Lietuvos žuvys

Atlantinė lašiša

pagal
Winsnes Gaula Salmon
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Atlantinė lašiša, arba lašiša (lot. Salmo salar, angl. Atlantic salmon, vok. Rotfeder) – lašišažuvių žuvis, priklausanti lašišinių (Salmonidae) šeimai. Reta, nepakankamai ištirta rūšis. Įrašyta į Estijos raudonają knygą. Kūnas verpstės formos, iš šonų kiek suplotas. Galva nedidelė. Nugara melsva, šonai sidabriški, pilvas baltas. Kūno šonai su pusmėnulio formos dėmelėmis. Subręsta 4-5 metų, būdamos 40-45 cm. Neršia spalio – lapkričio mėnesiais gimtųjų upių rėvose, sraunumose. Oranžinius ikrus užkasa nuvalytu žvyru, smulkiu gargždu. Vislumas – iki 40 tūkst. ikrelių. Neršdamos nesimaitina. Po neršto grįžta į jūrą. Per gyvenimą neršia 2-3 iki 4 kartų. 10-15 cm lašišaitės migruoja į jūrą, kur maitinasi bestuburiais, vėžiagyviais, o vėliau ir žuvimis. Užauga iki 1,5 m ir 40 kg. Suaugusios atlantinės lašišos gyvena jūroje, neršia vandeningose, šaltiniuotose upėse bei upeliuose, kuriuose jaunikliai išbūna 2-3 metus. Nerštui migruoja iš Baltijos jūros į Nemuno baseino šaltavandenes upes. Paplitusi Šiaurės Atlante ir gretimuose Ledjūrio rajuonuose iki Karos jūros imtinai – Baltijos, Baltosios ir Barenco jūrų baseinuose. Lietuvoje – Baltijos jūroje, Kuršių mariose, Nemune iki Kauno hidroelektrinės, Nemuno ir Neries intakuose – Minijoje, Veivirže, Jūroje, Šešuvyje, Dubysoje, Žeimenoje, Šventojoje (pajūrio). Saugomos Bartuvos, Minijos, Šventosios ir Žeimenos ichtiologiniuose draustiniuose. Dirbtinai veisiamos. Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Baltijos lašiša Lietuvoje

pagal
Sockeye Salmon Anglers Alibi Alagnak River Alaska
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Lašiša (Salmo salar) paplitusi šiaurinėje Atlanto ir vakarinėje Arkties vandenyno dalyje: Europoje – nuo Portugalijos pietuose iki Karos upės šiaurėje, Islandijoje, vakarinėje Grenlandijos pakrantėje ir Šiaurės Amerikos Atlanto pakrantėje nuo Hadsono sąsiaurio iki Niujorko. Baltijos lašiša, kuriai priklauso ir Lietuvos upėse gyvenanti lašiša, Christensen ir Larson (1979) teigimu, atsiskyrė nuo Atlanto lašišos vėlyvajame Anciliaus periode (6000 metų pr m. e.) ir dabar yra atskira Šiaurės Atlanto lašišos geografiškai izoliuota subpopuliacija. Kai kuriuose Karelijos ir Švedijos ežeruose gyvena gėlavandenės lašišos, augančios lėčiau nei jūrinės, tačiau neršti plaukiančios taip pat į upes. Baltijos jūra yra lašišų paplitimo arealo dalis. Jų visais metų laikais aptinkama jūroje ties Lietuvos pakrante, o subrendusios plaukia neršti į Lietuvos vidaus vandenis. Tai jūrinė praeivė žuvis. Lašišos kūnas yra verpsto formos, plokščias iš šonų. Galva nedidelė. Nugara melsva, šonai sidabriški, pilvas baltas. Kūno šonuose, ypač virš šoninės linijos yra X arba pusmėnulio formos juodų dėmelių. Žvynai stambūs, šoninėje linijoje jų būna 114-130. Pelekai pilki, užpakalinis uodeginio peleko kraštas iškirptas nedaug. Diploidinis chromosomų skaičius 54-58 (Virbickas, 1986). Ryškesnė lašišų neršto migracija iš Baltijos jūros į Kuršių marias, Nemuną ir jo intakus prasideda rugpjūčio viduryje, kulminaciją pasiekia rugsėjo antrojoje pusėje ir spalio mėnesį.

Varzugos vingiais - lašišų gaudyti

pagal
Salmonriver
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje prisiekę žvejai traukia į taigą, prie Varzugos upės garsiųjų lašišų gaudyti. Toks laikas pasirenkamas neatsitiktinai: rugpjūčio pabaigoje, prasidėjus pirmosioms rudens šalnoms, taigoje besiveisiantys uodai ir musės, “moškėmis” vadinamos, tampa pasyvesnės nei vasarą, todėl rugsėjį Umbos vietovė tampa žvejų prieglobsčiu, net laikinąja jų sostine. Nepajėgę atsispirti laukiniam Kolos pusiasalio grožiui bei lašišų žvejybai paskutinę rugpjūčio savaitę į pasakų šalimi vadinamą taigą ir klaipėdiečiai išsiruošė. Žinomos TV laidos vedėjas P.Korsakas su savo tėvu R.Korsaku, klaipėdiečiams gerai pažįstami verslininkai A.Bosas, spaustuvininkas S.Jokužys, E.Deveikis, L.Metrikis bei G.Zaksas. Klaipėdiečių septynetukas per taigos ir tundros platybes skriejo visureigiu automobiliu 120 km per valandą greičiu. Prisiekę žvejai, išmaišę pusę pasaulio, taigos prieglobstyje plaukė valtimis per pelkes, tempė jas, tik su kuprinėmis ant pečių keliavo Varzugos pakrantėmis gėrėdamiesi šokinėjančiomis lašišomis, atsitiktinai aptiktais lokių pėdsakais bei grybų gausybe. Žinoma, kad į Kolos pusiasalį, žvejų svajonių kraštu vadinamą, atvyksta anglų lordai, Norvegijos, Švedijos karaliai. Nes tik čia ateina viena iš vertingiausių lašišų rūšių neršti. Lašišos eiti pradeda ankstyvą pavasarį ir beveik visus metus eina į aukštupius. Varzuga - viena didžiausių tų kraštų upių, dažnai Didžiąja vadinama.

Nemaloni lašišų naikinimo tiesa

pagal
Lasisos
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Tarptautiniu mastu Baltijos lašišos populiacijos išsaugojimu susirūpinta tik praėjusio šimtmečio pabaigoje. Nepaprastoji Baltijos jūros žvejybos komisijos sesija Varšuvoje priėmė gerai paruoštą veiksmų planą „Lašiša 1997-2010“.Pagal teorinius J. Pašukonio - buvusio Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimo centro generalinio direktoriaus paskaičiavimus, skelbtus „Tėviškės gamtoje“ 2001 metų birželį, sėkmingai įgyvendinus minėtą programą, lašišų iki 2010 metų turėtų padaugėti 2,75 karto, o šlakių 1,8 karto. Ar taip įvyks? Labai abejoju... Epizodiškai statistikos užregistruotomis žiniomis, versliniai lašišų laimikiai per XX amžiaus pirmąją pusę buvo permainingi. Baltijoje, Kuršių mariose ir Nemuno žemupyje 1927 m. sugauta 472 centneriai, o 1937 m. - tiktai 43 centneriai lašišų. Praėjusio šimtmečio antrąją pusę mano paties užregistruotas didžiausias lašišų ir šlakių laimikis Kuršių mariose buvo 1956 metais ir siekė 68 centnerius, o Nemuno žemupyje – 25 centneriai 1964 metais. Tada intensyviai buvo žvejojama iki 800 metrų ilgio traukiamaisiais tinklais, įvairiausiomis gaudyklėmis bei statomaisiais ir plaukiančiaisiais tinklaičiais. Pasinaudodamas savo atliktos eksperimentinės žvejybos rezultatais ir nuolatine žvejų laimikių inspekcine kontrole žūklavietėse, aštuntąjį dešimtmetį padariau išvadą, kad lašišos prarado verslinę reikšmę ir jas būtina įrašyti į nykstančių ir retų žuvų sąrašą.

Verslinę ungurių žvejybą reikės baigti anksčiau

pagal
ai generated, fish, eel
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Žvejai verslininkai migruojančių ungurių žvejybą upeliuose šiemet turės nutraukti 15 dienų anksčiau, tai yra birželio 1 dieną, o rudenį išvis bus draudžiama žvejoti migruojančius ungurius, pranešė Aplinkos ministerija. Kad būtų sugaunama kuo mažiau neverslinio dydžio ungurių, uždrausta jų žvejyba ūdomis, masalui naudojant sliekus. Anot Aplinkos ministerijos pranešimo, unguriai – viena vertingiausių žuvų ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių vandenyse. Pastaraisiais metais jų ištekliai labai sparčiai nyksta. Tarptautinės jūrų tyrimo tarybos duomenimis, šių žuvų ištekliai jau atsidūrė už biologiniu požiūriu saugios ribos. Kaip nustato 2007 metų Europos Tarybos priimtas reglamentas, Europos Sąjungos valstybės privalo parengti nacionalinius planus šiems ištekliams atkurti ir nedelsdamos imtis priemonių, kad mažiausiai 40 proc. migruojančių ungurių pasiektų jūrą. 2009 m. pabaigoje Europos Komisija patvirtino ungurių išteklių valdymo Lietuvoje planą. Pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vedėjo Vilmanto Graičiūno, mūsų šalis jau prieš dvejus metus ėmėsi pirmųjų prevencijos priemonių, kad dėl žvejybos nemažėtų ungurių ištekliai. 40 proc. sumažintas upelių, kuriuose leidžiama žvejoti migruojančius ungurius, skaičius, uždrausta šias žuvis žvejoti ungurinėmis gaudyklėmis ežeruose ir vandens talpyklose jų neršto metu nuo kovo 15 dienos iki birželio 30 dienos, o žvejams mėgėjams per parą leista sugauti ne penkis, o tris ungurius.

Ungurys

pagal
murena, fish, stone
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ungurys, arba upinis ungurys (lot. Anguilla anguilla, angl. European eel, vok. Europäischer Aal) – ungurinių (Anguillidae) šeimos žuvis. Galva maža. Akys nedidelės, išsidėsčiusios virš žiočių kampų. Nugara tamsi, pilvas gelsvas ar baltas. Oda stora, gleivėta. Kūnas iki 1,2 m ilgio, svoris 3,5-4,0 kg. Dažna verslinė žuvis, nes yra labai vertinga. Ungurio veisimasis paaiškėjo tik XX a. pradžioje. Pavasarį arba rudenį, kai vanduo upėse pakilęs, suaugę unguriai keliauja neršti į jūras. Veisiasi vakarinėje Atlanto vandenyno dalyje – Sargaso jūros gelmėse. Ungurių lervos anksčiau buvo laikomos atskira žuvų rūšimi Leptocephalus brevirostris. Jos Golfo srovės nešamos į šiaurės rytus. Trečiųjų gyvenimo metų rudenį lervos pasiekia Europos pakrantes. Čia užauga iki 6-7 cm ilgio unguriukai. Jie kyla upėmis ir pasiekia ežerus. Čia jų kūnas tampa gelsvas. Užaugę, sidabrinės spalvos unguriai migruoja atgal į jūrą. Neršia tik kartą per gyvenimą, po to žūva.

Vargo su trijų kilogramų unguriu

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Vakarų Airijoje yra įspūdingų vietų mėgėjiškai žvejybai. Šiomis dienomis iš šio krašto grįžo Arnoldas. Klaipėdietis, dažnai savo laisvalaikį skiriantis meškeriojimui Kuršių mariose, Nemune, Baltijos jūroje pirmą kartą lankėsi Airijoje. Arnoldas su draugu žvejojo Atlanto vandenyne. Jūriniais spiningais meškeriojo nuo kranto. Gylis pakankamas. Pirmieji laimikiai - ryklys apie 1,5 kilogramo, skumbrės. Sutemus vyrai susiruošė į ungurių žvejybą ant molo. Apsiginklavo patvariomis dugninėmis. Masalas – skumbrės porcija. Geriau sekėsi Arnoldo draugui. Jis pagavo net penkis ungurius. Teko matyti nuostabų reginį: atoslūgį. Nuseko vanduo. Prie molo beliko metras gylio. Aišku, kibimas baigėsi. Reikėjo laukti, kol vanduo vėl pakils. Tie pasikeitimai įvyko per 4 valandas. Kitą dieną vyrams buvo patarta pažvejoti nuo skardžio. Nuostabaus grožio vieta. Užmeti meškerę nuo 50 metrų aukščio. Gylis prasideda prie kranto. Pavojinga? Be abejo. Yra įspėjamieji užrašai. Gali ir nemeškerioti, jei bijai. Vietiniai ten nežvejoja. Atsibodo. Už tai gausu atvažiavusiųjų. Žvejyba nemokama. Kas kimba? Skumbrės. Ir nemažos. Jas gaudo kaip pas mus strimeles. Su girliandomis. Kiek buvo kabliukų, tiek vienu užmetimu ištrauki skumbrių. Įspūdinga buvo kitos nakties žvejyba nuo molo. Jis puikiai apšviestas. Vėl vyrai kabino strimelės gabalus ir mėtė dugnines. Ir tada Arnoldo draugui užkibo stambus laimikis. Užmesta buvo toli.

Pakrantėse kruvina kova dėl ungurių

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Naktį į penktadienį Zarasų rajone aidėjo brakonierių šūviai ir žvangėjo aplinkosaugininkų antrankiai. Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento gyvosios gamtos apsaugos valstybinis inspektorius Sigitas Latvinas iš brakonieriams surengtos pasalos grįžo peršautomis rankomis. Tarp aštuonių sulaikytų ungurių gaudytojų vienas - dar nepilnametis. Jis į žygį išsiruošė su tėvu ir vyresniuoju broliu. Ištryptas, išvažinėtas Zalvės upelio pakrantes Utenos regiono aplinkos apsaugos pareigūnai pastebėjo prieš keletą dienų. Šis upelis, kuriuo Tautesnio ežero vanduo teka į gretimą Zalvės ežerą, yra žinoma ungurių pavasarinės migracijos vieta. Tačiau jokia verslinė žūklė čia nevyksta. Be to, Zalvė nepatenka tarp tų vandens telkinių, kur būtų galima mėgėjiškai žvejoti ungurius. Naktis į penktadienį buvo lietinga ir vėjuota. Tokie orai tinkamiausi unguriams migruoti. Tai žino ir brakonieriai ir aplinkosaugininkai. Todėl iš vakaro keli uteniškiai pareigūnai prie upelio surengė pasalą. „Mes matėme, kaip apie 21 valandą atvažiavę penki vyrai pastatė upės vagoje ungurių gaudykles. Jas patikrino po poros valandų, bet nieko neradę dar paliko“, - vakar pasakojoantrą parą be miego leidęs Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkas Almantas Vaičiūnas. Brakonierių grupė prie Zalvės grįžo vidurnaktį. Keturi iš karto atėjo prie gaudyklių, o dar keturi liko atokiau prie mašinų.

Unguriai – žvejų taikiklyje

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Nuo balandžio 1 iki birželio 15 dienos leidžiama visų dydžių migruojančių ungurių žvejyba ungurinėmis gaudyklėmis. Šias žuvis gaudyti bus galima Aplinkos ministerijos patvirtintose žvejybos vietose bei išnuomotose upėse, jų ištakose ir protakose. Ungurių žvejybos vietų ir įrankių limitai neišnuomotuose valstybiniuose ir vandens telkiniuose, į kuriuos neišduoti leidimai naudoti žūklės plotus, yra patvirtinti aplinkos ministro šių metų kovo 7 dienos įsakymu. Šiuo įsakymu patvirtintose 49 ungurių žvejybos vietose galima žvejoti ne daugiau nei viena ungurine gaudykle. Ungurius galima atskirti iš mažos galvos ir akių, išsidėsčiusių virš žiočių kampų. Nugara tamsi, pilvas gelsvas ar baltas, oda stora bei gleivėta. Šie į gyvates panašūs gyviai gali užaugti iki 1,2 m ilgio ir sverti iki keturių kilogramų. Šie į gyvates panašūs gyviai gali užaugti iki 1,2 m ilgio ir sverti iki keturių kilogramų. Pavasarį arba rudenį, kai vanduo upėse pakilęs, suaugę unguriai plaukia neršti į jūrą. Neršia tik kartą per gyvenimą, o po to žūva. Jaunikliai maitinasi dugno be-stuburiais gyviais, kirmėlėmis, o kai paauga, pradeda gaudyti kitas žuvis – daugiausia pūgžlius. 2004 metais ungurių Lietuvoje buvo sugauta 16345 kilogramai. Palyginimui 1937 metais ungurių buvo sugauta 137 tonos. Europinių ungurių ištekliai per pastaruosius du dešimtmečius sumažėjo dešimt kartų. Tarptautinė jūrų tyrimų taryba ungurių išteklius apibūdino kaip esančius jau už saugaus rūšiai biologinio limito ribų.

Unguriams auginti reikia tik noro

pagal
Ungurys
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Iškyla klausimas, kodėl Lietuvos žvejai, prie vandens telkinių gyvenantys ūkininkai nesiima auginti ungurių. Šios žuvys nėra reiklios. Jos puikiai auga tvenkiniuose, uždaruose ežerėliuose. Ungurius galima auginti kartu su karpiais, lynais, sidabriniais karosais ir kitomis žuvimis. Manau, kad ungurininkystės plėtrą turėtų remti ir Žemės ūkio bei Aplinkos ministerijų valdininkai, kurie dosniai dalija Europos Sąjungos fondų lėšas. Lietuvoje yra sukaupta stiklinių ungurių įžuvinimo patirties. Šioje srityje pasidarbavo Vilniaus universiteto docentas Augustinas Mačionis. Dar prieškarį unguriukų įžuvinimą jis išbandė Vilniaus krašte. 1928-1939 metais jį valdžiusi Lenkija iš Anglijos importavo per tris milijonus unguriukų. To įžuvinimo rezultatai dar buvo jaučiami ir pokariu. Užfiksuota, kad Vilnijos krašte ungurių sugauta dar 1957 metais. Nauja Lietuvos ežerų įžuvinimo unguriais banga kilo praėjusio amžiaus šeštąjį dešimtmetį. 1956 metais buvo atvežta 344 tūkstančiai unguriukų. Įžuvinimas vyko ir vėliau. Iki 1978 metų į Lietuvos ežerus ir Kuršių marias buvo išleista per 28 milijonus unguriukų. Sėkmingai vykdytas Kuršių marių įžuvinimas unguriais davė rezultatų. 1960-1969 metais Lietuvos žvejų ungurių sugavimo vidurkis siekė 1725 centnerius, kai Kaliningrado srityje - 1524 centnerius. Vėlesniais metais ungurių Kuršių mariose sumažėjo, o vėliau įžuvinimas visai nutrauktas. Rezultatų nereikėjo ilgai laukti.

Apie didelius šamus ir mažą biznį

pagal
Kazakh Catfish
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Geras žmogus ir teisingas žvejys Gintas jau ketvirti metai važiuoja į Kazachstaną gaudyti didelių šamų. Jo įspūdžiai apie šių metų žūklę. Veiksmas vyko Ili upės, įtekančios į Balchašo ežerą, deltoje. Ežeras yra Kazachstano teritorijoje. Balchašo ežeras daug kuo unikalus. Jo plotas - 25 000 kvadratinių kilometrų (daugiau nei trečdalis Lietuvos), ilgis - 650 km, plotis plačiausioje vietoje - 85 km. Trečdalis ežero vandens sūrus, du trečdaliai - gėlas. Šamai ten kadaise buvo užveisti dirbtinai ir dėl puikių gyvenimo sąlygų puikiai prisitaikė. Sazanai (laukinis karpis) irgi yra atvežtinė žuvis, kuri taip pat gerai prisitaikiusi. Ili upės delta - viena iš labiausiai mėgstamų pasaulio šamų gaudytojų vietų. Visa Europa, ištroškusi nepakartojamų "Big game" įspūdžių, šamų kibimo sezono metu sėdi ten. Beje, rezervuoti laiką žūklei reikia iki spalio mėnesio, vėliau laisvų tarpų nebelieka. Nuolatiniai lankytojai ten yra vokiečiai, austrai, vengrai. Dar pasitaiko vienas kitas lietuvis. Pasak Ginto, gamtosauga ten sutvarkyta daug geriau nei Lietuvoje. Aplinkosaugininkai vis sukasi aplink ir už bet kokius nusižengimus baudžia be jokių "švogerizmų". Brakonierių yra ir ten, tačiau jų gyvenimas sunkus. Upėje pilna didelių sazanų. 15 kilogramų žuvis ten nieko nestebina. Gintas laisvalaikiu nuo "Big game" pats gaudė salačius, sveriančius po 3-4 kg. Tai toms vietoms labai vidutiniai salačiai.

Ešerių žūklė žiemą

pagal
perch, fish, animal
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Žiemą ešeriai – pagrindinis poledinės žūklės objektas. Jie gyvena beveik visur – upėse, daugelyje ežerų, tvenkiniuose, apysūriuose jūros vandenyse. Ešeriai paprastai užauga iki 1,5 – 2 kg svorio. Upėse jie laikosi pakraščiuose, kur srovė lėtesnė, prie žolių. Ežeruose bei upių užtvankose nusileidžia kartais ir į labai didelį gylį. Stambus ešerys maitinasi daugiausia smulkiomis žuvelėmis. Upėje didieji ešeriai susiranda sau patinkančias vietas ir dažniausiai laikosi po vieną ar nedideliais būreliais. Mažų žuvelių upės srovėje jie pasigauna vis tik lengviau, nei tie kurie gyvena dideliuose ežeruose ir net stambūs, daugiau nei kilogramą sveriantys ešeriai sudaro gana didelius būrius. Kaip ir ežere, upėje gyvenantys ešeriai dažniausiai medžioja smulkias žuveles rytais ar pavakariais, o, esant darganotam ar vėjuotam orui, ir vidurdienį. Tuomet jie daugiau juda, išeina į srovę, paskui žuveles atplaukia į seklumas. Žiemą ešeriai – pagrindinis poledinės žūklės objektas. Iš po ledo juos rekomenduojama gaudyti avižėlėmis, ypač geltonomis, plūdine meškere. O upėje galima gaudyti ir žiemine dugninuke, naudojant nestorą valą ir uždėjus ne per sunkų slankiojantį svarelį. Gaudant avižėle ar meškeryte su sargeliu patyrę meškeriotojai pataria ant neilgo pavadėlio užrišti ir paprastą laisvą kabliuką su masalu. Kartais, kai žuvys būna ne tokios godžios, didesnė dalis užkimba ne ant avižėlės, o būtent ant to kabliuko. Avižėlė taip pat naudinga, nes atkreipia dėmesį ir privilioja žuvis.