Stintų laimikis žvejų šiemet nedžiugino
| | |

Stintų laimikis žvejų šiemet nedžiugino

Penktadienis – paskutinė diena, kai Pamario krašto žvejai dar gali žvejoti stintas Nemuno žemupyje. Tačiau žvejai sako vargu ar mesiantys tinklus, nes sunkiai pamena metus, kad stintų laimikiai būtų buvę tokie menki kaip šiemet. Kada uždrausti specializuotą stintų žvejybą Nemuno žemupyje, kasmet rekomenduoja mokslininkai prieš pat šių žuvelių nerštą. Šiemet tokia žvejyba uždraudžiama nuo šeštadienio. Žuvininkystės įmonių asociacijos „Lampetra“ tarybos pirmininkas Algimantas Dirsė sako sunkiai pamenantis metus, kada agurkais kvepiančių žuvelių laimikiai būtų buvę tokie menki kaip šiemet. Stintmetis truko vos kelias savaites. Iš 25 Nemuno žemupyje stintas žvejojančių įmonių vos vienai kitai per dieną pasisekė sužvejoti kelis šimtus kilogramų. Kitos, anot jo, neuždirbo nieko ar net patyrė nuostolių. Esą į tinklus daugiau pakliūdavo ne stintos, o žymiai smulkesnis jų porūšis – stintelės. Anot A. Dirsės, stintų galėjo nebūti dėl itin šaltos žiemos ir storo, daugiau nei pusmetrį siekusio Kuršių marių ledo.

Stintų žvejyba Asvejos ežere
| | |

Stintų žvejyba Asvejos ežere

Asvejos ežeras yra ilgiausias Lietuvoje. Ilgis iš šiaurės vakarų į pietryčius 21,9 km. Kartu su visomis atšakomis ilgis siekia 29 km. Paviršiaus altitudė 138 m. Ežero plotas – 978,2 ha. Didžiausias plotis – 880 m. Didžiausias gylis – 50,2 m, trečias pagal gylį Lietuvoje. Vidutinis gylis 14,7 m. Jau senai girdėjau, kad ten yra stintų ir jos neblogai kimba, tik niekad nesusiruošiau pabandyti. Atėjo laikas, kai visgi buvo prisiruošiau, pagal rekomendacijas pasidariau meškerėlę su beinercine rite, kadangi ten gylis iki 30 metrų. Rytas buvo puikus, be vėjo, -3 laipsniai. Nuvažiavome į tą gilią atšaką prie Žalktynės. Žvejų jau buvo, bet ne daug, apie 10. Išsirinkau vietą kur gylis siekė 22m. Kadangi mekerė buvo su 4 kabliukais, t.y. dviem kabliukais, dviem avižėlėm, ant dviejų dėjau musės lervas, ant kitų uodo trūklio lervas, nors vėliau pamačiau, kad žuvims vienodai. Tik užmetus, kažkur 15m gylyje, pradėjo kibti. Tačiau užkirsti buvo sunku. Ilgiau užtrukdavo traukimas nei laukimas tarp kibimų. Tačiau dažnai stintos pabėgdavo. Kibo iki pietų, o tada nustojo. Įmerkiau ir paprastą ežerinę meškėrėlę tikėdamasis, kad geriau kibs, nes ji jautresnė. Pasiteisino. Ir po pietų daugiausia pagavau su paprasta ežerine, nors ir traukti buvo labai nepatogu. jei būtų didesnis šaltis, su ja nebūtų įmanoma žvejoti, nes painiotūsi ir šaltų rankos. Geriau pradėjo kibti į vakarą, tačiau geru laimikiu tądien negalėjau pasigirti. Kitiems žvejams sekėsi ne ką geriau.

Ežerinių stintų – stintelių žvejyba
| | |

Ežerinių stintų – stintelių žvejyba

Vienas iš ledynmečio reliktų giliuose Lietuvos ežeruose – ežerinė stinta, dar vadinama stintele. Tai stintinių šeimos (Osmeridae) šeimos žuvis, porūšis – europinė stinta (Osmerus eperlanus eperlanus). Gyvena giliuose ežeruose, tokių ežerų Lietuvoje apie 50 (Asveja, Baluošas, Baltieji ir Juodieji Lakajai, Siesartis, Tauragnai). Tai tokie ežerai, kuriuose net ir šilčiausiais periodais vandens temperatūra prie dugno išlieka apie 12 – 16 laipsnių. Stintos užauga iki 20 centimetrų ilgio ir 70 g svorio. Daugiausiai “stintininkams” žinomuose Asvejos ir Baluošo ežeruose dažniausiai kimba mažesni, 12-15 cm ilgio apie 30 g egzemplioriai. Teigiama, kad didžiausios stintos pagaunamos Tauragnų ežere. Daugiausia maitinasi planktoniniais vėžiagyviais. Stintų žvejybai naudojamos kelios sistemos. Ilgoji sistema, ji nėra labai patogi, tačiau su ja galima patikrinti platesnius vandens sluoksnius. Tokioje sistemėlėje kabliukai arba avižėlės rišami kas 70 – 100 cm. Naujokams nerekomenduočiau dėti daugiau 5 kabliukų, tuo tarpu pats naudoju sistemėles iš 8-10 kabliukų. Tokią sistemėlę verta naudoti tuose ežeruose, kur gilūs plotai užima didelius ežero plotus, stintų nėra daug arba neturite echoloto. Ten, kur duobės nedidelės, naudojama trumpa sistemėlė iš 5-6 kabliukų, kurių bendras ilgis neviršija 2 metrų. Greitam nuleidimui sistemos apačioje užrišamas 15-20 g švinas.

Nesaikinga stintų žvejyba
| | |

Nesaikinga stintų žvejyba

Stintos jūroje pateko į depresijos būklę, jų laimikiai susmulkėjo. Naudojant tinklus su padidintomis akimis išgaudytos stambios patelės. Tai yra nemokšiškumo gamtosaugoje pasekmės. Lietuvoje sutinkama praeivė jūrinė stinta dar vadinama didstinte, turi dvi grupes – mažąją stintelę Kuršių mariose ir ežerinę stintą Rytų Lietuvos ežeruose. Jų variacijos skiriasi pagal gyvenimo trukmę, lytinio subrendimo laiką ir biologines savybes. Praeivės stintos užauga iki 28 cm ilgio, 180 gramų svorio, neršia 3-4 kartus. Stintelės (rusiškai – Snietok) labiausiai telkiasi gilesnėje Rusijos Kuršių marių dalyje. 6-9 cm ilgio stintelės po pirmojo neršto žūva. Jų masė dengia vandens paviršių ir skleidžia smarvę. Kiek didesnės ežerinės stintos neršia ir pakartotinai. Ežerinių stintų verslinė žvejyba Lietuvoje galima tik Dusios, Baltųjų Lakajų, Juodųjų Lakajų, Luokesų, Virintų, Siesarties, Baluošo, Zaraso ežeruose ir Antalieptės mariose. Pastaraisiais metais vyko ryškūs tiek didstinčių, tiek stintelių ir ežerinių stintų nykimo požymiai. Sureguliavus žvejybos Baltijos priekrantėje kvotavimo sistemą ir pritaikius apsaugos priemones Kuršių mariose ir nerštavietėse, jūrinių stintų išteklius dar galima išsaugoti. Vienu aktualiausių stintų apsaugos priemonių yra tai, jog būtina sutvarkyti šių žuvų mėgėjiškos žvejybos apskaitą įvedant žvejybos knygeles. Pagal mano penkerių metų stebėjimus, žvejai mėgėjai atskirais metais stintų sugauna daugiau nei verslininkai.

Žvejai įtikėjo: stintų ištekliai – neišsenkantys
| | |

Žvejai įtikėjo: stintų ištekliai – neišsenkantys

Ar galima gaudyti neršiančias žuvis? Lietuvoje galima. Kuršių mariose jau gerą mėnesį tinklais semiamos neršti plaukiančios stintos. Tačiau netolimoje ateityje jų apskritai gali nebelikti. Rusnėje visą praėjusią savaitę žvejai dirbo be poilsio. Savaitgalį pagaliau pradėjo eiti stinta. Šio momento pamario žvejai laukia kaip didžiausio metų įvykio. Kai kurios žvejybos įmonės tik dėl stintų ir išgyvena. Todėl stengiamasi nepramiegoti to momento, nes nežinia, kiek laiko truks šis vajus. Žvejai spėja, jog šią savaitę stintos jau pradės neršti ir žvejyba baigsis. Kai pradeda eiti stintos, žvejojama net naktimis. Verslinės žuvininkystės atstovai tuo metu apsigyvena prie marių. Žvejai pakrantėje turi įsirengę laikinus namukus, kuriuose gali pailsėti ir pasidėti savo įrankius. Neretai tai būna senas autobusas ar vagonėlis, kuriame įrengtas ir šildymas. Verslininkai žuvis gaudo tinklais, kuriuos tempia net aštuoni vyrai arba traktorius. Vienu kartu ištraukiama apie 140 kilogramų žuvų. Pasak žvejų, vakare pagaunama dar daugiau. Čia pat, pakrantėje, stintos ir pardavinėjamos. Agurkais kvepiančių jų pirkti atvažiuoja ne tik iš Klaipėdos ir aplinkinių rajonų, bet ir iš Kauno. Kitose šalyse stintos laikomos kone parazitinėmis ir jų niekas nevalgo. Anksčiau šiomis žuvimis netgi tręšdavo laukus. Tačiau Lietuvoje, Latvijoje ir ypač Estijoje stintos paklausios. Verslininkams jas beveik be apribojimų leidžiama gaudyti Baltijos priekrantėje, Kuršių mariose ir Nemuno žemupyje.

Sovietinės žūklės ypatumai vis dar gajūs
| | |

Sovietinės žūklės ypatumai vis dar gajūs

Lietuvos parduotuvėse pilna visokio maisto, tačiau nudobti neršiančią žuvį daug kam tebėra garbės reikalas kaip alkanais sovietiniais laikais. Tokia mintis peršasi pažvelgus į būrius “meškeriotojų”, kurie apstoja upes, kai jomis į neršto vietas pradeda traukti lašišos ir šlakiai. Žuvų tykojama net mieste – pavyzdžiui, Vilniaus viduryje prie Pedagoginio universiteto, Baltojo tilto, Vilnios ir Neries santakos. Tie žmonės puikiai žino, kad nuo spalio iki sausio lašišas ir šlakius žvejoti draudžiama, už tai gresia didelės baudos, todėl darbuojasi išradingai. Vieni graibo žuvis, kiti ištraukia laimikį ir skuodžia į nuošaliai pastatytą mašiną, treti tarsi asmens sargybiniai saugo brakonierius. Vakar baigėsi pusantro mėnesio trukusi akcija “Lašiša”. Aplinkosaugos pareigūnai, surengę ją jau aštuntus metus, sako, kad kova su pažeidėjais sėkminga: brakonierių mažėja, o karališkųjų žuvų daugėja. Ichtiologai patvirtina – lašišų ir šlakių nerštaviečių Lietuvos upėse pagausėjo. Per šių metų akciją vien Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnai surengė beveik 40 reidų prie Neries, Vilnios, Siesarties ir Žeimenos upių. Užfiksuota 30 žvejybos taisyklių pažeidimų. Tačiau sovietinės žūklės ypatumai vis dar gajūs. Net internete pilna nuotraukų, kuriose “meškeriotojai” giriasi neršiančių lašišų laimikiu. Sąžiningi žvejai stebisi brakonierių godumu.

Kiršliai ir jų gaudymo ypatybės
| | |

Kiršliai ir jų gaudymo ypatybės

Kiršlį sunku supainioti su kokia kita žuvimi. Tai graži žuvis su didžiuliu į burę panašiu peleku ir sidabriškai mėlynu kūnu, kurį puošia šviesios violetinės juostelės. Kiršliai turi ir individualias kiekvienai žuviai juodas dėmes šonuose. Kaip ir visos lašišinės žuvys, ant nugaros kiršlys turi riebalinį peleką. Jo galvytė maža, daili ir smaili, burnoje – smulkūs dantukai, kuriais jis sugriebia grobį. Kiršlio kvapas primena laukinių čiobrelių kvapą. Iš čia ir kilo lotyniškas šios rūšies pavadinimas – Thymallus. Kiršlių mėsa skani ir aromatinga. Paprastai jie nebūna labai dideli ir maždaug 500 g. svorio žuvis jau laikoma normalia, 1 kg žuvį pasiseka ištraukti ne kiekvienam žvejui, o pagautu 1,5 kg svorio kiršliu gali pasigirti mažai kas. Kiršlys mato labai gerai ir skiria tikslius atspalvius, bet dažnai savo rega nepasitiki ir maistą dar paragauja. Mažesni kiršliai gyvena nedidelėmis grupelėmis, o stambūs daugiau mėgsta vienatvę. Maitinimosi ir poilsio vietas jie pasirenka priklausomai nuo upės sąlygų, bet visada mėgsta atviras, negilias vietas, kur dugnas žvirgždėtas, o greta stiprios srovės yra ir ramių užutekių. Iš savo vietos jis stebi aplink vykstančius įvykius. Pamatęs vabzdį, kiršlys lėtai iškyla į paviršių, stveria grobį ir staigiai neria atgal, grįždamas tiksliai į savo vietą. Pavieniai kiršliai neskuba gaudyti plaukiančio vabzdžio, tačiau jei plaukia keletas žuvų, dėl grobio prasideda grumtynės, kuriose didesnieji tiesiog nustumia mažesniuosius.

Kiršlys
| | |

Kiršlys

Kiršlys (lot. Thymallus thymallus, angl. Grayling, vok. Europäische Äsche) – lašišažuvių žuvis, priklausanti lašišinių (Salmonidae) šeimai. Kūnas iš šonų suplotas. Nugara žalsvai pilka, šonai sidabriški, su juodais taškeliais ir retais gelsvais ar rusvais ruoželiais. Žvynai vidutinio dydžio. Poriniai pelekai rausvi ar gelsvi, neporiniai – violetinio atspalvio. Yra riebalinis pelekas. Galva maža su smailiu snukiu. Ant žandų nedaug mažų dantų. Paplitęs šaltavandenėse Lietuvos upėse. Reta žvejų mėgėjų gaudoma žuvis. Dažniausiai sugaunama 25-35 cm, 150-300 g.

Kiršlių žvejyba
| | |

Kiršlių žvejyba

Geriausiai kiršliai kimba pučiant šiltam vėjui, kuris raibuliuoja vandens paviršių, ir kai apsiniaukę arba lyja trumpalaikis šiltas lietus. Jei upė prisipildė ilgalaikių liūčių sunešto drumzlino vandens, kibimas baigiasi, kol vanduo nusistovės. Taip pat kiršliai bijo triukšmo, tad jei bus triukšmaujama ant kranto arba upe plaukiojama motorinėmis valtimis, kiršliai ne tik nebekibs, bet netgi gali išplaukti pasiieškoti ramesnių vietų. Jei norite gaudyti kiršlius sietuvoje nuo kranto, galima naudoti dreifuojančią lervą ir paprastą meškerę. Kaip minėjome, paprastai kiršliai maitinasi prie dugno, tačiau susidomėję medžiokle ir kova dėl maisto jie gali pakilti į vandens paviršių. Tiesa, stambių žuvų taip pagauti nepavyks. Stambios žuvys, plaukiodamos atskirai nuo bandos, pirmos suspėja prie ant dugno gulinčio maisto. Stambius geriausiai gaudyti sliekais. Todėl kartais visai neprošal pakeisti lervą slieku ir meškerę užmesti kiek žemiau pasroviui, toliau nuo pagrindinės kibimo vietos. Taip pat upėse galima mėginti pagauti kiršlį spiningu. Šaltuoju metų laiku, ankstyvą pavasarį, rudenį ir žiemą kiršliai gaudomi prie pat dugno. Vasarą, kai vandenyje apstu prikritusių vabzdžių, kiršlys gali užkibti ir ne prie dugno, ir netgi vandens paviršiuje. Labai patogu kiršlius žvejoti žiemą švariame vandenyje. Kiršlys aktyvus kiaurus metus, tačiau žiemą jam gerokai sunkiau susirasti maisto. Žvejoti galima naudojant dirbtines ir tikras museles.

Žiemą kiršlių su museline
| | |

Žiemą kiršlių su museline

Žiemos pradžioj užpuolę šalčiai nuskaidrina ir nusodina rudenį sukeltus, sudrumstus upių vandenis. Tačiau pirmas šaltukas, kaip dažnai būna pajūrio krašte, neužsilaiko ilgai. Pūsteli vakarų ar pietvakarių vėjas, ir vėl iš kažkur išlenda drėgnas rudenėlis. Oras gan žvarbus, bet pliusinė temperatūra muselininką kviečia prie upės. Tad verta pabandyti. Įdomiausia dabar žuvis – per rudenį neprisisotinęs kiršlys. Atvykus prie upės, nereikia užsimiršus skubėti prie įprastų vietų, kur žvejota rudenį ar net vasarą. Dabar stambus kiršlys, nors ir alkanas, bet atsargus. Dar labiau atsargus, kad plaukioja vos pastebimoj tėkmėj; duobikėse, kur ant upės dugno sugulę vėjų nuplėšti medžių lapai; žemiau slenksčių, išplatėjimuose ant smėliuko ar žvirgždo; šalia pajuodusių šėkštų arba už jų. Lėtoj tėkmėj, kad ir puikiai surišta muselė, kiršlys gali į ją nekreipti jokio dėmesio, nes lengva atskirti apgaulę. Tad sunkiausia – kokią muselę pasiūlyti? Šiltą žiemą virš vandens maža skraidančių mašalų. Vienas kitas. Todėl sausa muselė netinka, labiau šlapia. Nedidukė. Surišta ant 16-18 numerio kabliuko; spalvos labai nykios, drumzlinos. Geriausiai pilkos, mėlynai pilkos, plieno spalvos, net juodos. Jei ir yra kokia ryškesnė detalė, ji labai mažytė. Pati muselė, užmesta skęstančiu muselinės šniūru, turi būti kuo arčiau dugno ir iš lėto leistis pasroviui šmirinėjančių kiršlių link. Tolimų metimų reikia vengti. Geriau trumpi, tikslūs, kad išeitų kuo natūraliau pravesti.