens paviršiuje. Labai patogu kiršlius žvejoti žiemą švariame vandenyje. Kiršlys aktyvus kiaurus metus, tačiau žiemą jam gerokai sunkiau susirasti maisto. Žvejoti galima naudojant dirbtines ir tikras museles.

Žiemą kiršlių su museline

Kišlys
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Žiemos pradžioj užpuolę šalčiai nuskaidrina ir nusodina rudenį sukeltus, sudrumstus upių vandenis. Tačiau pirmas šaltukas, kaip dažnai būna pajūrio krašte, neužsilaiko ilgai. Pūsteli vakarų ar pietvakarių vėjas, ir vėl iš kažkur išlenda drėgnas rudenėlis. Oras gan žvarbus, bet pliusinė temperatūra muselininką kviečia prie upės. Tad verta pabandyti. Įdomiausia dabar žuvis – per rudenį neprisisotinęs kiršlys. Atvykus prie upės, nereikia užsimiršus skubėti prie įprastų vietų, kur žvejota rudenį ar net vasarą. Dabar stambus kiršlys, nors ir alkanas, bet atsargus. Dar labiau atsargus, kad plaukioja vos pastebimoj tėkmėj; duobikėse, kur ant upės dugno sugulę vėjų nuplėšti medžių lapai; žemiau slenksčių, išplatėjimuose ant smėliuko ar žvirgždo; šalia pajuodusių šėkštų arba už jų. Lėtoj tėkmėj, kad ir puikiai surišta muselė, kiršlys gali į ją nekreipti jokio dėmesio, nes lengva atskirti apgaulę. Tad sunkiausia – kokią muselę pasiūlyti? Šiltą žiemą virš vandens maža skraidančių mašalų. Vienas kitas. Todėl sausa muselė netinka, labiau šlapia. Nedidukė. Surišta ant 16-18 numerio kabliuko; spalvos labai nykios, drumzlinos. Geriausiai pilkos, mėlynai pilkos, plieno spalvos, net juodos. Jei ir yra kokia ryškesnė detalė, ji labai mažytė. Pati muselė, užmesta skęstančiu muselinės šniūru, turi būti kuo arčiau dugno ir iš lėto leistis pasroviui šmirinėjančių kiršlių link. Tolimų metimų reikia vengti. Geriau trumpi, tikslūs, kad išeitų kuo natūraliau pravesti.