Archyvai: Poezija

Viduramžių kariai šarvuoti,
Palyda jų-ištikimi žirgai,
Prieš saulę spindi pentinuoti-
Į juos dar šauta neseniai...
Ir niūrios mintys mus aplanko,
Kai šaudomi žmogaus stebuklai-
Jo atmintis,pavirstanti žaizda.
Tada tikrai į ateitį nejojam,
Kai praeities istorija tokia trumpa.
Pavargę karžygiai tartum sustoja-
Nežinomi vardai ir lieka čia...

2008

Jeigu neskirsto
Amžina būtis
Jauno ir seno,
Pasirenka tiktai lemtis-
Gyvybe džiaugiasi,
Ilgai gyvena,
Kieno ilgam
Išlieka atmintis.
Pasiimam dažniausiai Dantę-
Iš jo alsuoja išmintis,
Žmogaus gyvenimą
Trejybėje suskirstęs
Dėl mūsų ydų
Bado kiekvienam akis.
Dažniausiai skaitom ,,Pragarą"-
Gal jaučiam kančią,
Gal ji arčiau širdies...
Kiekvieną dieną
Žiūrime į dangų,
O rojų matom
Tiktai iš šalies...
Labiau nei Don Kichotą-
Mylim Šancą Pančą
Dėl jo geros širdies.
Kas buvo pasakyta ,,Odisėjoj"
Apie žmogaus istoriją
Lig pat mirties,
Visi išminčiai
Maža ką pridėjo-
Tiktai paantrino, atkėlė...
Arčiau mūsų buities.

2008

Visus gyvenimui atlydi
Ta pati vaikystė-
Pirmieji žingsniai būna
Net su dideliais gumbais...
Iš vieno kelmo augę
Kiek vėliau išklysta
Visai kitais keliais...
Net vienas kito nepažįsta-
Tik lieka atminty vardai.
Ir šauk nešaukęs-
Vieno kelio nebėra,
Dažnai ir vienišas eini.
Gerai,kad bėgdami nepasiklysta-
Net vieno medžio liemenys keli...
Tik motina ilgam ilgam
Sustingsta šalia kelio,
Kuriuo vaikai išbėgo dideli.

2008

Kokia graži atsiveria vaikystė,
Kai pamatau ją iš toli-
Kaip ryto vyturėlis, saulės blyksnis,
Nes tamsūs klystkeliai jau pamiršti...

Tarsi sapne brendu vis į mokyklą,
Kur pamokėlės, piešinukai ant suolų,
O pusnyse saulutė tarsi krykščia
Su daugelio vaikų balsų... smagu!

Kalniukų nuokalnės-bandelės
Žėruoja pabarstytos cukrum-sniegeliu,
O supustytas sniegas mane kelia
Ir bėgu, tarsi ant sparnų skrendu.

Dabar vėl per pusnis pūškuoju,
Kai įkrentu į jas lig pažastų,
Žiūriu - pušelės iš manęs kvatojas:
-Kokia buvai, tokia esi, aaa-ūū!..

Tik pamąstau, kaip jos užaugo,
Kol be manęs prabuvo metų tiek -
Pamoju joms, gražioms garbanėms,
Kad nepamiršo... ačiū ir už tai, sudie.

2008

Gyvenimas išmoko
Slėpti skausmą
Ir nuo savęs, ir nuo savų...
Gal taip geriau
Dalintis džiaugsmą
Nepaimant jo iš kitų.
Nėra kalneliuose
Brangakmenių nei aukso,
Bet daug pavasarį
Žibučių ant šlaitų-
Virš jų eglutės,
Pušys aukštos
Dar maudosi ir prausias
Krapnojančiu, paskutiniu
Sniego lašu ,
O samanos, šakelės sausos
Pridengia, saugo
Žibučių mėlynas akis
Nuo rankų negerų...
Sustoju prie eglutės prisiglaudus.
Žinau-turėčiau džiaugtis,
Kažkodėl verkiu.

2008

Nematomos kažkur
Vingiuoja silpnos gijos-
Tarp vėjo ir audros,
Tarp meilės ir skriaudų.
O tamsią naktį nejuntu,
Kaip žvaigždės byra
Į vandenį, kurio nebematau krantų.
Žinau, kad antrąkart
Gyvenimas nemoja-
Balta šilko skarelė
Spindi ant žilos galvos,
Kai pievose nebraido basos kojos...
Juk ateinu prie tos ribos.
Gerai žinau, į kur tas kelias-
Be saulės,be tuščios kalbos,
Todėl skubu sugauti žodį
Tarsi spindinčią žvaigždelę -
Tiktai priimk tu mano meilę,
Padovanotą tau iš sielos gilumos.

2008